Jurgita Žvinklytė

Jurgita Žvinklytė (g. 1986) studijavo „tvarius“ ir sąlygiškai statiškus menus ‒ keramiką, po to skulptūrą ‒ tačiau menai išimtinai performatyvūs ir prasmiškai takūs. Menininkės performansai, akcijos yra veikiau dokumentuotos psichogeografinės ir/ar psichosomatinės praktikos, tačiau ne „performansai“ klasikine žodžio prasme.

Žvinklytės performatyvių kūrinių pagrindas yra ne tiek (at)vaizdavimas ar simbolizavimas tiesiogine žodžio prasme, bet kūno ir sąmonės santykis mito, ritualo, tikėjimo ir kitų socioideologinių sistemų fone. Klasikinis performansas koncentruojasi į kūną, išeksponuotą, paryškintą, dažnai netgi dramatišką ir drastišką kūniškumą, iš dalies „spektakliui“ artimą formatą, o Žvinklytė (savo ar svetimą) kūną traktuoja kaip dematerializuotą kokios nors sociokultūrinės sistemos funkciją, įrankį. Tai artima ir ritualo logikai. Galėtume įžvelgti šiokių tokių sąsajų su Beno Šarkos „šamanizmu“, tačiau Žvinklytę domina ne archaiškasis mitinis dėmuo, bet šiuolaikinė etnokultūra, perkošiama per šiandienos socialinius, kultūrinius, ideologinius filtrus.

Ne veltui menininkė domėjosi ar domisi klasikinėmis religijomis, new age religiniais, dvasiniais judėjimais (į juos žiūrint labiau analitiniu žvilgsniu), kartu ir iš dalies su šiais judėjimai susijusiomis leftistinėmis neoavangardinėmis praktikomis ‒ situacionistine psichogeografija, Fluxus ir panašiomis idėjomis.

Nors iš pirmo žvilgsnio Žvinklytės performatyvūs kūriniai (veiksmai) atrodo spontaniški, juose daug improvizacijos, po ja visada egzistuoja nors ir paslėpta, tačiau aiški, motyvuota struktūra ‒ religinės, mitologinės, matematinės ir pan. sistemos logika. Menininkė domisi ir šokiu. Tačiau „šokiu“ ar „teatru“ jos (video)performansus vadinti būtų netikslu, nes kūrinių plastinė logika, semantika kyla būtent iš vizualiųjų menų. Dažniausiai menininkės kūnas yra „įrašytas“, „įterptas“ į altermatematinę, pararitualinę ar mikrosocialinę tekstūrą. Ji ir diktuoja specifinę psichosomatinę (kūno ir kūrinio apskritai) choreografiją. Tam tikros prasminės sistemos „tekstūra“ gali būti netgi atsitiktinė, laikinai pasisavinta (kaip kad ženklai šokėjams ant asfalto Kalnų parko estradoje ar svetimas, nepažįstamas miestas, kuriuo bastomasi), tačiau ji tampa tarsi „uždėtu tinkleliu“, (pseudo)instrukcija, kryptimi improvizacijai. Kūnas tarsi pajungiamas specifiniam algoritmui.

Kita vertus, menininkės veiksmus galima tapatinti ir su poezijos kalbos logika, poeziją suprantant kaip savais, viena vertus asociatyviais prasmių, kita vertus gana griežtais formaliais garsiniais-kalbiniais dėsniais grįstą struktūrą. Iš dalies, taip galima traktuoti kad ir Žvinklytės kūrinius „Impromtu“ ir „Minklė. Kur pasaulio centras? Ten kur tu stovi“. Juos galima suprasti kaip abstraktų piešinį, kuris diktuoja atitinkamą menininkės kūno choreografiją. Šiuos kūrinius galima suprasti ir kaip į performatyvų vizualumą konvertuotą kokią nors eilėdaros sistemą, netgi vizualizuotas konkretaus eilėraščio vidines formalias ir prasmines sąnaras.

Menininkė tyrinėja ir kitokias šiuolaikinio etnokultūrinio performatyvumo formas, „deleguodama“ kūrinio funkcijas kitiems, kaip kad kūrinyje „Skambanti Neris“, kai kūrinio dalimi tapo Neries pakrantėje dainuojantis choras, kurį bandė išgirsti kitoje upės pusėje prie Vileišių namų esantys žiūrovai.

Žvinklytę taip pat domina internetas kaip šiandieninė etnokultūrinė terpė. Šis domėjimasis išsivystė į projektą „Hugh Granto savirefleksija“ ‒ menininkė feisbuke sukūrė aktoriaus Hugh Granto profilį, tapo Hugh Grantu ir pradėjo kviesti virtualiai draugauti kitus menamus Hugh Grantus, kurių socialiniame tinkle, pasirodo, yra daugybė.

Menininkė gyvena Utenoje, todėl nemaža dalis performatyvios, psichogeografinės ir edukacinės veiklos, emocinės ir intelektualinės įkrovos tenka būtent gimtajam menininkės miestui. Pastaruoju metu menininkė įsitraukusi į kūrybinės erdvės „Pokšt“ Utenoje projektą

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-mpromptu-2010.mp4</mediaplayer>

Impromtu, video performansas, 8.55 min., 2010

Vienas iš eksperimentinių vyksmų kai nubrėžta linija atitinka kūno dalį ir tampa jos judėjimo žyme.

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-minkle-kur-zemes-vidurys2011.mp4</mediaplayer>

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-skambanti-neris2011.mp4</mediaplayer>

<mediaplayer width='1024 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-art-of-fingerpointing-2015.mp4</mediaplayer>

The old art of finger pointing, Video performansas 22:35 min., 2015

Aš keliauju pro Reykjaviko priemesčio ir centro erdves su kamera rankoje fiksuojančią mano ištiestą pirštą duriantį į peizažą. Languotas vielinis remelis prikabintas prie mano rankos tarsi "snaiperio taikiklis". „Taikiklį“ pasigaminau remiantis renesanso periodu naudotą "sugraduoto rėmo" techniką, kurią tapytojai naudodavosi kuriant peizažus su perspektyva. Šis video darbas- performansas nurodo į Situacionistų psychogeografijos "dérive" idėją ,ir taip pat turi vizualines sąsajas į "shooter" kompiuterinius žaidimus.

Video darbas buvo sukurtas “Migrating Art Academies” labaratorijoje “Edges”. Reykjavikas, Islandija