Linas Liandzbergis

Biografija

Linas Liandzbergis (g. 1965) baigė tapybos specialybę Vilniaus dailės akademijoje 1989 m. XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ‒ 10-ojo dešimtmečio pradžioje pradėjo reikštis kaip objekto meno atstovas ir performansų atlikėjas. Kartu su Džiugu Katinu dalyvavo performanso festivaliuose užsienyje. Nuo 1995 m. (taip pat su Džiugu Katinu) pradėjo organizuoti „Dimensijos“ peformansų festivalius Vilniuje. Šie festivaliai tapo vienais pagrindinių performanso festivalių Lietuvoje (paskutinis organizuotas 2007 m.). Aktyviausiai kaip performansų atlikėjas reiškėsi maždaug iki 1997 m., nors ir vėliau kartais pasirodydavo kaip performansų atlikėjas.

Taip pat reiškėsi ir kaip tapytojas ekspresionistas (pastaruoju metu kaip figūrinės tapybos atstovas), scenografas.

XXI a. 1-ajame dešimtmetyje Liandzbergis nutolo nuo „grynojo“ performanso, tačiau bendradarbiavo su muzikantais performatyviuose pasirodymuose, kurdamas savitas tarpdisciplinines ar menų sintezės pasirodymų formas.

Meninė veikla

Tiek Liandzbergio autoriniams performansams, tiek atliktiems duete su Džiugu Katinu (kalbant apie 10-jo dešimtmečio performansus) būdingas „natūros“ ir „kultūros“, arba žmogaus kaip biologinės ir socialinės būtybės leitmotyvas, šių dviejų „identitetų“ dualizmas, sudėtinga sąveika. Menininko performansuose tiek „gamtinė“, tiek „kultūrinė“ aplinka neįmanoma be žmogaus (kūno), lygiai taip pat žmogaus kūnas neįmanomas be aplinkos.

Liandzbergio (ir Katino) performansuose žmogus (ar jo kūnas) visada yra dalis tos aplinkos, siekianti „autonomijos“, arba priešingai ‒ kūnas, bandantis „sugrįžti“ į „natūralų“, „pirmapradį“ būvį. Šia prasme performansų „aplinka“, vieta, kurioje atliekamas performansas, tampa psichofiziologine dimensija. Ne veltui pirmasis Liandzbergio (ir Katino) organizuotas performansų festivalis vadinosi „Kūno dimensija“. Kūnas ‒ tam tikra dimensija, per kurią ir kurioje reiškiasi gamtos ir civilizacijos lygmenys. Todėl kūnas Liandzbergio performansuose dažnai susaistytas su aplinka tiesiogine prasme (užkastas po žeme, prie ko nors pririštas, „apsiplunksnavęs“ ir t.t.).

Kūriniai

„Reminiscences about Lithuania“

Vienas grandioziškiausių Liandzbergio ir Katino (bendradarbiaujant su Antanu Jasenka) performansų, kurį jau galima būtų priskirti ir prie teatro srities. Pagrindiniai performanso prasminiai (ir formalūs) lygmenys ‒ tuo metu (maždaug 2007 m.) Lietuvos televizijoje rodytos laidos vaikams „Teletabiai“ ir „Tarybų Lietuvos kronikų“ „citatos“. Menininkai, apsirengę Teletabių kostiumais imituoja kasdienės buities sceną rodomų dokumentinių sovietmečio apybraižų fone. Priešpastatomi „naivus“ vaikiškas, netgi kūdikiškas ir ideologiškai brutalus sovietinės istorijos pasauliai. Nebeaišku, kuris pasaulis yra tikras, kuris ‒ vaizduotės vaisius? Performanse keliami (post)sovietinės bū(i)ties klausimai ‒ ar ši epocha tikrai nugarmėjo į praeitį, ar įvairiomis latentinėmis (?) formomis tebeegzistuoja mūsų kultūroje ir/ar (pa)sąmonėje, vaizduotėje iki šiol. Ekrane Teletabiai permontuoti su Jono Meko filmu „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“). Tai liūdna amerikonizmo ir tautiškumo hibrido parodija.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/antanas-jasenka/dimensija-1-10.m4v</mediaplayer>

„Musical Box“

„Muzikinė dėžė“ (spinta) priklauso labiau objektiniam Lino Liandzbergio menui, tačiau gali būti suvokiama ir kaip performatyvi muzikinė spinta, kadangi reikia tam tikrų pastangų, veiksmo ‒ (pri)sukti rankenėlę – norint, kad spinta grotų. Taigi tai tam tikras objektas, kurį reikia ne tik „apžiūrinėti“, tačiau ir tam tikru būdu paveikti norint rezultato. Su jam būdinga ironija Liandzbergis sukūrė muzikinės dėžutės, kuri, kaip žinoma, paprastai būna miniatiūrinė, buduarinė ir daili, parodiją. Ši muzikinė dėžė, grojanti gražią melodiją, labiau primena tipinį sovietinį baldą ‒ rūbų spintą arba net karstą. Tai irgi 10-ojo dešimtmečio „kasdienybės estetikos“ pavyzdys.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/linas-liandzbergis/musical-box.mp4</mediaplayer>

„Peizažas“

Linas Liandzbergis ir Arkadijus Gotesmanas / Linas Liandzbergis ir Kipras Mašanauskas

Šį kartą Linas Liandzbergis dalyvauja su tam tikrais (portretiniais) objektais (2003 m.), kurie tampa didesnės visumos – muzikinio pasirodymo – dalimi. Į koncertą įterptas vizualus-objektinis matmuo koreguoja ir muzikinio kodo suvokimą. Nors tai nėra performansas tiesiogine žodžio prasme, muzikinis pasirodymas dėl Liandzbergio objektų tampa performatyvia akcija.

Lino Liandzbergio ir Kipro Mašanausko (garso takelio autorius) kūrinys „Peizažas“, eksponuotas parodoje „Po tapybos“ (1998 m.), yra video kūrinys, kuriame naudojami ir „suneriami“ tarpusavyje „kasdienybės performatyvumo“ lygmenys. Menininkas projektuoja keletą filmuotų to paties peizažo variantų pro Vilniaus Šiuolaikinio meno centro antro aukšto fojė langą (sudarytą iš kelių langų). Tam tikros peizažo dalys tam tikrose lango (langų) dalyse miksuojamos tarpusavyje, todėl iš peizažo tam tikrų vietų dingsta tam tikros dalys arba šiek tiek „pasislenka“ kai kurie pastatai. Galima sakyti, kad Liandzbergis vienu metu eksponuoja keletą skirtingų to paties peizažo laiko pjūvių.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/linas-liandzbergis/linui-gotesmanas.mp4</mediaplayer>

„Šv. Sebastijonas“

Šv. Sebastijonas buvo Romos imperijos laikų krikščionių kankinys. Krikščionių persekiojimų metu Sebastijonas buvo pasmerktas mirčiai sušaudant strėlėmis. Linas Liandzbergis performanse ironiškai „peržaidžia“ krikščionių kankinio istoriją, tačiau groteskiškoje „buitinėje“ plotmėje. Menininkas prisirišęs prie „kryžiaus“ elastiniais raiščiais, o strėles atstoja stalo teniso kamuoliukai. Menininkas atlieka beprasmiškus, ritualą primenančius veiksmus.

Ant scenos grindų paberiami teniso kamuoliukai, menininkas juos šaudo į žiūrovus iš improvizuotos „laidynės“, tarsi duodamas nurodymus „egzekucijai“, ir atsistoja prie „kryžiaus“. Žiūrovai taip pat, gavę „laidynes“, pradeda šaudyti į „pririštą“ menininką, nevalingai atkartodami Šv. Sebastijono (nu)kankinimo istoriją. Performansu (ne)tiesiogiai kalbama apie krikščioniškųjų vertybių sekuliarizaciją šiuolaikiniame pasaulyje ir tarsi klausiama apie „pamatinių vertybių“ ir „principų“ likimą, taip pat apie menininko vaidmenį.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/linas-liandzbergis/linas-liandzbergis.mp4</mediaplayer>