Eglė Rakauskaitė
Biografija[keisti]
Eglė Rakauskaitė gimė 1967 m. Vilniuje. 1993 m. baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje. Netrukus po jų aktyviai įsitraukė į Lietuvos šiuolaikinio meno projektus ir parodas. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.
Meninė veikla[keisti]
Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų. Emisijos kartos atstovė, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialinė kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.
Kūriniai[keisti]
„Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija[keisti]
Šiame videoperformanse autorė panardina save į taukų skystį, kuriame plūduriuoja tol, kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai siekiant perteikti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį jos kūrinį „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autorė panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Kūrinyje „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant išryškinamas laikiškumas ir kismas. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota santykio tarp procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto.
„Veidai“ (1998-1999), videofilmas[keisti]
Videofilmas „Veidai“ yra ilgas menininkės projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais. Šiame kūrinyje „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, o apatiniame jau būna užsimerkę. Tokiu būdu per judantį vaizdą keičiasi ir žmonės. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės autorės aplinkos dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.
<mediaplayer width='787' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>
„Gariūnai“ (2002), videofilmas[keisti]
Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir pigių prekių neskoningumu. Šmėkščiojančios vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina vakare išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės.
<mediaplayer width='720' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/gariunai.mp4</mediaplayer>