Aleksas Andriuškevičius

Biografija

Kaune gyvenantis ir kuriantis menininkas Aleksas Andriuškevičius (g. 1959) ‒ XX a. 9 ir 10-ojo dešimtmečių vienas iškiliausių Lietuvos avangardistų. Andriuškevičius dar XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje debiutavo kaip savitos fotorealistinės tapybos atstovas, tačiau tolimesnei kūrybos genezei įtakos turėjo pažintis su Robertu Antiniu, Česlovu Lukensku ir Gintaru Zinkevičiumi, paskatinusi pasukti į kolektyvinį akcionizmą. Nuo 1990 m. Andriuškevičius grupės „Post Ars“ narys. Taip pat, galima sakyti, kad Andriuškevičiaus yra vienas videoperformansų, apskritai konceptualaus meno pradininkų Lietuvoje. Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, taip pat jame tarpstanti laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum.

Meninė veikla

Aleksas Andriuškevičius. „Neįvardintos linijos“, 1991

Ko gero, aktyviausias Andriuškevičiaus kūrybos laikotarpis ‒ XX a. 9-ojo dešimtmečio pabaiga ir 10-ojo pradžia, kai buvo sukurta daugiausiai performatyvių, konceptualistinių kūrinių. To meto menininko kūrybą galima sąlygiškai dalinti į tris dalis ‒ objektinę kūrybą, videoperfomansus ir akcionistinę/instaliacinę veiklą grupės „Post Ars“ sudėtyje.

„Post Ars“ akcija „Žmogus krūmas“ (kairėje - Aleksas Andriuškevičius, dešinėje - Robertas Antinis), 1992

Svarbus Andriuškevičiaus kūrybos sandas − performatyvumas, sumišęs su minimalizmo ir meditacijos idėjomis. Tam tikslui menininkas taip pat naudojo spalvotus pieštukus ar kreideles, kitaip sakant, piešinį, kurio intencija ir funkcija yra paradoksalizuotos. Sakykime, Keturių minučių brūžinyje nieko nevaizduojama, o tai, kas lieka popieriaus lape, yra intencijos, situacijos ir proceso „dokumentas“. Šiuo atveju svarbu tai, kad menininkas tiesiog keturias minutes brūžino pieštuku popieriaus lape arba išbandė kiekvieną rinkinio pieštuką. Formaliai tai yra piešinys, tačiau jo prasmę sukuria situacijos potekstė, kontekstas (kuris žiūrovui gali būti ir nežinomas).

Ypatingą jautrumą ir gebėjimą originaliai manipuliuoti skirtingomis medijomis, tarsi vienos medijos principus įskiepijant kitai, Andriuškevičius išnaudojo ir videoperformansuose, aktyviausiai kurtuose 1991-1997 m.

XX a. 10 dešimtmečio pradžioje pradėjusios plisti videokameros (nors tais laikais ir labai brangios) ne vienam menininkui, ieškančiam alternatyvios meninės kalbos, tapo nauja savastimi. Šiuo požiūriu Andriuškevičius išskirtinis, nes vėl sugebėjo išnaudodamas visas būdingas videomeno savybes pačią mediją problemizuoti, netgi sudvasinti ir paradoksalizuoti, skiepydamas kitoms meno sritims, medijoms (piešiniui) būdingus principus.

Andriuškevičių visada domino garso, teksto, judesio, mintijimo etc. struktūros ir tai, kaip jas priversti funkcionuoti pagal vaizduojamojo meno, netgi konkrečiai pagal (video)konceptualizmo dėsnius. Žinoma, Andriuškevičiui performatyviuose videokūriniuose visada ypatingai svarbus buvo kasdienybės lygmuo, laiko dimensija ‒ „piešimas“ erdvėlaikyje ir erdvėlaikiu, veiksmas, jo (pa)sklidimas laike ir erdvėje (taip pat ir videomedijoje). Taip pat paradokso semantika, procesuali prasmė, ar prasmė, sugeneruojama žiūrovo, jau post factum.

Kūriniai

„Impression“

Kelionės į Prancūziją metu menininkas filmuoja Paryžių, o nufilmuotus vaizdus krauna vieną ant kito, kol išgauna beveik abstraktų vaizdą.

(Right click to control movie)

„Bandymai įsiterpti“, 1994

Menininkas atlieka beveik beprasmiškus veiksmus, bandydamas įsiterpti į aplinką, tarsi klausdamas kiek toks veiksmas tą aplinką gali įtakoti, keisti. Paradoksas tame, jog kasdienybėje tokie veiksmai yra beprasmiai, tačiau videomedijoje tapę performansu, akcija jie tampa prasmingais, ilgaamžiais ir iš esmės keičiančiais erdvėlaikio semantiką.

(Right click to control movie)

„Bandymai su poezija“

Kalbos/rašto semantinę sistemą (jai atstovaujančią knygą) menininkas paverčia tiesiog objektu ir priverčia „žaisti“ pagal kitas ‒ akcionizmo ‒ semantines taisykles. Tokiu būdu menininkas kelia klausimą apie dviejų ar kelių „kalbų“ ‒ semantinių sistemų ‒ santykį. Kas atsitinka su viena „kalba“, kai ji pajungiama kitos „kalbos“ logikai?

(Right click to control movie)

„Peizažo užbraukimas“

Panašiai kaip ir „Bandymuose su poezija“ ir kituose performansuose, šiame Andriuškevičius taip pat manipuliuoja dviejų plastinių kalbų ‒ piešinio ir videomedijos ‒ konvencijomis, jas paradoksalizuodamas. Piešinys šiuo atveju tampa realiu veiksmu, atliktu laike ir erdvėje, o videomedija tampa piešiniu, ypač turint omenyje sąlygiškai dvimetę ekrano plokštumą, artimą piešinio (paveikslo) plokštumai. Kartu menininkas tarsi užbraukia ar perskiria laiką ir erdvę.

(Right click to control movie)

„Atsigulimas“

Nejudanti menininko kūno horizontalė atkartoja gatvės horizontalę, tačiau tampa „nejudamu objektu“ kontrastuojančiu pro šalį važiuojančių mašinų priešakyje. Šiuo performansu menininkas tęsia semantinių/vizualių įsiterpimų į laiką ir erdvę ciklą. Pažymėtina, kad šie įsiterpimai tampa „perskaitomi“ būtent videoįraše, apribotame erdvė ir laiko rėmų.

(Right click to control movie)

„Praleistas laikas“

Šiame performanse Andriuškevičius naudoja visus jam būdingus semantinius leitmotyvus ‒ erdvę, laiką, veiksmą (kaip piešinį ar piešimą kaip veiksmą), žaisdamas žiūrovo juslėmis ir gebėjimu pačiam (su)kurti prasmę. Andriuškevičius yra prasitaręs, jog dvimatėje erdvėje (paveiksluose) mėgsta tuštumas, tuščius plotus. Galima sakyti, jog ir šiame performanse menininkas renkasi sąlygišką tuštumą (tuščią patalpą), kurią „užpildo“ menamu „piešimu“ lazda ant grindų, tariamai „piešiant“ linijas tokiu būdu, jog tolygiai judama per visą patalpą (tuštumą).

Viena vertus, menininkas, brėždamas lazda per grindis, tarsi ir nič nieko nenuveikia, nepadaro, tačiau įrėmintas videoperformanso rėmuose, kartu užpildo šią „tuštumą“ prasme, virtualiu piešiniu (veiksmu), kurį žiūrėdamas vaizdo įrašą susikuria pats žiūrovas. Menininkas „piešia“ ne matomomis linijomis, o tarsi „raiko“, dalina erdvę ir laiką, piešia erdvėlaikiu (ir savo likimu). Beprasmiškas veiksmas tampa prasmingu ir priešingai. Žinoma, šiame, kaip ir visuose Andriuškevičiaus performansuose, svarbi „kasdienybės estetika“.

(Right click to control movie)

„Kontaktai“

Menininkas vėlgi skirtingas medijas, semantines sistemas paradoksalizuoja, į mediją įvesdamas netikėto „daiktiškumo“, kuris išryškina vienos ar kitos medijos sąlygiškumą. Videokameros objektyvą (žiūrovo žvilgsnį) sujungdamas su (krepšinį transliuojančio) televizoriaus ekranu, Andriuškevičius sujaukia įprastą žiūros ir reprezentacijos konvencionalumą, jį parodijuodamas. Tai, kas iš pradžių atrodė akivaizdu, tampa keliomis vaizdinėmis/erdvinėmis/laikinėmis/semantinėmis dimensijomis, susimaišiusiomis tarpusavyje.

(Right click to control movie)

„Piešiniai“

Vėlgi pardoksalizuojamas erdvėlaikis ‒ baltas lapas kaip erdvė, erdvė, kurioje yra lapas ir menininkas. Virtualiai piešiama pirštu („oru“) ant balto lapo ir šis „piešimas“ yra, viena vertus „netikras“, nes nieko nenupaišoma, kita vertus, pats veiksmas yra tikras, piešiantis erdve ir laiku, be to, žiūrovas, suvokiantis menininko intenciją ir simbolizmą, bet kokiu atveju veiksmą traktuoja kaip „piešinį“, nes menininko veiksmą atpažįsta, suvokia piešinio „struktūrą“. Ir nesvarbu, kad piešinio iš tikrųjų nėra, yra esminiai piešinio atributai ‒ lapas ir tam tikras veiksmas, reiškiantis piešimą. Šia prasme, menininkas, galima sakyti, netgi išryškina tuos „piešinio“ struktūros elementus, kuriuos paprastai suvokiame kaip „savaime suprantamus“ ‒ gestišką ir laikišką piešinio pobūdį, piešinį kaip veiksmą ‒ nes labiausiai domimės tuo, „kas nupaišoma“. O Andriuškevičius šiuo atveju piešinį apvalo nuo to, „kas vaizduojama“, palikdamas grynąjį piešinio santykį su erdve ir laiku.

Be to, iš dalies tęsiant Fluxus tradicijas, menininkas kliaujasi atsitiktinumo galia ‒ karposi nagus, kurie krenta ant popieriaus. Nagai tampa atsitiktiniu (?) „žemėlapiu“ ‒ jie tampa taškais, nuo kurių brėžiamos linijos. Taip atsiranda „mistinis“ abstraktus piešinys ‒ grafinis kasdienybės (mistinės?) prasmės brėžinys.

(Right click to control movie)

„Objektyvo šiluma“

Naudodamas videokameros vizualumo konvencijas, Andriuškevičius iš nieko kuria semiotinius ženklus ‒ objektyvo aprėmintas dangaus lopinėlis tampa vaizdiniu ženklu (objektyvo „šildomu“ dangumi), objektyvo iškirptas žemės ar sienos lopinėlis tampa gražiniu ženklu, semantine zona (objektyvo „šildoma“ žeme, siena). Galų gale, ekrane matome tiesiog užrašą „žmogus šildomas objektyvo“. Tokiu būdu Andriuškevičius sufleruoja, kad semiotiniai ženklai ‒ susitarimo reikalas.

(Right click to control movie)

„Mano kelionė“

Vienas žinomiausių Alekso Andriuškevičiaus videoperformansų, kuriame menininkas vėlgi paradoksalizuoja laiką ir erdvę „filosofine“ prasme, tačiau taip pat ir sociokultūrinio erdvėlaikio konvencijas. Andriuškevičius įprastą kasdienę situaciją semantiškai sujaukia, „pakreipia“ kiek netikėtu rakursu ‒ atlieka tarsi rutininį veiksmą, tačiau neįprastu būdu ‒ „keliauja“ ne eidamas, o ridendamasis žeme. Menininko kūnas arba „socialinis kūnas“ tokiu būdu įprastoje, rutininėje situacijoje tampa „svetimu“, funkcionuojančiu pagal alternatyvius dėsnius.

(Right click to control movie)

„Kamštis“

Vienas tų Alekso Andriuškevičiaus performansų, kuriuose akcentuojamas „banalus“, „beprasmiškas“ veiksmas. Atsižvelgiant į laikmetį ‒ XX a. 10-jo dešimtmečio pradžią ‒ kasdienybės invazija į estetikos sritį, kad ir kokia ji banali atrodo iš šalies, buvo giliai prasminga, principinga ir žymėjo radikalų semiotinį posūkį. Menininkas, galima sakyti, nedaro nieko, „stumia laiką“, spardo butelio kamštelį. Tačiau videoperformano ribose šis veiksmas tampa ne tik „prasmingu“, tačiau ir „amžinu“. Iš dalies tokiu būdu keliamas menininko vaidmens, statuso visuomenėje klausimas, arba perfrazuojant garsiąją (vėliau sukurtą) ištarmę, Andriuškevičius tarsi sako, kad visi yra menininkais, tačiau tik menininkai tai žino.

(Right click to control movie)

„Psichoelektroninis piknikas arba (ne)priklausomybė“

Vienas nedaugelio Alekso Andriuškevičiaus videokūrinių, artimesnių videomeno žanrui. Šiame filmuke menininkas žaidžia skirtingais vaizdiniais efektais (sakykime, atspindžiais raibuliuojančiame vandenyje), turiniais ir prasminėmis sampynomis.

(Right click to control movie)

„Menasnemenas“

Dar vienas „kasdienybės estetikos“ performatyvus pavyzdys. Andriuškevičius šmaikštauja, atrodytų, fundamentaliais klausimais, Diušano, Malevičiaus ir daugybės kitų avangardistų keliamais nuo Vakarų modernizmo aušros ‒ kas yra ar nėra menas. O Andriuškevičius šį radikalų avangardo keltą klausimą kiek parodijuoja (tačiau tai nereiškia, kad Andriuškevičiui šis klausimas nėra (nebuvo tuo metu) skaudžiai aktualus) šį egzistencinį radikalumą ir dramatiškumą, „burdamas“ iš vazoninės gėlės lapų ‒ „menas“... „ne menas“... ir t .t. Šiuo atveju vėlgi netiesiogiai keliami menininko vaidmens ir statuso (to meto naujoje?) visuomenėje klausimai.

(Right click to control movie)

„Emociniai peizažai“

Šiuo atveju Andriuškevičius, kaip „Peizažo užbraukime“ ar eksperimentų su neegzistuojančiais piešiniais, atveju žaidžia vizualumo, vizualios prasmės konstravimo konvencijomis. Kartu paradoksalizuoja tai, ką suvokiame kaip „gamtą“ ir „jos atvaizdą“. Menininkas, filmuodamas tą patį peizažą, prieš objektyvą laiko įvairius popieriaus trafaretus. Šie trafaretai, įsiterpiantys tarp peizažo ir videokameros „akies“, kiekvieną kartą keičia tiek emocinį krūvį, tiek ir paties peizažo (to, ką ir kaip matome) prasmę.

(Right click to control movie)