Kategorija:Videomenas

Videomenas Lietuvoje atsirado gana neseniai ir dėl tam tikrų gyvenimo okupacijoje sąlygų gerokai pavėlavo. Pradžios taškas įprastai dedamas ties Henriko Gulbino videodarbų pristatymu, kuris vyko 1987-aisiais Klaipėdoje, parodoje „Susitikimai“. Taip pat tarp pirmųjų videomenininkų svarbu paminėti tokius autorius kaip Gintaras Šeputis, Aleksas Andriuškevičius, Paulius Arlauskas, Saulius Pučinskas, Džiugas Katinas, Linas Liandzbergis, Laimė Kiškūnaitė, Valdis Martinsons, Gintaras Zinkevičius. Šie menininkai kaip ir būdinga daugeliui „videomeno pradžios“ kūrėjų, siekė fiksuoti / dokumentuoti aplinką, išbandyti naują aparatą – videokamerą, tad ir jų estetinės pažiūros buvo susijusios su noru „užfiksuoti“ arba „išbandyti“. Svarbesnis įvykis Lietuvos videomeno istorijoje yra 1994-ieji, kai videomenininko Gintaro Šepučio dėka Grafikos katedros fotostudija pertvarkyta į savarankišką „Vaizdo studiją“, o dar vėliau 1996-aisiais į Fotografijos ir videomeno katedrą.

Vėlesniosios videomenininkų kartos, sietinos su tokiais autoriais kaip Eglė Rakauskaitė, Evaldas Jansas, Deimantas Narkevičius, Gintaras Makarevičius, Artūras Raila, Dainius Liškevičius etc., to meto kūrybą geriausiai apibūdina žodis – dokumentiškumas. Nors filmuoti vaizdai jų kūriniuose dažnai buvo tik kūrinio dalis, pavyzdžiui, performanso dokumentacija, menininkai neretai perimdavo įprastas dokumentinio kino strategijas, pavyzdžiui, autorius užimdavo stebėtojo poziciją ir eksperimentuodavo permąstydamas dokumentiškumo sampratą. Toks braižas ypač tiko jų narpliojamoms jautrioms socialinėms temoms. Vėliau dalis menininkų (Evaldas Jansas, Deimantas Narkevičius) ėmė kurti pilnametražius filmus, dalyvauti dokumentinio kino festivaliuose. Videomeno pozicijos dar labiau sustiprėja po 1998-aisiais Šiuolaikinio meno centre vykusios videomenui skirtos parodos „Sutemos“. Artėjant 2000-iesiems videomenas vis dažniau tampa ne tik integralia kūrinio dalimi, bet ir autonomišku kūriniu. Jau minėti autoriai (Eglė Rakauskaitė, Evaldas Jansas, Gintaras Makarevičius, Deimantas Narkevičius etc.) net tik imasi kūrinių, kuriuose videomenas yra „tik medija”, bet ir kuria atskirus savarankiškus videofilmus. Dokumentiškumas ir įvairūs jo permąstymai darė įtaką ir kitų videomeno istorijai svarbių autorių, pavyzdžiui, Kristinos Inčiūraitės, Dariaus Žiūros, Lauros Garbštienės, Lauros Stasiulytės, Paulinos Eglės Pukytės etc. kūrybai. Jų darbuose neretai galima pastebėti jau aptartą autoriaus-stebėtojo poziciją. Anksčiau minėtas jautrių socialinių temų nagrinėjimas, nors vis dar svarbus, bet ne visada esminis kūrinio elementas. Atsiranda arba, tiksliau tariant, daugiau dėmesio sulaukia laiko, atminties, fikcijos, ekologijos, antropoceno, politikos etc. temos. Jos dar labiau sustiprėja jauniausiosios kartos kūrėjų – Eglės Budvytytės, Emilijos Škarnulytės, Akvilės Anglickaitės etc. – darbuose. Eglė Budvytytė savo filmuose ir performansuose permąsto kino kalbos klišių, viešųjų erdvių ir žmogaus kūno ryšio temas, o Emilija Škarnulytė eksperimentuoja su pačia video medija ieškodama sąsajų su antropoceno epochos diskursu. Kitaip tariant, jaunosios kartos kūrėjų dėmesys nukreiptas į įvairialypius dabarties aktualybių permąstymus.

Teksto autorė, viena iš kategorijos „Videomenas“ sudarytojų - Danutė Gambickaitė