Gintaras Zinkevičius

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Gintaras Zinkevičius (g. 1963) ‒ vienas autentiškiausių Vilniaus avangardinio meno atstovų apriorine avangardistine nuostata nesirūpinti „teisinga“ estetika ir meno sistemos kanonais. G. Zinkevičius ateina iš XX a. 8–9 dešimtmečių Vilniaus andergraundinės subkultūros ‒ Artūro Baryso-Baro avangardinio mėgėjiško kino aplinkos, Ramūno Paniulaičio ir Česlovo Lukensko, prieš- ir post pankiškos urbanistinės terpės. Drauge G. Zinkevičius išsaugojo nuobodulio fotografų kartai būdingą šie tiek melancholišką, kartais romantišką skepticizmą tikrovės atžvilgiu. Todėl jo kūrybai būdingas pankiškumas, kartais „pasidaryk pats“, dadaistiniai principai. Zinkevičius reiškėsi ir reiškiasi kaip eksperimentinio kino kūrėjas, fotografas, videomenininkas, konceptualistas, tačiau visa tai persmelkia apriorinis performatyvumas, visada susijęs su tikrove, laiku, biografija, situacija. Žinoma, yra atliktas ir ne vienas „grynasis“ performansas.

Zinkevičius yra „Post Ars“ narys, galima sakyti, grupės „klijai“. Kartu su Aleksu Andriuškevičiumi, Robertu Antiniu ir Česlovu Lukensku sukūrė performansų, akcijų fotokolekciją (1989-1991). Galima sakyti, kad Zinkevičiaus kaip „performatyvaus“ fotografo veikla ir sukūrė „Post Ars“ tokią, kokią mes ją įsivaizduojame.



Dada.jpg

Ramūno Paniulaičio ir Gintaro Zinkevičiaus fotografavimosi akcija prie užrašo "DADA" Vilniaus senamiestyje. XX a.8-jo dešimtmečio pabaiga arba 9-jo dešimtmečio pradžia. Fotografavo Gintaras Zinkevičius


Zmogus-deze.jpg


Akcijos viešosiose Vilniaus erdvėse "Žmogus-dėžė", inspiruotos Kobo Abės romano, 1991


Paroda-pezaze01.jpg Paroda-peizaze04.jpg Paroda-peizaze03.jpg

Parodos peizaže, 1991-1992


Zinkevičiaus fotografijų knygos „Kareivio dienoraštis“ pristatymas knygyne „Mint Vinetu“. Pats pristatymas yra tarsi performansas ar akcija, į kurią įtraukti kiti dalyviai (Agnė Narušytė, Jurijus Dobriakovas), taip pat ir į pristatymą atėję žiūrovai. Tai nėra teatralizuotas knygos pristatymas. Veikiau tai performatyvi tikrovė ar performansas, įsiterpiantis į tikrovę. Tai būdinga visai Zinkevičiaus kūrybinei veiklai ‒ trinti ribas tarp meno ir tikrovės, rimtumo ir kvailiojimo.


The media player is loading...


„Kultūros medvaržčiai“ ir „Žydroji Š“. G. Zinkevičius kartu su kolega ir bendraminčiu Ričardu Šileika (poetu, bet ne fotomenininku, o gal atvirkščiai) linksminasi ‒ tyčiojasi iš kultūrinių televizijos laidų davatkiškumo, apsimetėliškumo ir konjunktūrizmo. Menininkai parodijuoja „Menininkų portretų“, „Durys atsidaro“ ir panašias laidas, išryškindami televizinio formato dirbtinumą. Šie Zinkevičiaus ir Šileikos filmukai, kuriuose nepaisoma jokių žanro ribų, kartu yra ir giliai performatyvūs. Nors „performansais“ siaurąja žodžio prasme vis tai vadinti būtų netikslu.


The media player is loading...

The media player is loading...


Gintaro Zinkevičiaus 90-jų pirmos pusės performansas, jo parodos„Akcijos, sekvencijos, fantazmai“ atidarymo proga. Filmavo Eugenijus lapinskas.

Samsonas (hebr. שִׁמְשׁוֹן, tar. Šimšon vert. atspindintis Saulę) žydų mitologijoje – paskutinis Izraelio teisėjas, aprašytas Teisėjų knygoje. Pasak jos, Samsonas, kurio žmoną filistietis uošvis atidavė kitam, ėmęs keršyti visiems filistiečiams. Buvo nazarėjus, pašvęstas Dievo tarnybai dar motinos įsčiose. Pasižymėjo neregėta jėga kaip graikų Heraklis – vienas pats įveikė liūtą imtynėse, nugalėjo visą armiją ir nugriovė pastatą. Samsono jėgos šaltinis buvo jo plaukai, kuriuos kirpti draudė nazarėjo įžadas. Apgaule nukirpus Samsono plaukus, jėgos jį apleidusios. (iš Wikipedijos)


The media player is loading...


"Chamsas", 1994 Gintaro Zinkevičiaus komentaras: Chamsas susigalvojo skaitant D.Charmso tekstus Č.Lukensko vaikams. Buvau paliktas juos pora dienų prižiūrėti (tada jų dar buvo trys). Po ranka turėjau tik lietuvišką Algio Stalgio vertimą. Parvažiavęs į Vilnių su Audrium Kemežiu tai pabandžiau nufilmuoti savo tuometinės dirbtuvės kampe, pridėjęs kažkiek naujų performanso elementų.Gavosi vidutiniškai. Tada dar kartą nufilmavom tą patį šiek tiek kitaip. Iš apiejų filmavimų sumontavom tokį mix, kiek leido tuometinės montažo technikos galimybės. Chamsas yra ištrauka iš didelio mūsų filmo "Seansai 1994"

The media player is loading...


Ričardas Šileika skaito Rimanto Kmitos eilėraštį.

Gintaro Zinkevičiaus komentaras: "Eilėraštį" Šileika įrašė vienas pats į diktofoną šiaip sau. Nežinojo ką su tuo daryti. Failą davė man. Youtube vėliau mačiau kaip tai Kmita skaito pats. Man patiko mažiau. Važiavau iš praktikos Nidoje ir ausyse visą laiką skambėjo Šileikos versija. Nufilmavau, ką tuo metu mačiau. Namie vieną uždėjau ant kito ir gavosi toks neformatinis kinas. Profus nustebinom. Kino festivalyje "Eilėraštis" buvo apdovanotas Utenos kelių tarnybos specialiu prizu. Maiše buvo daug visokių atšvaitų, liemenių ir skėtis, kad visada būtų saugu kelyje. Prizą pasidalinom trise.

The media player is loading...