Paulius Arlauskas ir Gediminas Beržinis
K. Š.: Papasakok apie projektą „Teismas“.
Paulius Arlauskas: Tai jau vėlesni laikai, apie du tūkstantuosius, kai dirbau kartu su Gediminu Beržiniu. Tai buvo viena mūsų „akcijų“.Su Beržiniu nemažai kartu nuveikėme. Pavyzdžiui, buvo Beržinio gimtadienis. Jis gulėjo ant kelmelio, su pistoletu, apklotas kruvina paklode (tai vyko prie Šiaulių dailės galerijos), jį buvome aptvėrę stop juostomis. Kažkoks veikėjas iš „Be tabu“ vaikščiojo ir įrašinėjo ką susirinkę smalsuoliai kalba apie „negyvėlį“. Aš visa tai fotografavau, po to jam padovanojau jo paties mirties vaizdų kolekciją.
Taigi, „Teismas“. Šis projektas išsivystė iš pusiau tikros, pusiau sugalvotos istorijos. Darėme projektą, kuris vadinosi „Zoro“ Šiaulių televizijai. Tai buvo visiškai išprotėjęs projektas – Virginijus Kinčinaitis, Beržinis, aš, dar keletas veikėjų, Gintautas Mažeikis, Valentinas Didžgalvis. Turėdavome kiekvieną savaitę padaryti po pusvalandinę teminę laidą. Nuvažiavome į vietinės reikšmės skerdyklą pafilmuoti. Prifilmavome medžiagos apie tą skerdyklą, ko žmonės paprastai nemato. Aš dariau instaliaciją „Arkos“ galerijoje Vilniuje, neprisimenu kuriais metais, ir rodžiau dalį šitos medžiagos. Beržinis, žinoma, draugiškai, papriekaištavo, kodėl neužrašiau, kad kartu filmavome... Ir kartu, Beržinis sako, kad jam skambino kažkokie pažįstami iš laidos „Teismas“ ir prašė sugalvoti kokį „konfliktą“. O laida ir televizija, naudodamiesi žmonių patiklumu, tokiu būdu darosi savotišką verslą – jie sugalvoja konfliktą. Laidos redaktorius nuvažiuoja į kokį kaimą ir kokiam Petrui sako, kad jo kaimynas Jonas kažkuo jį kaltina. Ir jei Petras nesutiks dalyvauti laidoje, t.y. akistatoje su Jonu, tai bus išklausyta tik viena pusė ir Petras liks kaltas... Žinoma, kaimiečiai užkimba ant tokios meškerės. Savaime aišku, jokio tikro konflikto nėra, tačiau laidos rengėjai tą konfliktą tyčia sugalvoja ir provokuoja. Tada suveda tuos žmones ir pasidaro sau laidą. Suprantu, kad tai komercinių televizijų duona kasdieninė, bet etine prasme, sakyčiau, ne kaip kvepia visa tai...
Taigi, gerdami alų su Beržiniu sumąstėme irgi padaryti „konfliktą“. Pagal mūsų planą, finale Beržinis netgi turėjo mane studijoje nušauti, nes turėjo ginklą. Bet laidos garso operatoriai prašė nešaudyti, nes, sakė, jų aparatūra kompai išsiderins. Ir mes iš tiesų dalyvavome laidos filmavime, dergėmės su Beržiniu gal valandą ar net ilgiau. Tada tie laidos rengėjai pagaliau suprato, kad čia kažkas negerai, kažkoks pokštas, bet jau pinigai investuoti, medžiagos prifilmuota, taigi, laidą reikia išleisti į eterį. Tai jie iš tos valandos iškarpė viską kas buvo įmanoma ir sumontavo taip, kad bent iš tolo būtų panašu į tikrą konfliktą. Prieš išeinant laidai buvo paruošti straipsniai kaip televizijos naudojasi žmonių patiklumu... Po to skambinau televizininkams, prašiau visos tos filmuotos žalios medžiagos, bet tos medžiagos taip ir negavau. Tai įsirašėme iš teliko ir po to jau iš tos medžiagos bandėme kažką pamontuoti. Vėliau net radome rėmėjus, kad galėtume uždėti subtitrus. Tas įrašas pasivažinėjo po festivalius ir t.t.
(Ištrauka iš interviu knygoje: "(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987-2014. II tomas". P. 282-283)
(Right click to control movie)