Jonas Zagorskas

Meninė veikla

Jonas Zagorskas (g. 1977) debiutavo XX a. 10-ojo dešimtmečio pabaigoje kaip videomenininkas ir performansų bei instaliacijų kūrėjas. Vis dėlto daugiausiai jis reiškėsi kaip videomenininkas. To meto jo videokūriniams būdinga „pankiška“ agresija, aštrus sarkazmas, iš dalies susiję ir su atitinkamu menininko gyvenimo būdu. Zagorskas, panašiai kaip Evaldas Jansas, 10-ojo dešimtmečio pabaigoje ir pačioje XXI a. pradžioje buvo visų „siaubas“. Maždaug nuo 2006-2007 m. Zagorskas savo videokūryboje susikoncentravo į menininko statuso apmąstymų tematiką. Beveik dešimt metų gyveno Varšuvoje, juokaujant galima sakyti – „tremtyje“, todėl atskirtis nuo sau įprasto konteksto, meno sistemos, tapo aktualia tiesiogine prasme. Kurdamas savotišką savo kasdienio gyvenimo, buities dienoraštį, Zagorskas sukūrė ciklą videodarbų, turinčių ir videoperformanso bruožų. Juose Zagorskas ironizuodamas gilinosi į „menininko lūzerio“, meno sistemos ir jos paraščių tematiką.

„Patarimuose jaunam menininkui“ Zagorskas „fiksuoja“ kelių dienų eksperimentą – bandymą išgyventi be pinigų ir cigarečių, nė karto neišėjus iš buto, nenuėjus į parduotuvę. Taip pat sarkastiška „video mokymų“ forma pataria „jaunam menininkui“, kaip tokiu atveju (kai esi be darbo ir pinigų) „taupyti savo energiją“ ir kaip nenusiminti užklupus depresijai.

Maždaug tuo pat metu Zagorskas pradėjo aktyviai reikštis ir kaip konceptualios tapybos atstovas. Iš dalies toks posūkis atgal į „retrogradišką“ mediją yra sąmoningas, susijęs su tam tikros grupės (Zagorsko kartos) menininkų „regionalizmu“, reakcija į tuometinę Vilniaus institucinės šiuolaikinio meno sistemos stagnaciją, kai kurių meninink(i)ų ignoravimą. Po tam tikros bendravimo su institucijų kuratoriais patirties, Zagorskas nusprendė „nešokti pagal kuratorių dūdelę“.

Reikia pažymėti, kad Zagorsko „tapyba“, kaip ir video kūryba, taip pat didžiąja dalimi susijusi su menininko statuso, pašaukimo, jo vietos institucinėje meno sistemoje, kūrybos prasmės ar beprasmybės plačiąja prasme leitmotyvais. Zagorskas taip pat kuria objektus. Vienas tokių – juoda dėžė su trimis „akutėmis“ ir rankenomis šalia jų. Sukant rankenėlę gaminama elektros energija ir akutėje trumpam įsiplieskia užrašas „fajnie fajnie fajnie“. Taigi, žiūrovas turi „pavargti“, kad pamatytų ir suprastų, kaip jam buvo „fajnie“.

Pažymėtinas Zagorsko 2009 m. atliktas performansas „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“. Apsirengęs supermeno kostiumu, Zagorskas guli ant specialiai sukonstruotų pastolių, o jo apsiaustą plaiksto ventiliatoriaus sukeliamas vėjas. Atrodo, tarsi menininkas iš tiesų skristų neįtikėtinu greičiu. Šiame performanse Zagorskas taip pat ironiškai kalba apie menininko statusą, vaidmenį visuomenėje, išryškina menininko suvokimo klišes, balansuojančias tarp menininko „avangardisto“, einančio visuomenės priešakyje, menininko „lūzerio“, esančio visuomenės paraštėse, ir menininko „verslininko“ bei menininko „konjunktūrininko“.

Kūriniai

„Verkiantis Kuizinas“

Jono Zagorsko sukurtas amžinojo ŠMC direktoriaus Kęstučio Kuizino portretinis biustas. Paspaudus postamente įmontuotą mygtuką, skulptūra „verkia“.

„Deimantas Narkevičius tvarko korespondenciją“

Jonas Zagorskas. „Deimantas Narkevičius tvarko korespondenciją“, aliejus, drobė.

„Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“

Šiame archyve pateikiamos dvi „Menininko, skriejančio milžinišku greičiu“ versijos ‒ tuometinio LTMKS pirmininko Dariaus Gerasimavičiaus (CURARE DG) 2009-ais metais Jono Meko vizualiųjų menų centre organizuotame projekte „Niir“ („Nuo idėjos iki reprodukcijos“) atliktas performansas ir kiek vėliau Italijoje, Alpių fone, specialiai pakartoto performanso nufilmuota versija.

<mediaplayer width='736' height='560' image=>http://www.letmefix.lt/media/jonas-zagorskas/Menininkas_skriejantis_milzinisku_greiciu_1.mp4</mediaplayer>

<mediaplayer width='864' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/jonas-zagorskas/Menininkas_skriejantis_milzinisku_greiciu_2.mp4</mediaplayer>