Jonas Zagorskas

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Jonas Zagorskas debiutavo XX a. 10-deš. pabaigoje kaip videomenininkas, performansų, instaliacijų kūrėjas. Vis dėlto daugiausiai reiškėsi kaip videomenininkas. To meto jo videokūriniams būdinga „pankiška“ agresija, aštrus sarkazmas, iš dalies susiję ir su atitinkamu menininko gyvenimo būdu.


Jonas Zagorskas, kaip Evaldas Jansas, 10-jo deš. pabaigoje, pačioje XXI a. pradžioje buvo visų „siaubas“. Maždaug nuo 2006-2007 m. Zagorskas savo videokūryboje susikoncentravo į menininko statuso apmąstymų tematiką. Beveik dešimt metų gyveno Varšuvoje, juokaujant galima sakyti – „tremtyje“, todėl atskirtis nuo sau įprasto konteksto, meno sistemos, tapo aktualia tiesiogine prasme. Kurdamas savotišką savo „kasdienio gyvenimo, buities dienoraštį“, Zagorskas sukūrė ciklą videodarbų, turinčių ir videoperformanso bruožų. Juose Zagorskas ironizuodamas gilinosi į „menininko lūzerio“, meno sistemos ir jos paraščių, tematiką.

„Patarimuose jaunam menininkui“ Zagorskas „fiksuoja“ kelių dienų eksperimentą kaip išgyventi be pinigų ir cigarečių, nė karto neišėjus iš buto, nenuėjus į parduotuvę, keletą dienų. Taip pat sarkastiška „video trainingo“ forma pataria „jaunam menininkui“ kaip tokiu atveju (kai esi be darbo ir pinigų) „taupyti savo energiją“ ir kaip nenusiminti, užklupus depresijai.

Maždaug tuo pat metu Zagorskas aktyviai pradėjo reikštis ir kaip konceptualios tapybos atstovas. Iš dalies toks posūkis atgal į „retrogradišką“ mediją yra sąmoningas, susijęs su tam tikros grupės (Zagorsko kartos) menininkų „regionalizmu“, reakcija į tuometinę Vilniaus institucinės šiuolaikinio meno sistemos stagnaciją, kai kurių meninink(i)ų ignoravimą. Po tam tikros bendravimo su institucijų kuratoriais, Zagorskas nusprendė „nešokti pagal kuratorių dūdelę“.

Reikia pažymėti, kad Zagorsko „tapyba“, kaip ir video kūryba, taip pat didžiąja dalimi susijusi su menininko statuso, pašaukimo, jo vietos institucinėje meno sistemoje, kūrybos prasmės ar beprasmybės plačiąja prasme leitmotyvais. Zagorskas taip pat kuria objektus. Vienas tokių – juoda dėžė su trimis „akutėmis“ ir rankenomis šalia jų. Sukant rankenėlę gaminama elektros energija ir akutėje trumpam įsiplieskia užrašas „fajnie fajnie fajnie“. Taigi, žiūrovas turi „pavargti“, kad pamatytų ir suprastų kaip jam buvo „fajnie“.

Pažymėtinas Zagorsko 2009 m. atliktas performansas „Menininkas, skriejantis neįtikėtinu greičiu“. Apsirengęs supermeno kostiumu, Zagorskas guli ant specialiai sukonstruotų pastolių, o jo apsiaustą plaiksto ventiliatoriaus sukeliamas vėjas. Atrodo, tarsi menininkas iš tiesų skirstų, neįtikėtinu greičiu. Šiame performanse Zagorskas taip pat ironiškai kalba apie menininko statusą, vaidmenį visuomenėje, išryškina menininko suvokimo klišes, balansuojančias tarp menininko „avangardisto“, einančio visuomenės priešakyje, menininko „lūzerio“, esančio visuomenės paraštėse ir menininko „verslininko“ ir menininko „konjunktūrininko“.


Zagorskas.jpg

Jono Zagorsko sukurtas "Verkiantis Kuizinas" (ŠMC amžinojo direktoriaus Kęstučio Kuizino portretinis biustas. Paspaudus mygtuką, įmontuotą postamente - verkiantis)


Zagorskas01.jpg

Jonas Zagorskas. "Deimantas Narkevičius tvarko korespondenciją", aliejus, drobė


Šiame virtualiame archyve pateikiamos dvi „Menininko, skriejančio neįtikėtinu greičiu“ versijos ‒ tuometinio LTMKS pirmininko Dariaus Gerasimavičiaus (CURARE DG) 2009 metais organizuotame projekte „Niir“ („Nuo idėjos iki reprodukcijos“) Jono Meko vizualiųjų menų centre atliktas performansas. Ir kiek vėliau, Italijoje, Alpių fone specialiai pakartoto-nufilmuoto performanso versija.


[redaguoti] Menininkas skriejantis milžinišku greičiu

The media player is loading...

The media player is loading...