Džiugas Katinas ir Linas Liandzbergis

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Turinys

[redaguoti] Biografija

Linas Liandzbergis ir Džiugas Katinas ‒ vieni performanso meno „krikštatėvių“ Lietuvoje. Pačioje XX a. 10-ojo dešimtmečio pradžioje jie pradėjo dirbti kartu (buvę ir grupės „Žalias lapas“ nariais) būtent performanso žanre. Vieni pirmųjų reprezentavo lietuvišką performanso meną užsienio festivaliuose. Intensyviai rengė performansus kartu maždaug tarp 1990 ir 1996 metų.

Lino Liandzbergio ir Džiugo Katino performansus galima būtų skirstyti į „kūniškus“, kai pagrindine prasmine ir plastine manifestacija tampa kūnas, jo psichofiziologija ir iš jos išplaukiantis santykis su „kultūra“, taip pat į labiau „socializuotus“ performansus, kuriuose menininkai atlieka mediatorių, „konferansjė“ vaidmenį, kurdami savitas hepeningo variacijas.

Šių akcijų tikslas provokuoti ir (ne)įtraukti kuo daugiau žiūrovų/lankytojų ir sukurti socialinio ritualo imitaciją. Todėl menininkai siūlosi dailės kritikėms (-ams), dailėtyrininkėms (-ams) paimti iš venos kraują arba organizuoja grandiozinį menininkų dantų atspaudų ėmimo renginį (1996 m. totalinis performansas „Recepcija“, bendradarbiaujant su grupe „Post ars“).

Dažnai tokiose akcijose dalyvauja muzikantai, tarsi perkeldami akciją į „neįpareigojantį“ džiazavimo, „relaksacinį“ lygmenį. Tačiau tiek vieniems, tiek kitiems menininkų perfomansams būdingas tarpdiscipliniškumas, t.y. įvairių medijų jungimas. Nesvarbu, dominuoja kūniškumas ar suorganizuotas socialinis spektaklis, menininkų akcijos sudarytos „medijų“ daugiasluoksniškumo principu. Dalyvauja menininkai (jų kūnai), natūrali aplinka, žiūrovai, muzika, video, projekcijos, įvairios socialinės ir estetinės praktikos (dantistai, muzikantai ir pan.).


Taip pat menininkai nuo 1995 metų organizavo performanso meno festivalius „Kūno dimensija“, „Dimensija 0“, „Dimensija 1“, „Dimensija 0.99“.

Performansų festivalis „Dimensija“ – Džiugo Katino ir Lino Liandzbergio kuruotas tarptautinis performansų festivalis, vykęs Vilniuje. Festivaliuose dalyvavo ne tik lietuvių performeriai, tačiau daugybė to meto performanso žvaigždžių iš užsienio.

Pirmasis festivalis „Kūno dimensija“ įvyko 1995 m. tuometiniame „Kablyje“. Organizatoriai norėjo supažindinti vietinę publiką su performanso žanru, taip pat paskatinti šios meno rūšies sklaidą Lietuvoje. Į jį atvažiavo daug garsių užsienio performanso atstovų. Lietuva, kaip ir kitos buvusio Sovietinio bloko šalys, tuo metu Vakarų (ir net Azijos) menininkams buvo egzotika, be to, dar veikė „solidarumo“ (kaip išsilaisvinusiems iš okupacijos) aspektas. Todėl daugelis užsienio menininkų noriai vyko į Lietuvą.

Antrasis festivalis „Dimensija 0“ įvyko Vilniaus Šiuolaikinio meno centre 1997 m., žymėjo performanso meno Lietuvoje klestėjimo apogėjų ir tolimesnį atoslūgį, taip pat ir tapo vienu svarbiausių tų metų šiuolaikinio meno įvykiu Vilniuje.

Trečiasis festivalis „Dimensija 1“ buvo organizuotas taip pat Vilniaus ŠMC 2006 m. Jame buvo parodyta daug performansų iš užsienio. Tačiau labiausiai festivalis išgarsėjo pareigūnų nutrauktu Evaldo Janso performansu „Ėriuko aukojimas“. Po šio incidento tiek festivalis, tiek Janso (neįgyvendintas) performansas tapo „skandalingais“.

Paskutinis festivalis „Dimensija 0.99“ organizuotas sekančiais, 2007 m., tačiau jis tapo tarsi Dimensijų „laidotuvėmis“, nes nebeatsirado nei didelio menininkų, norinčių dalyvauti, nei žiūrovų būrio. Šis festivalis buvo kiek „savitikslis“ ir, matyt, reiškė savo pabaigą.

Apskritai, keturios „Dimensijos“ – reikšmingas mūsų performanso menui reiškinys, kadangi performansas, kaip atskiras šiuolaikinio meno žanras Lietuvoje neprigijo. Performansas, galima sakyti, išsisklaidė performatyviame tarpdisciplininiame mene. O Liandzbergio ir Katino organizuotuose festivaliuose, galima, sakyti buvo sukoncentruota XX a. 10-jo dešimtmečio prformanso esmė.

[redaguoti] Karjera

Liandzbergis katinas glance and mysteries of earth.JPG

Liandzbergis katinas performansas glance 1992.JPG

Liandzbergis katinas performansas.JPG


[redaguoti] Anatomijos pamoka

„Anatomijos pamoka“, 1991 m.

Vienas tų performansų, kuriuose menininkai veikia kaip „gydytojai“, „chirurgai“. Naudojama Rembrandto paveikslo „Anatomijos pamoka“ reprodukcijos projekcija (tapybos klasikos reprodukcijų projekcijos - dažnas menininkų performansų motyvas). Menininkai kuria groteskišką, absurdišką „medicininę-kultūrinę“ situaciją, manipuliuodami kultūrinės tradicijos klišėmis ir, konkrečiai anatomijos sąvoka.

Performanse kultūros tradicija tampa „gyvu kūnu“ su syvais ir skysčiais – performanso erdvė ir artefaktai (taip pat projekcija) instaliuoti taip, kad dūrus į Rembrandto paveikslo projekcijos tam tikrą vietą (į vaizduojamą negyvą kūną ar kurį kitą paveikslo personažą), iš jos pradeda tekėti srovė neaiškaus skysčio (menininkai naudojo įvairias sultis), tarsi paveikslas (platesne prasme – Vakarų meno tradicija) būtų yrantis ar jau suiręs „kūnas“ ir iš jo tekėtų syvai, skysčiai.

Tokiu būdu menininkai metaforiškai „atgaivina“, (re)animuoja „anatomijos pamoką“, naudodami tiek medicininius įvaizdžius, tiek tapybos tradicijos klišes, tiek, kas svarbiausia, žaidimą juslėmis, vėlgi, provokuodami klausimus apie dailės tradicijos (ne)gyvybingumą, jos santykį su lokaliu vietos ir laiko (antrosios nepriklausomybės pradžios Lietuvos) kontekstu. Tuo metu senos sovietinės (kultūrinės) ir tradicinės Vakarų (meno) sistemos „preparavimas“ buvo ypač aktualus.

The media player is loading...

[redaguoti] Reminisces about Lithuania

Vienas grandioziškiausių Liandzbergio ir Katino (bendradarbiaujant su Antanu Jasenka) performansų, kurį jau galima būtų priskirti ir prie teatro srities. Pagrindiniai performanso prasminiai (ir formalūs) lygmenys ‒ tuo metu (maždaug 2007 m.) Lietuvos televizijoje rodytos laidos vaikams „Teletabiai“ ir „Tarybų Lietuvos kronikų“ „citatos“.

Menininkai, apsirengę Teletabių kostiumais imituoja kasdienės buities sceną fone rodomų dokumentinių sovietmečio apybraižų fone. Priešpastatomi „naivus“ vaikiškas, netgi kūdikiškas ir ideologiškai brutalus sovietinės istorijos pasauliai. Nebeaišku, kuris pasaulis yra tikras, kuris ‒ vaizduotės vaisius?

Performanse keliami (post)sovietinės bū(i)ties klausimai ‒ ar ši epocha tikrai nugarmėjo į praeitį, ar įvairiomis latentinėmis (?) formomis tebeegzistuoja mūsų kultūroje ir/ar (pa)sąmonėje, vaizduotėje iki šiol.

The media player is loading...

[redaguoti] Glance

Galerija „Langas“, 1991 m. Performansas (arba happeningas, nes įtraukiami žiūrovai) susideda iš dviejų dalių. Pirmoje norintiems gydytojais persirengę menininkai uždeda specialius „regėjimą pagerinančius“ akinius iš vilnos. Šalia stovi dubuo su vandeniu prasiskalauti akims. Kitą dieną tikrinamos „namų užduotys“ – reikia šauti iš orinio šautuvo į klasikinio kūrinio skaidrės projekciją.

Menininkai kuria groteskišką situaciją, iš tiesų „tikrindami“ ne tiek „regėjimą“, kiek provokuodami platesnius religijos, kultūros, tradicijos klausimus.

The media player is loading...

[redaguoti] Bearing object

„Bearing object“, 1994 m.

Šiame performanse menininkams taip pat svarbus „natūros“ ir „kultūros“, psicho-fiziologinio ir socio-kultūrinio lygmenų, santykis. Menininkai kuria „pirmykščių žmonių“ kontekstą, Katinas maudosi moliname vandenyje, o Liandzbergis, perfoermansui jau įpusėjus išlenda iš po žemių.

Kartu performanso fabula kuriama ir „kultūriniu lygmeniu“ – klasininės tapybos šedevro projekcija sienoje. Beje, Rembrandto ir kitų renesanso ir baroko klasikų reprodukcijų projekcijos kaip prasminis fonas performansams, 10-me deš. keliauja iš vieno menininkų pasirodymo į kitą, tari aliuzija į „klasikinį kodą“, kurio fone ar kuriame menininkai plėtoja absurdizuotas „pirmykštes“ praktikas.

Tokiu būdu sukuriama groteskiška „fantazy-futurologinio“ žanro absurdeska. Tokiu būdu keliami klausimai apie kultūros prigimtį, imituojant Vakarų (o galbūt Sovietų) kultūros saulėlydžio (perfrazuojant Osvaldo Spenglerio veikalo pavadinimą) vaizdinius.

„Natūros“ ir „kultūros“ lygmenis šiame performanse sujungia iš burnos į burną (drąsesniems žiūrovams) perduodamos lazdelės. Šis veiksmas ir „pirmykštis“, ir kartu primena keistą „šiuolaikinį ritualą“.

The media player is loading...

[redaguoti] Canto of Vampire

„Canto of Vampire“, 1991 m.

Šį kartą menininkų performansas skleidžiasi kaip happeningas, kai įakciją įjungiama daugiau dalyvių. Dailės kritik(i)ų, dailėtyrinink(i)ų prašome duoti kraujo. Kitaip sakant, imamas dailėtyrinink(i)ų kraujas. Happeningo esmė – ne tiek „paimti kraują“, kiek provokuoti kokią nors dailėtyrinink(i)ų reakciją, kuri gali būti teigiama, gali būti neigiama ar indiferentiška.

Tai vienas tų Liandzbergio ir Katino happeningų, kuriuose tam tikras socialinis veiksmas perkeliamas, imituojamas neva galerinėje, „estetinėje“ erdvėje ir kontekste. Menininkai tariamai ištrina ribas tarp socialinio ir estetinio kontekstų, tarsi klausdami ar tai, ką jie daro yra menas ar jau nebe menas, ar keičiasi (ir kaip keičiasi) tam tikros socialinės praktikos prasmė, sukeitus kontekstus?

Šis video – ne tiesioginė akcijos dokumentacija, tačiau iš (post)dokumentinės medžiagos Gintaro Šepučio sumontuotas originalus videofilmas – tarsi vykusio happeningo laisvos formos video variacijos.

The media player is loading...

[redaguoti] Secrets of the earth

„Secrets of the Earth“, 1991 m.

Viename iš ankstyvųjų performansų Liandzbergis ir Katinas plėtoja „natūros“ ir „kultūros“ arba žmogaus kaip biologinės ir socialinės būtybės dualizmo leitmotyvą. Menininkų performansuose tiek „gamtinė“, tiek „kultūrinė“ aplinka neįmanoma be žmogaus (kūno), lygiai taip pat žmogaus kūnas neįmanomas be aplinkos. Žmogus (ar jo kūnas) visada yra dalis tos aplinkos, siekianti „autonomijos“ arba priešingai ‒ kūnas, bandantis „sugrįžti“ į „natūralų“, „pirmapradį“ būvį.

Šiame performanse menininkai kaip tik ir (at)kuria „grįžimo į pirmapradį būvį“ – vienas menininkų „apauga“ plunksnomis, kito visas kūnas „pasidengia“ plaukais.

Tam tikra prasme, sugrįžimo į „pirmaprades“ būsenas motyvai buvo būdingi tuo metu (maždaug 1987-1992 m.), kai buvo populiarios ekologinės idėjos ir apskritai Lietuvos išsivadavimo iš okupacijos nuotaikų fone.


The media player is loading...

[redaguoti] Proportion

„Proportion“, 1992 m.

Dar vienas menininkų „natūros“ ir „kultūros“ lygmenų santykio ironiško narpliojimo pavyzdys. Tik šį kartą „pirmu smuiku“ groja tarpdiscipliniškumas – dominuoja video medija, o menininkai dalyvauja kaip „antraplaniai trukdžiai“, „nesusipratimai „technologinėje sistemoje“.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tiesiog žiūrime abstraktų formalistinį filmą. Beveik taip ir yra, tik retkarčiais šio filmo fone pasirodo ir dingsta žmogaus figūrą, tarsi būtų filmuota kino seanso metu ir kažkas iš žiūrovų trumpam pakilęs iš savo vietos, „sugadintų“ filmo „perfilmavimą“.

Iš tiesų, Liandzbergio ir Katino performanso pagrindinę dalį sudarė kino salėje demonstruojamas jų sukurtas abstraktus formalistinis filmas fluxus dekoliažo dvasioje, ant kurio, maža to, dar buvo rodomos klasikinių tapybos kūrinių skaidrių projekcijos (dar sutirštindamos abstraktumą). Tačiau šio „seanso“ esmė buvo ta, kad Džiugas Katinas, pavirtęs „puslaukiniu“ žmogumi, vaikščiojo tarp žiūrovų, trukdydamas jiems žiūrėti ir taip nelengvai žiūrimą psichodelinį vaizdų kratinį, atsiprašinėdamas įvairiomis kalbomis.

Tik peržiūros pabaigoje, pasibaigus filmui, kai menininkas užlipo į sceną ir nusilenkė, tapo aišku, jog tai buvo performansas.

Tokiu būdu menininkai vėl improvizavo kultūros „regreso“ ir „progreso“, „stagnacijos“ ir „naujumo“, temomis, kurios buvo ypač aktualios keletą metų po nepriklausomybės atgavimo, „laukinio kapitalizmo“ epochoje, kai dailės sferoje buvo ypač forsuojamas „Vakarų vijimasis“ ir „naujumas mene“.

The media player is loading...

[redaguoti] Nuorodos