Darius Čiuta
Biografija[keisti]
Darius Čiuta yra ypatingai savita muzikine stilistika pasižymintis garso menininkas, kurio kūrybinėje biografijoje galima išskirti keletą etapų. Ankstyviausiame, labiausiai sietiname su grupe „naj“ (joje kartu su Dariumi Čiuta taip pat grojo Algis Mielius bei Rolandas Cikanavičius), menininkas domėjosi nekonvencionaliais eksperimentiško muzikavimo būdais, industrinės muzikos garsynais, triukšmo estetika. Vėliau, garso koliažams kurti pasitelkęs kompiuterį, savo solinėje kūryboje Darius Čiuta ėmė plėtoti išretintų garsų, iš skaitmeninių dažnių bei sintetinių garso karpinių komponuojamą, pauzių kupiną muzikinę stilistiką. Kaip pats menininkas sako, šiuo minimalistiniu, microsound (liet. mikro garsų) estetikai artimu garso traktavimo būdu jis siekė „judinti orą“ ir kvietė klausytoją atidžiai suklusti.
Meninė veikla[keisti]
Iki šiol besitęsiančiame savosios kūrybos etape menininkas ypatingai domisi aplinkos įrašais, juos garsiškai apdorodamas, traktuodamas konceptualiai, pasitelkdamas metaforines užuominas, grafiniais akcentais, fotografiškomis mizanscenomis bei teksto užuominomis asketiškoms kompozicijoms sukurdamas tam tikrą suvokimo lauką. Kompozicijos lėtai skleidžiasi laike, yra meditatyvios ir siekia intymaus įsiklausymo patirties. Dariui Čiutai artimi ir performanso (kartais peržengiančio vien tik muzikinio ar garso performanso žanro rėmus) bei garso instaliacijos žanrai.
Kūriniai[keisti]
„naj. resituation smile“ (1995)[keisti]
(RRRecords, JAV)
Leidybine prasme, albumas „resituation smile“ yra didžiausias grupės „naj“ pasiekimas, pravėręs duris į tarptautinę eksperimentinės muzikos sceną. Albumas išleistas JAV leidybinės kompanijos „RRRecords“ serijoje „Pure“ (joje taip pat pasirodė ir tokių pasaulinių eksperimentinės muzikos žvaigždžių, kaip „Merzbow“, Alanas Lichtas, „Aube“, „Masonna“, Thurstonas Moore'as ir kt., albumai).
„resituation smile“ yra intensyvus ir triukšmingas industrinių garsų koliažas, masyvių garsų srautas. Nepaisant šiurkščios garso faktūros, jis pasižymi tam tikra struktūriško komponavimo logika, besiremiančia pulsuojančia kompozicijos dinamika, besiplėtojančiais persipinančių garsynų sluoksniais ir išraiškinga garso plastika.
„Šiaurė–Rytai, Pietūs–Vakarai“ (2002)[keisti]
Darius Čiuta, Robertas Kundrotas
Garso instaliacija, garso takelio trukmė – 56 min.
Instaliacija eksponuota parodoje „Miesto žymėjimas“ galerijoje „ARTeritorija“ Kaune. Parodos kuratorius – Audrius Novickas.
„Šiaurė–Rytai“
<mp3player height="24" plugin="infobox-1">http://letmefix.lt/images/7/79/Siaure_Rytai.mp3</mp3player>
„Pietūs–Vakarai“
<mp3player height="24" plugin="infobox-1">http://letmefix.lt/images/1/11/Pietus_Vakarai.mp3</mp3player>
„Projekte panaudoti Kauno miesto gatvių, išsidėsčiusių šiaurės, rytų, pietų, vakarų kryptimis, pavadinimai. Robertas Kundrotas juos perskaitė balsu, laikydamasis sekos nuo miesto centre esančio atskaitos taško. Iš šios garsinės medžiagos Darius Čiuta sukūrė dvi garso kompozicijas, kurios sklinda iš dviejų stereo garso sistemų, įkomponuotų rytų-vakarų ir šiaurės-pietų kryptimis. Instaliacijos centre abi kryptys susijungia.“
Tekstas iš parodos „Miesto žymėjimas“ katalogo.
„Baltic Flour Mills“ (1996)[keisti]
Artūras Raila, Darius Čiuta
Artūro Railos ir Dariaus Čiutos projektas „Baltic Flour Mills“ – viena iš kompleksinio projekto „Valdymas iš žemės“ („Ground Control“) dalių. Į projektą įsitraukė Vilniaus galerija „Jutempus“, Šiuolaikinio meno centras, Londono bei Niukaslo galerijos. Projekto „Ground Control“ tyrimo temos: sociokultūrinių kontekstų persipynimai, kuriuos lėmė „žvilgsnio iš šalies“ perspektyva – iš posovietinės erdvės lietuvių menininkai pateko į vakarietiškuosius sociokultūrinės įtampos laukus, o Didžiosios Britanijos menininkai buvo siunčiami į Lietuvą; naujų komunikacijos technologijų ir jos modelių eksploatavimas, siekiant artikuliuoti įvairias juose slypinčias priešstatas: tarp utopinio ir distopinio mąstymo, dokumentacijos ir fikcijos strategijų, meninės praktikos autonomijos ir socialinio angažuotumo, ir pan.
„Baltic Flour Mills“ – 5-ajame dešimtmetyje, pokario industrializacijos eros metu Niukaslo pramoniniame Geitshedo rajone pastatytas fabrikas. Nuo 1982-ųjų fabriko pastatas nebeatliko savo funkcijų, ir projekto „Valdymas iš žemės“ metu, 1997-aisiais, jo architektūrine forma su neveiksnia technine įranga tebuvo milžiniška konstrukcija, virtusi industrinės eros simboliu. Nuo 1992-ųjų brandinta idėja rekonstravus pastatą paversti jį gigantiška šiuolaikinio meno institucija, „meno fabriku“ – 2002-ųjų vasarą atsidariusiu „Baltic Mill“. Pastarojo tikslas – intervencija į pramoninio rajono aplinką įsteigiant čia lankstų, pliuralistinį, demokratišką modelį deklaruojančią instituciją. Dar viena rekonstrukcijos plano (dabar jau įgyvendinto) dalis – „Millennium Bridge“ („Tūkstantmečio tilto“) projektas, turėjęs sujungti centrinę Niukaslo dalį ir Geitshedo rajoną. Dariaus Čiutos ir Artūro Railos projektas įvykdytas prieš pat pradedant rekonstrukcijos darbus. Jo sumanymas grįstas šių teritorijos žymėjimo, socialinės bei kultūrinės intervencijos veiksmų refleksija, dokumentacija, komentaru, į jo reikšmių lauką įtraukiant ir posovietinės realybės patirtį.
Viena iš „Baltic Flour Mills“ projekto dalių – Dariaus Čiutos atlikta pastato akustinio landšafto dokumentacija bei realiu laiku atliekama jo fonografinė „inventorizacija“. Apleisti industriniai tūriai, gamybinės įrangos liekanų paviršiai priverčiami skambėti panaudojant kontaktinius mikrofonus ir garso įrašymo techniką. Įrašas atliekamas realiu laiku keliaujant pastato erdvėmis – laiptinėmis, apgriuvusiais koridoriais, angomis, stogu. Todėl šalia objektyvaus pastato urbanistinės aplinkos garsų fiksavimo fonografinė medžiaga pripildyta menininko fizinio kontakto su daiktų paviršiumi garsinės dokumentacijos. Tokiu būdu visas akustinis landšaftas bei pastato konstrukcijos naudojamos kaip gigantiškas, neapribotas erdvėje instrumentas, taigi pastato urbanistinis kontekstas artikuliuojamas garsine raiška, kartu kuriant tiesioginiu kontaktu paremtą daugiasluoksnę garsinę struktūrą. Ši garsinė medžiaga išleista atskira kompaktine plokštele ir egzistuoja ne tik kaip sudėtinio konceptualaus projekto reikšmių audinio dalis, garsinis „pranešimas“, bet ir kaip savarankiška atšiauraus industrinio skambesio pripildyta muzikinė faktūra.