Donis (d n s)

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Multiinstrumentalistas Donatas Bielkauskas yra centrinė Lietuvoje žinomo neofolk/ambient/experimental projekto Donis ašis. Muzikuojant naudojami autentiški ir modernizuoti lietuvių liaudies bei elektroniniai instrumentai, atskiroms sesijoms bendradarbiauti kviečiami kiti muzikantai. Projektas pasižymi solidžiu, subtiliu, brandžiu modernios muzikos skambesiu su baltiškais akcentais. Nuo 1994-ųjų Donis bendradarbiauja su skirtingais projektais: Wejdas, Notanga, Kūlgrinda ir kt. Donatas Bielkauskas dalį savo dėmesio skiria elektroninei ir eksperimentinei muzikai. Noras bei talentas kurti ne tik su ambient/folk muziką, bet ir labiau eksperimentinius, post-industrinius garsynus atsiskleidžia projekte d.n.s.


Mechanistic


Albumas Mechanistic, 2006 m. išleistas CD-R laikmenos pavidalu, yra, ko gero, charakteringiausias Donato Bielkausko solinio projekto d.n.s. kūrinys. Jame galime rasti tamsaus atmosferinio kolorito izoliacionistinės post-industrinės muzikos atgarsių. Albumas alsuoja paslaptingomis, kinematografiškomis garsinėmis erdvėmis, ambient ir drone estetikai pavaldiems laiku išsidriekusiems tembrams. Kompozicija dinamiškai kinta nuo sodrios atmosferikos, tirštėjančios į daugiasluoksnes sintetinius trikdžius primenančias garso nuoplaišų faktūras, kurias palaipsniui pakeičia išgrynintos organiško skambesio minimalistinės garso sinkopės. Kūrinys skleidžiasi vilnijančiomis nuotaikų, atmosferikos ir erdvių garso pasažų bangomis, plukdančiomis klausytojų emocijas ir vaizduotę.

Ištrauka


Švilpiai

Donio projektas Švilpiai unikalus tuo, kad yra sukurtas panaudojant molines žymaus skulptoriaus Antano Mončiaus skulptūrėles-instrumentus švilpius. Antanas Mončys gimė Mončių kaime Kretingos apskrityje, karo metais emigravo į Vakarus, gyveno Prancūzijoje. Savo kūrybinį palikimą jis patikėjo Palangai, kur 1999 m. atidaryti Antano Mončiaus namai-muziejus. Švilpiai čia sudaro atskirą jo kūrybos ekspozicijos dalį, kurioje lankytojams suteikiama galimybė ir pasiklausyti Donio kompaktinės plokštelės.

Albumas yra savotiškas ambient ir neofolkloro stilių mišinys, kurio kompozicijose etnomuzikos leitmotyvai sklando plačiuose ambient muzikos klasikus primenančiuose atmosferikos toliuose.

Ištrauka


Alexandreia (2007)

Donis Alexandreia.jpg

Poezija: Konstantinas P. Kavafis (1863–1933)

Balsas: Alvyda Stepavičiūtė [Alwyda]

Vokalas: Žana Spiričeva

Muzika: Donatas Bielkauskas (programavimas, semplavimas, birbynė, dūda (baltiškas dūdmaišis), žvanguliai, dudukas, KORG X5D, vargonai „Vermona“, efektai).

Įrašyta Klaipėdoje ir Kaune 2006 metais (sausį–gruodį).

Dizainas: Lashisha ir sandra.ru

Leidėjas: Autarkeia [CD, 2007 m.]


Apie albumą

Koncertinės programos fragmentas festivalyje ICETODIRON 2007, Rusų dramos teatre, Vilniuje

Alexandreia yra albumas ir koncertinė programa, kurios pagrindinis motyvas – graikų poeto Konstantino P. Kavafio poezija, skaitoma originalo kalba. Poezijai sukurta muzikinė interpretacija gana charakteringa Donio (Donato Bielkausko) muzikinei stilistikai. Muzika, derinama su vertėjos, Kavafio poezijos žinovės Alvydos Stepavičiūtės-Banaitienės įskaitytais tekstais, didelio mastelio abstrakčiomis vaizdo projekcijomis ir iškilmingu sceniniu atlikimu, įgauna teatrališką audiovizualinės poezijos formą. Alexandreia yra romantiška, poetiška didingos praeities vizija, perteikiama lyrinėmis melodijomis, autentiškų muzikinių tradicijų citatomis, lengvu ir melodingu, tačiau kinematografiškai erdviu ir sodriu skambesiu.

Cituojant albumą leidusios leidybinės platformos Autarkeia parengtą aprašymą, „Kūrinių pagrindą sudaro rami, skaidri ir įtaigi ambient srovė. Kai kuriose kompozicijose ją skoningai išplečia įvairių tautų archaiški pučiamieji instrumentai: birbynė, dūdmaišis, kituose išgirstame hipnotizuojančius būgnelio ritmus, paslaptingai skambančius žvangučius. O albumo pagrindinį akcentą sukūrusios vokalistės Alwydos [Alvydos Stepavičiūtės-Banaitienės] švelnus, aksominio skambesio balsas atveria idealizuojamą antikos moteriškumą ir perteikia emociškai stiprią genijaus Konstantino Kavafio pasaulio viziją, kurioje poetas giliame liūdesio ir išminties katarsyje priešina Viduržemio praeitį ir dabartį, Rytus ir Vakarus, graikus ir „barbarus“, atskleidžia civilizacijos nuosmukį, atsispindintį nykstančiame kultūros pavelde. Užburiančiu balsu graikiškai skaitoma poezija ir ją tirpdantis ambient gaivališkai įtraukia klausytoją, net ir nesuprantantį šios archaiškos kalbos.”


[redaguoti] Nuorodos

Puslapis internete