Benigna Kasparavičiūtė

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Benigna Kasparavičiūtė (g. 1978) VDA studijavo tapybą, todėl didžiąją jos darbų dalį sudaro būtent konceptualios tapybos serijos. Tačiau ją, kaip ir Eglę Ridikaitę, Jurgą Barilaitę ar Aistę Kirvelytę, ne tik tapančias, bet naudojančias ir kitas medijas, veikė praėjusio amžiaus 9 ir 10 dešimtmečių tapybos emancipacija (taip pat ir „tapybos mirties“ retorika), Vilniaus tarpdisciplininis menas apskritai (M.K.Čiurlionio meno mokykloje ji mokėsi pas A. Railą, N. ir G. Urbonus). Taigi maždaug nuo 2006 – jų greta tapybos B. Kasparavičiūtė pradėjo dirbti su video ir foto medijomis, taip pat bendradarbiavo su Kęstučiu Šapoka, kuriant šio videoperformansus/performatyvius projektus.

Įvairius šios autorės kūrybos etapus galima pavadinti „kritiniu regionalizmu“, analitine tapyba, net specifiniu institucinės kritikos porūšiu, savotiška „nedalyvavimo estetika“. Tai saviironiška, intelektuali kritika, užmaskuota po pseudodiletantizmo, tariamo mėgėjiškumo kauke, turinti parodijos, pastišo elementų.

Benigna paprastai tapo ne atskirus paveikslus, o konceptualias tapybos darbų serijas. Dalis jos darbų yra performatyvūs tiesiogine šio žodžio prasme. Kad ir didelio formato tapybos serija „Tėvynė“, (2003-2008) (su)kurta ant baltarusiškų klijuočių monotipijos technika. Klijuotės buvo tiesiamos ant aliejiniais dažais padengto pagrindo (2x3 m.), tada apvedžiojamas nugarinėje būsimo darbo pusėje esantis piešinys. Piešdama autorė palikdavo savo rankų ir kojų atspaudus, taip sukurdama dar vieną nenumatytą tapybos sluoksnį.

Kai kurie vėlesni B. Kasparavičiūtės tapybos projektai irgi, galima sakyti, turi performanso bruožų arba sietini su „nedalyvavimo estetika“, kur tapyba atlieka savotiškos butaforijos, konceptualaus rekvizito vaidmenį. Keletą metų menininkė, kviečiama į oficialesnius institucinius tapybos projektus, sąmoningai atsisakydavo juose dalyvauti (paskui, aišku, niekas ir nebekviesdavo).


2013 m. ji surengė parodą „Tapyba“ tyčia marginalioje erdvėje, kokia tuo metu buvo J. ir M. Šlapelių muziejaus parodų salė. Čia, pačiame Vilniaus centre, dominavo ir tebedominuoja mėgėjiškas turginis menas. Tikslas – surengti tokią parodą, kuri beveik nesiskirtų nuo šiai parodinei erdvei įprasto konteksto, paliekant tik keletą užuominų, jog įsiterpimas, sutapimas ne atsitiktinis, o sąmoningas veiksmas. Šį projektą galima vadinti ir konceptualiu „performansu“, kuriame dalyvauja „autorė“, jos „tapybos paroda“ ir netgi pačios sukurpta tos parodos „recenzija“ http://literaturairmenas.lt/2013-01-25-nr-3411/498-daile/762-benigna-kasparaviciute-atgaiva-sielai


Tapyba slapeliu galerija01.jpg Tapyba-slapeliu galerija04.jpg Tapyba slapeliu galerija05.jpg Slapeliu gal03.jpg Slapeliu gal04.jpg



„Noriu išreikšti save“ (2006) – buitine kamera nufilmuotas filmas, balansuojantis ant videoperformanso ir videomeno ribos. Jame Kasparavičiūtė parodijuoja dokumentinių televizijos filmų ciklą „Menininkų portretai“. Autorė stengėsi atkurti šių dailininkų – modernistų mentalitetą reprezentuojančių filmų ypatumus – daugiausia iš kultūrinės spaudos surankiojo kvailiausius to meto jaunosios kartos tapytojų tradicionalistų pasisakymus apie tapybą, jos misiją. Apsirengusi kaip, jos manymu, tipiška tapytoja, filme autorė skaito tas klišes prieš videokamerą, lyg tai būtų jos pačios mintys. Žiūrovui net gali pasirodyti, jog stebi dar vieną „Menininkų portretų“ dalį. Aišku, atsirado ir visa tai priėmusių už gryną pinigą.

Beje, šis video nufilmuotas vadinamajame Šanchajuje, tapytojo Jono Gasiūno dirbtuvėje, kurią filmo autorė ir Kęstutis Šapoka tuo metu nuomojosi.


The media player is loading...



„Išvykos po miegamuosius rajonus“ – B. Kasparavičiūtės ir K. Šapokos fotografijų serija, tęsiama nuo 2009 iki dabar. Viskas prasidėjo nuo to, kad pažįstami vis rodydavo nesibaigiančias kelionių nuotraukas, todėl autoriai nusprendė neatsilikti. Kadangi tuo metu neturėjo galimybių išvažiuoti „kažkur toliau“, pradėjo fotografuoti savo išvykas po gimtojo Vilniaus miegamuosius rajonus. Muiline jie yra įamžinę vienas kitą prie beveik visų „įsimintinų“ Šeškinės, Karoliniškių ar Justiniškių objektų.


Isvykos06.jpg Isvykos02.jpg Isvykos03.jpg Isvykos04.jpg


Isvykos05.jpg Isvykos07.jpg Isvykos08.jpg Isvykos09.jpg



„Aš esu tapyba“ (2010) – video, sukurtas parodai „Meno sparnai“ Vilniaus ŠMC. Tai vienas pirmųjų Kasparavičiūtės „nedalyvavimo estetikos“ arba įsiterpimo į kontekstus pavyzdžių. Menininkė pririnko daugybę savo ir kitų meninink(i)ų ar menotyrinink(i)ų (daugiausia iš albumo „Lietuvos tapyba 1960–2013“) kvailų ar tiesiog ištrauktų iš konteksto pasakymų apie tapybą ir iš jų sudėliojo nemažos apimties absurdišką kratinį. Visa tai skaitant susidaro vientiso teksto įspūdis.

Tuomet suorganizavo fiktyvų netikros tapybos parodos atidarymą viename iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos antrųjų rūmų koridorių. Nuošalesnėje vietoje buvo paskubomis išeksponuota minėta fiktyvi parodėlė ir suorganizuotas jos atidarymas. Čia statistai (viena iš jų atlieka ir parodos autorės vaidmenį) skaito atidarymo kalbas, t.y. minėtą citatų kratinį. Kiti, taip pat ir pati autorė, prisilipdžiusi tapytojo A.Hitlerio ūsus, tiesiog atlieka publikos vaidmenį. Bibliotekos lankytojai, darbuotojai, netgi „valdžia“ mano, kad tikrai vyksta kažkokios marginalinės parodėlės atidarymas. Visa tai buvo nufilmuota ir vėliau sumontuota į performatyvų video, kuris atrodo kaip kokios senamadiškos televizijos laidos apie kultūrą reportažas.


The media player is loading...