Grupė "Žalias lapas"

Meninė veikla

Grupė „Žalias lapas“ – viena pirmųjų Lietuvoje (kartu su grupėmis „Post Ars“ iš Kauno, „Prarastoji karta“ iš Klaipėdos, jaunaisiais kompozitoriais, 1988–1990 m. rengusiais hepeningų festivalius prie Anykčių, Nidoje) hepeningo, akcijos, performanso meną propagavusių grupių Lietuvoje. Pirmoji grupės akcija įvyko 1988 m. kovo 26 ‒ balandžio 3 dienomis tuometiniame Vilniaus dailės institute. Grupės hepeninginė veikla atspindėjo tam (Sąjūdžio dvasios) metui būdingą maksimalizmą, naujų idėjų alkį, kolektyviškumą, stiprų ir aštrų kasdienybės (nors kartais ir romantizuotos) prieskonį kūrybinėje veikloje. Grupė iširo 1992 m. pabaigoje, o jos nariai toliau tęsė individualias menininkų karjeras.

„Žalio lapo“, kaip ir kitų to meto hepeningo, žemės meno ir kitų avangardizmo rūšių atstov(i)ų, veikla dažniausiai skleidėsi gamtoje ar improvizuotuose hepeningų festivaliuose. Tiesa, grupė yra surengusi pasirodymų ir labiau specializuotose erdvėse ‒ Vilniaus sporto rūmuose, Vilniaus parodų rūmuose, netgi Pasaulio muzikos dienose Varšuvoje.

Grupės veiklą paveikė bendros to meto perestroikos, kiek vėliau sąjūdinės išsivadavimo (visomis prasmėmis), taip pat tuo metu (po Černobylio branduolinės katastrofos 1986 m.) populiarios ekologinės ir žmogaus išsilaisvinimo (iš industrinio-militaristinio režimo) idėjos (vienas Sąjūdžio įkūrėjų Zigmas Vaišvila po pirmosios „Žalio lapo“ akcijos siūlė grupei jungtis prie tuo metu besikuriančių Lietuvos žaliųjų). Tai buvo Lietuvos naujosios dailės, šiuolaikinio/tarpdisciplininio meno (iš dalies visos šios sąvokos reiškia beveik tą patį) lopšys, klestėjimo ir kartu, ko gero, maždaug iki 1993–1994 m. nuoširdžiausio avangardizmo laikotarpis.

Vienas grupės lyderių Gediminas Urbonas teigia: „[maždaug 1988-1990 m.] veikėme kitoje plotmėje nei tuo metu besiformavusios skulptūros ar objektų bangos atstovai, kuriuos kiek ironiškai vadinome „medinukais“. A. Raila, A. Lankelis, M. Šnipas, D. Narkevičius ‒ tai tik keli geriau žinomi tos naujosios ir kylančios kartos atstovai, gavę vyresniųjų (M. Navako, P. Mazūro, V. Vildžiūno, G. Karaliaus ir V. Urbanavičiaus) pritarimą ir netgi užuovėją. „Medinukams“ rūpėjo archetipas, identiteto paieškos, atsikuriančios nacionalinės valstybės idėja. Tuo tarpu mus domino globalūs procesai, performatyvumas ir kolektyvinė praktika. (...) Svarbiausia tuo metu buvo kolektyvinė kūryba kaip politinis pareiškimas ir opozicija vienišo genijaus mitui. Kitas man (Urbonui ‒ K. Š. past) reikšmingas kūrybos aspektas ‒ tarpdiscipliniškumas ir ryšys su technologijomis. (...) hepeningas, performansas, akcija, readymade`as, pasiskolinti daiktai, citatos, tekstai ir dokumentai, socialinės skulptūros, kolektyviniai veiksmai ‒ tai buvo naujas to laikotarpio žodynas.“ (Pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais, in: „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987-2011 m.“, Vilnius: LTMKS, 2011, p. 170–171, 173, 170).

Grupės narių sudėtis ir skaičius nuolat variavo. Jos nariais vienu ar kitu metu buvo Aidas Bareikis, Džiugas Katinas, Linas Liandzbergis, Julius Ludavičius, Artūras Makštutis, Gintaras Sodeika, Gediminas Urbonas, Alvydas Vadapalas, Danielė Vyšniauskaitė ir kt.

Kūriniai

„The Way“

Grupės akcija „The Way“, kurios pagrindiniai iniciatoriai buvo Gediminas Urbonas ir Džiugas Katinas, atlikta 1990 m. prie dabartinės Rotušės. Tam metui būdingos ekologinės potekstės (dar gyvai Černobylio atominės elektrinės katastrofos atminčiai), apskritai, išsilaisvinimo dvasia, kartu ‒ dideli masteliai ir monumentalumas. Tai buvo pozityvios anarchijos laikotarpis, kai socioideologiniai, sociokultūriniai, kasdienybės lygmenys buvo sujaukti, persipynę ir netgi, galima sakyti, netekę griežtos kontrolės, struktūros. Todėl buvo įmanoma įgyvendinti tokias iš pažiūros grandiozines ir avangardines akcijas, kaip „The Way“, kuri yra ypač vertingas pavyzdys monumentalaus hepeningo-instaliacijos, atliktos viešoje vietoje – praktiškai miesto širdyje, kas būtų sunkiai įsivaizduojama avangardinei akcijai šiais laikais. Maža to, kuriam laikui buvo užtvertas pravažiavimas, kol menininkai formavo piešinį ant važiuojamosios dalies.

Kartu akcija unikali ir tuo, jog ji iš dalies skleidžiasi kasdienybės audinyje, įsiterpia į jį, kadangi kūrinys (akcija) iš dalies realizuojasi būtent atsakomosios reakcijos pagrindu ‒ praeivių, jų reakcijų, tam tikrų veiksmų. Antai vienas žiūrovas netikėtai ir neplanuotai įsijungia į hepeningą, prasibrovęs prie mikrofono ir akomponuodamas sau kanklėmis dainuoja (turbūt) savo kūrybos dainas apie laisvą Lietuvą. Kitoje vietoje, akcijos pašonėje rusakalbė praeivė piktinasi tokia „degradacija“ (t.y. akcija), siūlydama verčiau eiti dirbti. Aplink vaikštinėja (dar vis) sovietiniai milicininkai, tačiau akcijos nenutraukia. Šalia „pagrindinės programos“ ‒ baltais kombinezonais apsirengusių Urbono ir Katino ‒ rėžiamų kalbų, hepeningas plečiasi ir realizuojasi nenumatytomis alternatyviomis kryptimis.

Atitveriama važiuojamoji gatvės dalis ir per suformuotą piešinį (stilizuotas žmonių figūras) pradeda važiuoti automobiliai. Piešinys keičiamas, naikinamas, išnešiojamas (išvežiojamas) po gatvę... Tai atliepia ir Džiugo Katino sumontuotas garso takelis, leidžiamas iš tuometinio renginiams skirto mobilaus autobusiuko su 8 garso kolonėlėmis. Garso takelis – plokštelių traškesiai plius muzikinio kūrinio pirmas ir paskutinis akordai.

Akcija ‒ ne tik unikalus totalaus hepeningo, ankstyvojo Lietuvos avangardo, tačiau ir Sąjūdžio, pirmųjų Nepriklausomybės pradžios dienų dokumentas, vertingas ne tik dailės, tačiau apskritai mūsų istorijai.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/way.mp4</mediaplayer>