Gintaras Znamierowski ir Donatas Srogis

Meninė veikla

„Lazdynų konceptualizmas“ – taip simboliškai galima vadinti Gintaro Znamierowskio, Donato Srogio, Algio Ramanausko, Simo Korio ir A. Piesarsko performatyvią veiklą Vilniaus Lazdynų mikrorajone ir dabartinio Bukčių mikrorajono (tada ‒ dykvietėse ir miškeliuose), besidriekiančio šalia Respublikinės Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės, pašonėje.

Tiesa, Simas Korys ir Piesarskas toje performatyvioje veikloje dalyvaudavo retkarčiais ir labiau kaip statistai, o kūrybinį branduolį sudarė Znamierowskis ir Srogis, kartais Ramanauskas. Jungiamoji visos performatyvios veiklos grandis buvo Gintaras Znamierowskis, nes kai kurios „akcijos“ buvo daromos su Algiu Ramanausku, kai kurios atskirai su Donatu Srogiu. Taip pat visa tai vyko Znamierowskio (kartais Ramanausko) tėvų bute Lazdynuose, mikrorajone arba dažniausiai ‒ šalia Lazdynų besidriekiančiose Bukčių dykvietėse ir miškeliuose, iš vienos pusės atsimušančiuose į Nerį ties Paneriais, iš kitos pusės ‒ į Lazdynėlių gyvenvietę. Rečiau „akcijos“ vykdavo Srogio tėvų bute Pašilaičiuose.

Visų pirma, reikia pabrėžti, jog visa ši performatyvi veikla tuo metu nebuvo kaip nors struktūruota, juo labiau suvokiama kaip „menas“. Vis dėlto šiokių tokių sąsajų su menu būta, nes bent jau Znamierowskį ir Srogį iš dalies įkvėpė Maskvos XX a. 8-9 dešimtmečių konceptualistų ironija, kita vertus, visa šia veikla buvo tyčiojamasi iš tuometinio lietuvių modernistinio meno.

Kažkuria prasme Znamierowskio ir Srogio „akcijos“ Bukčių dykvietėse, žiūrint šių dienų akimis, priminė kad ir Česlovo Lukensko, Alekso Andriuškevičiaus, Roberto Antinio ir Gintaro Zinkevičiaus (1990 metais susibūrusių į grupę „Post Ars“) „akcijas“ Jonavos rajono dykvietėse ir miškuose, bei kai kurias individualias Gintaro Zinkevičiaus akcijas. Juo labiau, kad tiek vieni, tiek kiti savo akcijas dokumentuodavo (dažniausiai fotoaparatu, o „Post Ars“ nuo 1990-ųjų ir filmuodavo).

Tiesa, (būsimieji) „Post Ars“ nariai savo akcijas nuo pat pradžių labiau idealizavo, traktavo kaip naujojo meno užuomazgas, bandydami įvesti į apyvartą „hepeningo“, „instaliacijos“, „akcijos“, „žemės meno“ ir panašias sąvokas, o Znamierowskio ir Srogio veikla buvo kur kas labiau ciniška, chaotiška ir spontaniška. (Būsimieji) „Post Ars“ ‒ resimbolizavo, o Znamierowskis su Srogiu desimbolizavo. Negalvota ir apie „naująjį meną“, veikiau apie pokštavimą „čia ir dabar“. Todėl ir šių akcijų vadinti grynuoju, žanriniu performansu ar hepeningu būtų netikslu. Vis dėlto, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, visa ši performatyvi veikla turi ir „žanrinių“ bruožų.

Interviu su Gintaru Znamierowskiu ir Algiu Ramanausku-Greitai

(Ištraukos iš knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987‒2011“)

Kęstutis Šapoka: Gaila, kad Donatas Srogis šiuo metu negali dalyvauti mūsų pokalbyje, nes yra už Atlanto. Taigi pirmiausiai norėčiau išsiaiškinti Vilniaus Lazdynų mikrorajono vaidmenį jūsų 1988–1995 m. performatyvioje veikloje. Ar jūs, Gintarai, Algi, ir Donatas tuo metu gyvenote Lazdynuose?

Algis Ramanauskas: Mes su Gintaru gyvenome Lazdynuose, pora kvartalų vienas nuo kito. O Donatas gyveno kitame rajone.

Gintaras Znamierowski: Donatas gyveno Pašilaičiuose. (....)

Kęstutis Šapoka: O kaip į „Lazdynų konceptualizmą“ įsijungė Donatas Srogis?

Gintaras Znamierowski: „Lazdynų konceptualizmas“ prasidėjo kartu su Algiu kaip spontaniškas „šiukšlių“ rinkimas, filmavimas, fotografavimas. Tiesa, filmavo daugiausiai Algis. Aš fotografavau. Judantys vaizdai man niekada nepatiko. Donatą pirmą kartą pamačiau Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Mokėmės piešimo pas Vytautą Pečiukonį: zulinome tuos baisiuosius gipsus labai preciziškai, sakyčiau, netgi fanatiškai. Nors tada dar nedraugavome, bet supratome, kad abu linkstame į hiperrealizmą, o likusieji darosi vis svetimesni. (...)

Kęstutis Šapoka: Bandau suvokti, kaip jūsų kompanija susijusi su tuo Lazdynų periodo konceptualizmu?

Algis Ramanauskas: Su Gintaru kartu mokėmės nuo pirmos klasės. Kelis metus net sėdėjome viename suole. Gintaras vis kažką paišydavo. Vėliau, paauglystėje, Gintaras išėjo mokytis į kitą mokyklą, aš irgi perėjau į sporto mokyklą. Bet retkarčiais susitikdavome. Kai jau buvome maždaug šešiolikmečiai-septyniolikmečiai, Gintaras turėjo fotoaparatą, o aš – kino kamerą (tiksliau, ji priklausė mano tėvui). Taip fotografuodami, filmuodami mes savotiškai siautėdavome. (...)

Kęstutis Šapoka: Kaip į visa tai įsipainiojęs Donatas?

Gintaras Znamierowski: Donatas nuotraukas atspaudė. Yra performansų, atliktų tik su Algiu, yra tik su Donatu. Aš fotografuodavau Algį, Donatas fotografuodavo mane. Bet Donatas su Algiu bendrose akcijose tiesiogiai susitikę nebuvo.

Kęstutis Šapoka: Painu, bet, kaip suprantu, 1988–1995 metų veikla yra tarsi kiekvieno jūsų autorinė ir kartu bendra veikla?

Gintaras Znamierowski: Taip. Pavyzdžiui, po nuotrauka ar koliažu reikia rašyti autoriaus pavardę, bet iš tiesų, tai komplikuota, nes visų tų kūrinių autorystė mišri: ji kiekvienu atveju priklauso bent dviems iš mūsų. O jei priskaičiuotume tuos, kurie atliko techninį darbą – atspaudė nuotraukas, pozavo, – tada autorystė tampa dar painesnė. (...)

Kęstutis Šapoka: Jūsų akcijos vykdavo spontaniškai ar prieš tai ką nors suplanuodavote?

Gintaras Znamierowski: Kuris nors iš mūsų tiesiog pasiūlydavo ką nors nuveikti. Pavyzdžiui, Donatas pasiimdavo fotoaparatą ir pasiūlydavo žiemos naktį „eiti į gamtą“. Siaučia pūga. Einame į gamtą: neblaivus Simas Korys, blaivus Gintaras Znamierowskis ir trenktas Donatas Srogis. Ir tokiu būdu gimsta performansas.

Kęstutis Šapoka: Ar bandėte savo konceptualizmo pavyzdžius rodyti menotyrininkams/ėms?

Gintaras Znamierowski: Bandėme, bet visa tai buvo įvertinta labai negatyviai. Tiesa, viena menotyrininkė, lyg ir Sandra Skurvidaitė, įvertino palankiai. Jai patiko. Tik ji iš karto pasiūlė neturėti vilčių, kad Lietuvoje tokius menus kas nors kur nors eksponuotų.

Kęstutis Šapoka: Tai gal ji ir pakvietė dalyvauti ŠMC parodoje „Dėl grožio“?

Gintaras Znamierowski: Taip, ji. Tiktai toje parodoje irgi kilo mažas skandaliukas dėl tų darbų „žemo meninio lygio“. Nes jie formos ir koncepcijos prasme tokie ir buvo. Jie buvo labai prasti, bet sąžiningi. Jokių „konceptualistinių“ formų mes neieškojome. Jeigu fotografuojama šiknos skylė, tai ji ir reiškia šiknos skylę, jeigu fotografuojama erekcija, tai ir reiškia erekciją – nieko daugiau. Labai konkretus „menas“, be jokių meninių, estetinių pagražinimų, vykrutasų.

Kęstutis Šapoka: Gintaras pasakojo apie tavo, Algi, autorinius performansus, pavyzdžiui, kai Piesarskas ėjo keliais aplink bažnyčią… Kas toks yra Piesarskas?

Algis Ramanauskas: Piesarskas yra Gintaro atrastas modelis iš vyresnės klasės. Gintaras jį tapė. O po to, kai jau muzikavau, jį priglaudžiau aš. Kartą Saulėtekyje jis priėjo prie manęs ir sako: „tu grupę turi?“ Sakau: „Turiu“. „Tai, davaj, ir aš“, – sako jis. „Davai“, – atsakiau. Aš turėjau 16 mm kino kamerą „Kijev“. Kartą filmavome „SSG“ klipą dainai „Mokykla“. Siaubingas kūrinys, šlamštas. Prisimenu, kad buvo kaip tik ta diena, gal kokiais 1991 ar 1992 metais, kai Milicija tapo Policija. Tais laikais nebūdavo jokių scenarijų, tiesiog Piesarskas keliais ropojo takeliu, šalia tos neogotikinės Žvėryno bažnyčios. Dar vienas mano bičiulis sėdėjo netoliese, žiūrėjo, kaip filmuoju. Tuo metu pro šalį ėjo davatkų būrelis. Jos paklausė, ką mes čia veikiame. Mano bičiulis atsakė, kad filmuojame fyl'mą (su rusišku minkštumo ženklu po „l“). Tada jos paklausė, apie ką filmas? O mano bičulis atsakė, kad „apie karą“. O po kiek laiko prie manęs prišoko perpykęs kunigas ir čiupo kino kamerą. Pradėjo rėkti, kad mes tyčiojamės iš bažnyčios. Atsakiau, kad taip, tyčiojamės. Jis stūgavo, kad iškvies miliciją, o aš atsakiau: „Milicijos nebėra, dabar jau Policija“. Vis dėlto, kameros jis neišplėšė ir ta filmuota medžiaga išliko. Taip buvo nufilmuotas Piesarskas, einantis keliais aplink bažnyčią. Žinoma, aš nemanau, kad tai yra menas.

Gintaras Znamierowski: Tai ir yra rimtas menas, tai – performansas. Juk tais laikais mes norėjome nuo to „meno“ pabėgti kuo toliau. Nuo visokių dažų, potėpių.

Kęstutis Šapoka: Galiu pasakyti, kad ir tas jūsų konceptualizmas tam tikra prasme yra labai švarus ir grynas – kaip sakei, be jokių vykrutasų, tiesiog „taip, kaip yra“.

Gintaras Znamierowski: Tada rūpėjo impersonalumas, beveidiškumas. Kuo bedvasiškiau, tuo geriau, tuo mažiau meno apnašų. Nes tuo metu meną supratome kaip nereikalingas šiukšlinas apnašas. Menas mums, ypač Donatui, atrodė kaip pigi pornografija, parduodama kioskeliuose vaikams. (...)

Kūriniai

Performansai gamtoje ir urbanistinėje erdvėje

Gintaras Znamierowski. „Gimtasis kraštas“, 1987

Donatas Srogis. Iš ciklo „Kultūros vertybės“ (performansas gamtoje), 1990

Donatas Srogis. Iš ciklo „Kultūros vertybės“ (performansas gamtoje), 1990

Gintaras Znamierowski. Kišeninė skulptūra (performansas gamtoje), 1991

Gintaras Znamierowski, Donatas Srogis, Simas Koris (foto). „Menininkai žiemą“, apie 1992

Performansas su Piesarsku gamtoje, 1992

Eskizai skurdiems performansams

Donatas Srogis. Eskizas skurdžiam performansui, 1989

Donatas Srogis. Skurdus performansas ant teniso stalo, 1989

Piesarsko artikuliacija

A. Piesarsko artikuliacija, nedatuota

Performansai bute

Donatas Srogis. Be pavadinimo (performansas bute), 1993

Performansas bute, 1991

Gintaras Znamierowski. Bandymas melstis, 1992

Gintaras Znamierowski. „Vakaro skaitiniai: Van Gogas“, nedatuota

Donatas Srogis demonstruoja dailininko pozą, 1990

Po „Lazdynų konceptualizmo“

Po 1995 metų Gintaras Znamierowskis atsidėjo tik tapybai, o Donatas Srogis pasitraukė iš „grynojo meno“, taikydamas „konceptualaus performatyvumo“ principus gyvenime.

Donatas Srogis. Performansas urbanistinėje erdvėje, JAV, 2014

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/gintaras-znamierowski-ir-donatas-srogis/ssg-mokykla.mp4</mediaplayer>

SSG „Mokykla“, apie 1991-1992

Vienas ankstyvųjų grupės „Svastikos sukitės greitai“ klipų „Mokykla“. Algis Ramanauskas jau buvo pradėjęs muzikuoti ‒ subūręs SSG, nutolęs nuo Znamierowskio, Srogio veiklos, tačiau šis klipas (jo filmavimas) dar turi būdingų „Lazdynų konceptualizmui“ performatyvumo bruožų, juo labiau, kad filmavime dalyvavo ‒ ėjo klūpom aplink Žvėryno bažnyčią ‒ A. Piesarskas.