S&P Stanikai

Iš letmefix.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Meninė veikla[keisti]

Svajonė (g. 1961) ir Paulius (g. 1962) Stanikai atėjo į prestižines [...] meno erdves iš marginalinių parodų plotų: vitrinų, taikomojo meno galerijų, Menininkų rūmų. Čia jie rodė savo įsimintinus ankstyvuosius kūrinius, – teigia dailėtyrininkas Saulius Grigoravičius.

Kiek praplečiant Grigoravičiaus mintį, galima pridurti, kad šio menininkų dueto, kaip ir ištisos meninink(i)ų kartos, pasaulėžiūra formavosi savituose prieš-Sąjūdiniame/Sąjūdiniame laikotarpiais ir pirmais keleriais nepriklausomybės atgavimo metais (maždaug 1987 – 1993 m.).

Svajonė ir Paulius Stanikai debiutavo kaip marginalus duetas beveik tiesiogine prasme, nes Paulius Stanikas studijavo ne menus, o Vilniaus universitete ‒ ekonomiką. Be to, duetas pradėjo reikštis ne „laisvųjų“ o „taikomųjų menų“, t. y. keramikos, srityje.

S. ir P. Stanikai „eklektizavo“ kūrybą į keraminius objektus, vėliau tapybą, piešinius, fotografijas, ready made`us, video, ir vėl paradoksalus šių sandų susiliejimas į instaliacinius darinius, formavo unikalų jų stilių.

Nesvarbu kiek ir į kurią pusę „eklektizuojasi“ Stanikų kūryba, pagrindiniu jos leitmotyvu lieka (meta)istorija ir individas, subjektas, kūnas, kalbant dar tiksliau – subjekto socialinio ir fizinio nykimo, mirties leitmotyvas joje. Susiduria socialinio ir subjektyvaus tapatumo, sielos ir kūno sampratos, išsiskiria ir vėl susilieja istorinis ir subjektyvus vidinio laikas, makabriškai kergiasi retrogradinės ir šiuolaikinės kultūrinės, elitinio ir masinio meno klišės.

Menininkų dueto naudojami kūniškumo įvaizdžiai, jų vaidmenys tiesiogiai siejasi su (meta)istoriniu Vakarų kultūros lygmeniu. Sakydamas „Vakarų kultūros“ turiu omenyje didžiąja dalimi Krikščioniškąją kūno ir sielos dualizmo tradiciją, kūno nykimo, irimo vs prisikėlimo retoriką. Turinio fabulą, kokia ji bebūtų, menininkai kartais formaliai įvelka į barokinės (o kartais priešingai ‒ asketiškos, sterilios) semantikos „vieną minutę tu pozuoji, o kitą tave jau išsiveda mirtis“ rūbą. Dar vienas svarbus S. ir P. Stanikų kūrybos aspektas yra subjektyvus autobiografinis.

Videomedija S. ir P. Stanikų kūryboje, viena vertus, neturi savarankiško statuso, būdama menininkų kompleksinių instaliacijų dalimi, kita vertus, „ištraukus“ videokūrinius iš visumos, jie padaryti taip, jog gali funkcionuoti ir kaip savarankiška kūrybos dalis (kartais menininkai dalyvauja parodose tik su videokūriniais, kartais kolekcionieriai, negalintys įsigyti įvietintų instaliacijų, perka irgi atskiras jų dalis ‒ fotografijas, piešinius arba videokūrinius).

Videokūriniuose S. ir P. Stanikai, galima sakyti, naudojasi panašiomis taktikomis, kaip ir kurdami instaliacijas ‒ derina „aukštąjį“ ir „žemąjį“, „buitinį“ stilių, dramatizmą ir parodiją, ironiją, saikingus montažo, situacijų simuliacijos elementus su performatyvumu, teatrališkumu. Čia vėlgi susipina autobiografiniai motyvai (nes videofilmuose užfiksuojama ir transformuojama artimiausia aplinka, patys menininkai, kūnai), derinami su bendrakultūrinėmis potekstėmis ir citatomis.

Kūriniai[keisti]

Juodoji našlė

<mediaplayer width='720' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/stanikai/juodoji-nasle.mp4</mediaplayer>


Les Peches <mediaplayer width='1024' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/stanikai/les-peches.mp4</mediaplayer>

Le Printemps <mediaplayer width='1024' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/stanikai/le-printemps.mp4</mediaplayer>

Nuorodos[keisti]