Kristina Inčiūraitė

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Turinys

[redaguoti] Biografija

Krsitina Inčiūraitė (1974) gimė Šiauliuose, gyvena ir dirba Vilniuje. Menininkė daugiausiai kuria videofilmus, videoinstaliacijas bei eksperimentinio ir dokumentinio pobūdžio filmus, taip pat piešinius, fotografijas, objektus, garso projektus. K. Inčiūraitė savo kūryboje fiksuoja laiko slinktį bei identiteto transformacijas, pasireiškiančias konkrečiame sociopolitiniame kontekste. meninininkė yra sudalyvavusi daugelyje tarptautinių parodų: 15-oje Talino grafikos trienalėje (2011), 4-oje Ars Baltica fotografijos meno trienalėje (2007-2008), 3-oje Prahos bienalėje (2007), 2-oje Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje (2007), 9-oje Baltijos tarptautinio meno trienalėje (2005) ir kt. Jos filmai buvo pristatyti tarptautiniuose kino filmų ir video festivaliuose: 28-ame Kaselio dokumentinių filmų ir video festivalyje (2011), 53-ose Šiaurės filmų dienose Liubeke (2011), 40-ame du Nouveau Cinema festivalyje Monrealyje (2011); 10-ame East End Film festivalyje Londone (2011); tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje FIDMarseille (2008) ir kt. Inčiūraitė yra dirbusi meninėse rezidencijose Austrijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Rumunijoje, Suomijoje bei Švedijoje.

[redaguoti] Kūriniai

[redaguoti] Žlugimas

The media player is loading...


Videofilmas prasideda trumpu pasakojimu apie „Ozo“ videoteką. Jos darbuotoja pasakoja apie seniausią videoteką Lietuvoje, minėdama blogėjančią vaizdajuosčių kokybę. Archyvas naujomis vaizdajuostėmis nepasipildo, tad jam pranašaujama tokia pat liūdna ateitis kaip ir „Ozo“ kino salei, kuri seniau garsėjo savo populiarumu.

Videotekos darbuotojai pasakojant parodytą archyvo fragmentą keičia tuščias „Ozo“ kino salės vaizdas. Kino salė ir videoteka susijusios, kadangi kino salės programoje naudojama videotekos archyvinė medžiaga. „Ozo“ kino salė vis dar funkcionuoja, tačiau Vilniuje pastatyti nauji kino centrai užgožia šią nedidelę kino salę. Į videofilmą įterpti iš videotekos išsinuomoto nekokybiško, rusiškai įgarsinto filmo „Romos imperijos žlugimas“ pagrindinės herojės (Sophia Loren) monologo fragmentai.

[redaguoti] Senmergės

The media player is loading...

2003, videofilmas, 4 min. iš videofilmų ciklo Scenos (filmo ištrauka)


Veiksmas vyksta Vilniaus specialiuose vaikų auklėjimo ir globos namuose. Mūrinė globos namų teritorijos tvora, už kurios matosi apleista cerkvė, slepia vidinį kolonijos gyvenimo ritmą — merginų kasdieninį džiaugsmą ir liūdesį. Mokslo metų pabaigos proga merginos atliko vaidinimą, kurio linksmiausia dalis buvo skirta „senmergių“ pasirodymui. Paties pasirodymo filme nematyti — jis pateiktas pasitelkus tik keletą detalių: nekokybišką lietuviškos estradinės dainos apie meilę įrašą, „senmergių“ vaidinimo ketureilį, slaviškai apsirengusios, į bobutę panašios jaunos „senmergės“ nugarą.

[redaguoti] Laisvalaikis

The media player is loading...

2003, videofilmas, 5 min., iš videofilmų ciklo Scenos (filmo ištrauka)


Nusikeliama į Visaginą, jauniausią Lietuvos miestą, kuris pradėtas statyti 1975 metais Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams. Repetuojančio jaunimo choro dainų skambesys pasklinda po tuščią Visagino kultūros namų sceną. Dainos žodžiai primena iš sovietmečio likusį desperatišką, tvirtą tikėjimą ateitimi: „Mes linkim laimės jums, laimės šiam pasauly dideliam“. Šiandien Visagine daina nebeskamba taip pozityviai, kadangi atominė elektrinė jau uždaryta. Greta šio pagrindinio akcento videofilme girdimi mieste gyvenančių rusių balsai, įsiterpiantys į jaunų choristų atliekamą dainą. Jos liūdnai kalba apie ribotas savo laisvalaikio galimybes, tačiau Visagino gyventojos daro viską, kad gerai atrodytų.

[redaguoti] Nuorodos