Lina Lapelytė
Biografija[keisti]
Lina Lapelytė (g. 1984) yra garso ir performanso menininkė, atlikėja ir kompozitorė. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo klasikinį bakalauro lygmens smuikininkės išsilavinimą, Londono Karališkajame meno koledže – skulptūros studijų magistro laipsnį. Performatyvi menininkės kūryba įsišaknijusi scenos menų tradicijoje, siejamoje su koncertinėmis muzikos atlikimo konvencijomis ir žanrais. Performansuose paprastai esama flirto su pop kultūros, lyties stereotipų, socialinės brandos, senėjimo ir nostalgijos problematika.
Linos Lapelytės kūriniai „Ladies“ (2015), „Hunky Bluff“ (2014), „Candy Shop“ (2013/2015) buvo pristatyti galerijos „Serpentine“ paviljone, Karalienės Elžbietos koncertų salėje Londone, Venecijos architektūros bienalėje ir šiuolaikinio meno muziejuje MACBA Barselonoje.
Viena sėkmingiausių kolaboracijų – opera „Geros dienos“. Kompozitorė – Lina Lapelytė, libretas – Vaiva Grainytė, scenografija – Rugilė Barzdžiukaitė. Opera laimėjo keletą tarptautinių apdovanojimų, libretas išverstas į devynias kalbas, pastatymas rodytas įvairiuose pasaulio žemynuose. Šios menininkių grupės sukurta opera „Saulė ir jūra“ 2018 m. kovo mėn. parodyta Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje ir Drezdeno valstybiniame teatre. Speciali operos versija išrinkta atstovauti Lietuvai Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje 2019 m.
Linos Lapelytės kūriniai buvo pristatyti projektuose „Waiting for Another Coming“ (Varšuvos šiuolaikinio meno centras, Ujazdowski pilis, 2018), „Give up the Ghost!“ (Baltijos trienalė, Talinas, 2018), šiuolaikinio meno centre „KIM?“ (Ryga, 2018), personalinėje parodoje edukacijos, rezidencijų ir parodų centre „Rupert“ (Vilnius, 2017), Moderna Museet muziejuje (Malmė, 2017), FIAC (Paryžius, 2017), Baltijos paviljone Venecijos bienalėje (Venecija, 2016), bei parodose „Peculiar People“ (galerija „Focal Point“, Pajūrio Sautendas, Didžioji Britanija, 2016), „Double Bind“ (NILO, Reikjavikas, 2016 ir „Rupert“, Vilnius, 2015), „Listening“ (keliaujanti paroda, Didžioji Britanija, 2015), „Block Universe“ (Londonas, 2015), „Park Nights“ („Serpentine“, Londonas, 2014), „Baltic CCA“ (Niukaslas, 2014), „Eye and Lense“ („Whitechapel Gallery“, Londonas, 2014), bei Davido Robertso meno fondo (DRAF) galerijoje (Londonas, 2014).
Meninė veikla[keisti]
Ankstyvajame kūrybos etape Lina Lapelytė sulaukė pripažinimo kaip garso menininkė, improvizacinės muzikos scenos atlikėja, puikiai įvaldžiusi savitą smuiko ir elektronikos skambesį derinančią techniką. Bendradarbiavo su Lietuvos ir užsienio improvizacinės muzikos kūrėjais, buvo laptopų kvarteto „Twentytwentyone“ narė. Įstojo į Lietuvos kompozitorių sąjungą.
Baigusi garso meno studijas Menų universitete, o vėliau – skulptūros studijas Karališkajame menų koledže Londone, susidomėjo performanso žanru. Jos kūryboje ėmė dominuoti socialinė tematika: prieštaringi lyties, kultūrinio tapatumo, socialinių grupių klausimai. Nepaisant sudėtingų ir nevienareikšmiškų temų, Linos Lapelytės kūriniuose prioritetas aiškiai teikiamas šiuolaikiškai interpretuojamoms estetinėms žanrų konvencijoms. Tai ir sąlygoja nuosaikią kritinės laikysenos artikuliaciją, mat dėmesys pabrėžtinai sutelkiamas į turtingą meninės kalbos išraiškingumą. Nekyla abejonių, jog demokratiškas sentimentas menininkės kūriniuose atkakliai manifestuojamas tik kaip nuosekliai permąstomo diskursyvaus kryptingumo išdava.
Kūriniai[keisti]
Yes. Really!
Garso instaliacija, performansas, 2014
Kūrinys „Yes. Really!“ (liet. „Taip. Tikrai!“) savo pirminėje versijoje buvo sukurtas kaip garso instaliacija, kurioje atlikėjai sąveikauja su garso takeliu. Tai žaisminga pastanga sukurti pagavią melodiją ir kvietimas klausytis galerijos aplinkoje.
Veikiant įvairiems kontekstams ir vietoms, gyvai atliekamo performanso metu naujai įsivaizduojama pop daina, pamėgdžiojamas jos ritmas, perkonstruojamas tekstas, permąstomi gestai. Įvairių pop dainų tekstai suformuoja naratyvą, įgaunantį poetiškas, politines reikšmes ar interaktyvų charakterį.
<mp3player>http://www.letmefix.lt/media/lina-lapelyte/yes-really.mp3</mp3player>
Performansų serija, nuo 2013 m.
Nuo 2013-ųjų Lina Lapelytė plėtoja performansų seriją „Candy Shop“ (liet. „Saldainių parduotuvė“). „Candy Shop“ yra daina, kamerinės muzikos kūrinys, intervencija, provokacija, perklausa ir šokių klasė. „Candy Shop“ geriausiai žinomas kaip nešvankus repo muzikos atlikėjo „50 Cent“ hitas. „Candy Shop – the Circus“ (liet. „Saldainių parduotuvė – Cirkas“) yra performansas, transformuojantis repo dainose glūdinčius galios žaidimus į lopšines, pasakojantis istoriją apie grožį, lytį ir kasdienybę. „Candy Shop – the Circus“ yra opera 7-ioms atlikėjoms, vyrų chorui, būgnininkei, žygiuojančiai muzikos grupei, repo tekstų kombinacijoms, elektronikai ir videoklipui, kviečiančiam į kolektyvinę galios hierarchijų meditaciją.
Anot internetinio muzikos žurnalo „The Quietus“ kritiko Luke'o Turnerio, „[t]ai performansas, kuris verčia mane pasijusti kiek nejaukiai ir tuo pačiu įkvėptai“.
Performansas, 2014
Performansas „Hunky Bluff“ (liet. „Patrauklus blefas“) moterų žemų balsų chorui pristatytas galerijos „Serpentine“ (Londonas) kuruoto projekto „Park Nights“ programoje. Kompozicijos pagrindas – arijos kastratų balsams. Performansas permąsto tiek moteriškumo tapatybę lyčių skirtumo kontekste, tiek ir pačią kastrato figūrą.
Pasak muzikos kritiko ir garso meno teoretiko Davido Toopo, „...tai kuo esmingiausios lytiškumo derybos iš pačios dviprasmybės šerdies. Performansas, kuriame skamba Hendelio, Vivaldžio, Bacho sukurtos aukštų vokalinių partijų arijos kastratams, toms keistoms mutavusioms būtybėms, kurių branda buvo suspenduota fanatiškų kilnumo paieškų vardan... Žengus žingsniu į priekį normatyvumo link, šių arijų vokalinės partijos naujai aranžuotos, dekonstruotos ir pritaikytos atlikėjoms moterims, kurių žemi balsai primena vyrišką vokalą”.