Redas Diržys

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Turinys

[redaguoti] Biografija

Redas Diržys (g. 1967) nuo XX a. 10 deš. pradžios garsėja aktyvia kuratorine, menine, "biurokratine" (fluxus dvasioje) veikla, kuri ilgainiui transformavosi į nenutrūkstamą kovą prieš rimtąją kultūrą. Rimtąja kultūra galima vadintą bet kokias kultūros apraiškas, veikiančias, kolonizuojančias žmonių sąmonę iš galios pozicijų.

Ko gero, ryškiausias debiutas ‒ pirmasis „Tiesės. Pjūvio“ festivalis, kuriame Diržys debiutavo ne tik kaip organizatorius, idėjinis lyderis, tačiau ir ideologiškai angažuoto performanso atstovas. Tiesa, ankstyvieji Diržio performansai nebuvo tiesioginiai „politiniai pareiškimai“, juose, kaip visame to meto Lietuvos naujajame mene buvo nemažas „simbolizmo“, metaforų balastas. Tačiau jau tada Diržys (ne)sąmoningai dirbo su „ideologine“ medžiaga ‒ viešoje erdvėje, taip pat su turiniais, krypstančiais į kvazipolitinę pusę (pvz.: 1995 m. Alytaus dailės mokykloje surengtos parodos atidaryme surengtas „pasirodymas“ prieš miesto valdžią kabant aukštyn kojomis arba 1996 m. performansas „Dokumentas. Pasas“, kurio metu menininkas miesto aikštėje žiūrovams po kojų drabstė mėšlą ir pan.).

Artėjant link amžių sandūros Diržio performansai, organizacinė ir net biurokratinė veikla (nuo 1995 m. - tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi) pamažu mutavo į bendrą ideologiškai angažuotą performatyvią veiklą, kurioje „menas“, kuravimas ir „vadovavimas“ tapo neatskiriama fluksistine veikla.

Po 2000 m. smarkiai išsiplėtė Diržio performansinės veiklos geografija, užmegzti ryšiai su Pietų Amerikos kairiųjų pažiūrų performansistais. Daug projektų Diržys įgyvendino kartu su čekų menininku Martin Zet (o kai kuriuos kaip Martin Zet). Šis bendradarbiavimas išsivystė į seriją tarpusavyje susijusių performansų, atvirai išjuokiančių meno sistemos klišes ir institucionalizuotą idiotizmą, europocentrizmą ir netgi rasizmą.

Diržio performansinė veikla ir pažiūros evoliucionavo kairiojo kultūrinio anarchizmo link ir darėsi vis labiau sarkastiškai kritinė tiek vietinės, tiek tarptautinės meno sistemos atžvilgiu.

Naujas ir svarbus etapas Diržio (kūrybinėje) biografijoje buvo 2005 m. surengta „Alytaus meno streiko bienalė“, kuria buvo demonstratyviai pabrėžiamas „provincijos“ statusas, kartu išjuokiamas sostinės provinciãlios institucinių bienalių pretenzijos, taip pat ironizuojama masinės tarptautinės bienalizacijos atžvilgiu. Nuo 2005 „Alytaus meno streiko bienalė“ rengiama kas dveji metai. Tai yra, ko gero, rimčiausia antibienalė Lietuvoje ir Rytų Europoje, kurios metu nekuriamas menas (nebent kažkas to labai nori), tačiau diskutuojama, ieškoma kolektyvinio kūrybiškumo išlaisvinimo formų ir pan. Beviltiškai nuobodžių, pretenzingų, konjunktūrinių ir stereotipiškų Vilniaus, Kauno bienalių fone, Alytaus bienalė ‒ tarsi kelrodė žvaigždė visiems, kurie nori būti kūrybiškais, o ne konjunktūriškais.

Kartu, Diržys toliau tęsė ir tęsia aktyvią performerio veiklą, stengdamasis laikytis tam tikrų „akcionizmo“ principų ‒ dirbti viešoje erdvėje su ideologiniais turiniais. Diržys daugiausiai (sąmoningai) reiškiasi Lietuvos regionuose, "periferiniuose“ performansų renginiuose ir užsienyje, dažniausiai aplenkdamas sostinę. Ir nors Diržys jau kurį laiką yra viena didžiausių alternatyvios avangardinės performanso kultūros žvaigždžių Lietuvoje, vis dėlto (savaip provincialiame) sostinės instituciniame šiuolaikinio meno kontekste jis vis laikomas „enfant terrible“. Dar vienas svarbus Diržio veiklos aspektas ‒ ne tik performatyvus aktyvizmas, tačiau ir antiakademinė tekstinė kritinė veikla. Ko gero, Diržys yra vienas rimčiausių ir giliausių Lietuvos kairiojo anarchistinio sparno Lietuvos teorinės minties atstovų, sąmoningai besireiškiančių neakadameninėje plotmėje, dažnai įsiterpiančių ir į mūsų dailės kritikos diskursą.

Bet kokiu, atveju, Diržio veiklą reikia suprasti kaip aktyvistinę visumą (tačiau ne dogmatiška prasme), o ne kaip „performanso“ atstovą ar apskritai menininką.

Nuo 2009 metų Redas Diržys atsisakė vadintis menininku ir solidarizavosi su žmonėmis, gaminančiais prasmę ‒ gyvais ir mirusiais psichodarbininkais ‒ ir pats vadina save psichodarbininku.



"Su meile miestui ir žmonėms", Alytaus kraštotyros muziejus, 1999 Foto: Vytauto Stanionio


Su-meile-miestui-ir-zmonems01.jpg


Su-meile-miestui-ir-zmonems02.jpg


Su-meile-miestui-ir-zmonems03.jpg


Su-meile-miestui-ir-zmonems04.jpg

Prie R. Diržio karsto budi Laima Kreivytė (kairėje) ir Jonas Valatkevičius (dešinėje)



[redaguoti] Mišios

Redas Diržys „Mišios“ 1997 m.

Nesvarbu koks būna Redo Diržio performansų, akcijų formatas, pagrindinė „medžiaga“ arba „pamušalas“ visada yra socioideologinė tekstūra. Šioje akcijoje Diržys padaro labai paprastą ir kartu sudėtingą „kontekstų sukeitimo“ ir „prasmių apvertimo“ judesį ‒ tiksliai atkartoja katalikiškas mišias, pasikvietęs bažnytinės muzikos chorą, tačiau daro tai ne bažnyčioje (esu įsitikinęs, kad Diržys atliktų mišias ir bažnyčioje ‒ tai būtų radikalu ‒, tačiau tai dėl savaime suprantamų priežasčių neįmanoma), o Vilniaus Šiuolaikinio meno centro fojė (tai performansų festivalio „Dimensija 0“ dalis). XX a. 10-jo dešimtmečio pabaigoje Diržys dar vadinęs save menininku, bendradarbiaudavo su tokiomis institucijomis kaip kad Vilniaus Šiuolaikinio meno centras.

Visų pirma, Diržys problematizuoja ir tarsi išardo vieną labiausiai kanonizuotų mūsų Katalikiškos visuomenės ritualų, tarsi klausdamas ar pasikeičia prasmė, kiek ir kaip ji pasikeičia kai tas pats ritualas su visu rimtumu ir nuoširdumu atliekamas ne „šventovėje“ ir ne „eksperto“, t.y. profesionalaus kunigo? Kita vertus, tai ne vien „atgyvenusio krikščioniškojo fundamentalizmo“ kritika ir išjuokimas, tačiau ir ironiška užuomina į menininko (kaip dvasininko pakaitalo) „misiją“ ir vaidmenį visuomenėje.

Kartu Diržio „mišios“ gana adekvačios ir trečiąja prasme ‒ Diržys tarsi suteikia „šventumo“ aurą, ironiškai „palaimina“ ir naująją Vilniaus menininkų „šventovę“, „meką“, t.y. ŠMC, kuris tikrai XX a. 10-jo deš. pabaigoje turėjo ambicijų tokia tapti ir, kas juokingiausia, prabėgus dešimtmečiui, iš tiesų perėmė visą bažnyčiai, kitaip sakant biurokratinei-gnostinei sistemai, būdingą dogmatiką.


The media player is loading...

[redaguoti] Press conference

Redas Diržys „Press conference“, 2006 m.

Dar vienas Redo Diržio „spektaklio visuomenės“ kanonų parodijavimo ir sujaukimo pavyzdys. Press konferenciją menininkas paverčia klounada, tiesiogine žodžio prasme pūsdamas susirinkusiems muilo burbulus į akis. Kad beprasmiškas spektaklis būtų atraktyvesnis, Diržys instaliuoja sudėtingą oro pūtimo į muzikinius pučiamuosius instrumentus sistemą (retkarčiais kuriuo nors instrumentu „sugrodamas“).

Kartu, pasistatęs kibirą muiluoto vandens, Diržys pučia didelius burbulus, „press konferencijos“ (kaip būdo kažką „pranešti“, pasakyti kažką „svarbaus“) formatą paversdamas parodija, tarsi sakydamas, jog perss konferencijos ir kiti socialiniai ritualai dažniausiai yra tuščiaviduriai arba dar blogiau ‒ užmaskuoti ir sofistikuoti socio-ideologinio išnaudojimo, galios įrankiai.

The media player is loading...

[redaguoti] "Plein air" 2001 m.

Redas Diržys „Plein Air“ 2001 Viena pagrindinių Redo Diržio akcijinės veiklos potemių ‒ tapybos, kaip tam tikros (sovietmečiu) privilegijuotos, demoralizuojančios ir stratifikuojančios (kuriančios hierarchijas) ‒ sistemos išjuokimas, parodijavimas ir dekonstravimas ideologiniame lygmenyje. Vienas tokių būdų ‒ kojūkų iš molberto pa(si)gaminimas, kaip ikonoklazmo simbolis. Šį kartą Diržys parodijuoja tapybos (sistemos) klišes kiek kitu būdu. Jis išsirengia į „plenerą“, tapymo iš natūros sesiją su molbertu ir dažais. Visi žinome, kad gero „pleneristo“ sėkmės paslaptis ‒ rasti tinkamą arba tapybišką motyvą ir jį greitai (per kokią valandą, kol nepasikeitė apšvietimas) „užfiksuoti“. Šiuo atveju svarbiausias (tapančiojo) statiškumas tiek tiesiogine, tiek perkeltine (ideologine) prasmėmis.

Tačiau Diržys, įsistatęs molbertą, išplaukia „ieškoti motyvo“ valtimi. Pasiekęs ežero vidurį sustoja ir imasi tapyti „motyvą“. Tačiau „neužinkaruota“ valtis nuolat nešiojama po ežerą, todėl tiek tapantysis, tiek „motyvas“ nėra fiksuoti ‒ „motyvas“ nuolat keičiasi, kaip ir tapantysis, nepaisant to, kad valtyje sėdi lyg prikaltas (išlieka statiškas), nuolat blaškomas iš vieno „taško“ į kitą. Taip Diržys sukuria idiotiškos situacijos metaforą, kai „statiškumas“ (sakykime, stabili vertybių sistema ir socio-ideologinė hierarchija) tampa absurdiškas. Diržys „fiksuoja“ ne „motyvą“, bet jo nebuvimą ‒ ir paveiksle „vaizduojama“ purvina košė arba „tobulas abstraktus motyvas“. The media player is loading...

[redaguoti] Kojūkais per vandenį

Redas Diržys „Kojūkais per vandenį“ Redo Diržio akcijose kojūkai naudojami dažnai, taip pat jie turi savo priešistorę ir simboliką. Tai pasikartojantis įvairiose situacijose artefaktas, pagamintas iš per pusę perpjauto molberto.

„KAIP IR KODĖL REIKIA IŠ MOLBERTO PASIDARYTI PORĄ KOJŪKŲ (II dalis) Molbertas ‒ tai įrenginys masinei meno kūrinių gamybai rankiniu būdu. Molbertas ‒ toks, koks sutinkamas šiandien ‒ atsirado Renesanso laikais kartu su aliejine tapyba. Molberto (angliškai ‒ easel) etimologija yra kildinama iš žodžio „asilas“.

Molbertą reiktų suvokti kaip tapytojo nešulinį gyvulį. Molbertas ‒ vienas svarbiausių klasikinio menininko ir su juo asocijuojamo „teisingo“ vaizdavimo būdo atributas. Molbertas ‒ tai buržuazinės pridėtinės vertės ekonomikos simbolis, nes ant jo sukuriamas produktas turi tendenciją įgauti pridėtinę vertę po to, kai pakliūna į kapitalistinės rinkos ryklių nasrus.

Aukcionų metu parduodami meno kūriniai paprastai dedami ant ant imitacinių molbertų. Imitacinis molbertas ‒ dažno buržuazinio interjero dalis nuo XIX a. Molbertas plius „genijus“ ‒ klasikinis pridėtinės vertės kūrimo modelis, nes garsenybė negali nesukurti vertybės tokiame derinyje.

Žmonės mėgsta vertybes.

Gavęs vertybę veltui žmogus paprastai džiaugiasi.

Jie tiki, kad kada nors tai pavirs kapitalu be jo paties pastangų. Žmonės mėgsta matyti save atvaizduotą plokštumoje ir kiekvieną kartą stebisi lyg kokiu stebuklu. Jeigu jų atvaizdas dar yra ir vertybė dėl kokių nors papildomų priežasčių, tai jiems patinka net ir negražus atvaizdas, nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Ką reikštų viešas molberto sulaužymas?

Visų pirma, tai antausis buržuazinei vertės ir grožio etalono simbolikai. Antra, tai antausis menininko išskirtinumo mitui, „genijaus“ ekonomikai ir „rimtosios kultūros“ propaguotojams.

Trečia, tai gamybos priemonės sunaikinimas, luditiškas veiksmas, atsisakymas tarnauti ekonominei sistemai, antikapitalistinis veiksmas.

Ketvirta, tai atsisakymas vaizduoti, ikonoklazmas.

Kokiu būdu tai padaryti?

Paimkite medinį klasikinį trikojį molbertą ir atkabinkite atraminę jo koją ‒ jos jums jau nebeprireiks.

Pažymėkite vertikalią molberto simetrijos ašį ir pagal ją padalinkite likusią molberto dalį pusiau (geriausia tai padaryti pjūklu, bet galima ir kirviu). Štai jūs jau turite porą puikių menininko kojūkų!

Atsistoję ant kojūkų jūs galite eiti kur norit ‒ žmonės jus seks tarsi Kristų, ant asilo įjojantį į amžinąjį miestą.

Molbertą verta išardyti dar ir todėl, kad šis įrenginys yra sukonstruotas taip, kad prie jo sėdintis humanoidas dėl savo pasyvaus stebėtojo būvio prie jo greičiau pradeda rūkyti, nei mąstyti.

Pasidaręs kojūkus jis bent jau mes rūkyti, nes jais vaikštant tai daryti nepatogu.(Redas Diržys, 2008, Alytus) (Alytaus biebnalė 2: Tarptautinis eksperimentinio meno festivalis 2007 m. Rugpjūčio 20-26 d. (katalogas), Alytus, 2008, p. 32.)

The media player is loading...

[redaguoti] Kojūkų futbolas

Redo Diržio akcijose kojūkai naudojami dažnai, taip pat jie turi savo priešistorę ir simboliką. Tai pasikartojantis įvairiose situacijose artefaktas, pagamintas iš per pusę perpjauto molberto.

Šiuo atveju Diržys (iš per pusę perpjauto molberto ‒ šį aspektą reikia prisiminti visada) kojūkus integruoja į viešą Klaipėdos miesto renginį, taip tarsi dvigubai dekonstruodamas atvaizdų gaminimą, kartu, futbolo, kaip kapitalistinės konkurencijos spektaklio, kanonus tarsi tęsdamas situacionistų tradicijas. Visa tai įpinama į miesto šventės formatą ir atrodo kaip neįpareigojantis, linksmas žaidimas.

The media player is loading...

[redaguoti] Sadamas žengia į dangų.

Performansas „Sadamas žengia į dangų“ 2007 rengtas Vilniuje.

Performansą sudarė Diržio „piligriminė kelionė“, prasidėjusi prie JAV ambasados ir pasibaigusi prie Rusų dramos teatro. Šiame performanse galime aptikti visus Diržio performatyvios veiklos „ingredientus“ ‒ (dažniausiai) viešą erdvę ir tam tikrą veiklą, susijusią su ideologiniais lygmenimis. Vieša erdvė visada yra ideologzuota ir represuota, tereikia truputį nukrypti nuo neregimo „teisingo elgesio“ formato ir tuojau pat išryškėja represiniai aspektai. Šiame performanse Diržys taip pat išryškina šiuos ideologinės represijos mechanizmus.

Jis „keliauja“ ant nugaros užsivožęs Sadamo Husseino portretą, maža to, Diržį lydi (ir dokumentuoja) grupelė kolegų ar šiaip prijaučiančiųjų, todėl nekalta „kelionė“ vista improvizuotomis „eitynėmis“, o joms trumpam stabtelėjus prie JAV ambasados policininko „perskaitomos“ kaip nesankcionuotas „piketas“. Taigi, Diržys pasiekia savo ‒ švelniai transformuodamas įprasto elgesio kanonus viešoje erdvėje (su)kuria tokias situacijas, kuriose tarsi demaskuojamas viešos erdvės „viešumas“ ir elgesio joje „natūralumas“.

The media player is loading...

[redaguoti] Bariccade

Performansas, surengtas Kaune. Improvizuota barikada (aliuzija į revoliucinę performanso formą) užtveriama gatvė, Redas Diržys pasako kalbą, jos pabaigoje kviečia žiūrovus išardyti (išspardyti) berikadas. Kai kurie žiūrovai pasiduoda "provokacijai" ir iš tiesų išspardo kartoninę barikadą. Tokiu būdu Diržys sukeičia vaidmenis, tie, kas statė barikadą, pasišalina, o tiek, kas taikiai stebėjo veiksmą, išspardo rikadą. Sukuriama ironiška revoliucinės situacijos parafrazė.

The media player is loading...

[redaguoti] LeDZ

LeDz Performansas „LeDZ“ (1995) yra vienas ankstyvųjų menininko viešų pasirodymų. Šis performansas atsirado iš konkrečios institucinės situacijos. 1995 m. Diržiui tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi, buvo „nuleistas“ nurodymas iš viršaus surengti Dzūkijos regiono dailininkų pardą dailės mokykloje. Diržys ir keletas jo kartos bendražygių nusprendė „kuratoriniame“ lygmenyje išreikšti savo požiūrį ‒ stendams supirkome medžiagą ir susikalėme patys. Dėl salės grindų remonto (jį reikėjo atlikti per kelias dienas specialia įranga) susitariau su bičiuliu Sigitu Krutuliu, tuo metu kaip tik užsiimančiu būtent tokiais darbais. Deja, jis kažkaip nesuspėjo laiku pradėti, tad parodą teko eksponuoti ant tų pačių baisiai atrodančių grindų.

Tradicinių dailininkų neatmetėme, kaip šie bandė su mumis elgtis paskutinėje bendroje parodoje, bet ir taikytis prie jų įprastos rutininės-ritualinės parodų estetikos neketinome.

Parodoje dominavo instaliacijos, objektai ‒ nebūdingi tradicinėms provincijos parodoms elementai, o per atidarymą dariau performansą: kabėdamas žemyn galva, valdžios ponioms ir ponams sakiau, kad „jų akys juos apgauna“. Juos tai ir glumino, ir patiko ‒ tokia atrakcija... žinote, „toks jau to Diržio stilius“. (...) Bet ši paroda, kaip ir reikėjo tikėtis, neatitiko tradicinių Dzūkijos dailininkų lūkesčių (...) Beje, ta paroda vadinosi „LeDZ“ ‒ sugalvojome su Audriumi Janušoniu, o turėjo reikšti kažką tarpinio tarp dzūkų, cepelinų ir „Led Zeppelin“. (Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai. Alytaus dailės mokykla, 2013, p. 112-113)

Miesto valdžios atstovų būrelis ir priešais juos žemyn galva kabantis Redas Diržys ‒ pranašiškas Alytaus avangardo ir miesto valdžios santykių (dažniausiai atviros konfrontacijos) simbolis.

The media player is loading...

[redaguoti] Akcija, skirta 1968 m. spalio įvykių Meksikoje aukoms atminti

Redas Diržys & Enrike Ježik (Argentina). Akcija, skirta 1968 m. spalio įvykių Meksikoje aukoms atminti. 1968 m. Olimpiados Meksiko mieste metu, spalio 2 d. į Meksiko gatves išėjo apie 10 000 studentų ir valstybinio sektoriaus tarnautojų, protestuodami prieš tuometinę vyriausybę. Vyriausybės pajėgos atakavo protestuotojus ir nužudė iki trijų šimtų taikių protestuotojų, keli tūkstančiai buvo suimti. Redo Diržio ir argentiniečio Enrike Ježik akcijos „branduolys“ – dviejų menininkų „kopimas“ į dangoraižio 60-tą aukštą kaip politinis veiksmas ir priminimas apie kruvinus įvykius, įvykusius taiką simbolizuojančio renginio ‒ olimpiados metu. Šią akciją stebėjo apie 20 000 žmonių.

The media player is loading...

[redaguoti] Susitikimų su merais manifestas

Ką reiškia susitikti su meru mūsų visuomenėje?

Mano patirtis šioje srityje nėra labai didelė. Tarybiniais laikais merų paprasčiausiai nebuvo. Teoriškai tuomet miestą valdė taip vadinamas Vykdomojo komiteto pirmininkas, kuriam „patardavo“ Miesto Komunistų partijos komiteto I-asis sekretorius. Taigi, mero posto atsiradimas buvo vienas pirmųjų pasikeitimų, kurie formavo mano sampratą apie Vakarietiškos demokratijos veidą jau 90-ųjų pradžioje. Jau vien merų veidai iškalbingai byloja, kaip Vakarų civilizacija atėjo į mažą posovietinį miestelį. Labai greitai man teko įsitikinti, kad miesto meras – tai ne vien postas, bet ir žmogus, kad galima su juo susitikti, pašnekėti. Kad ir su pirmuoju meru paveiksliukuose viršuje – mes keletą kartų diskutavome apie menininko ir politiko vaidmenį visuomeninio vizualumo srityje. Man buvo labai aiškiai suformuluota, kad mes – menininkai – darome paveikslėlius, bet jie – politikai – nusprendžia, kokio dydžio jie turėtų būti. Tuomet tai buvo pasakyta apie konkretų Miesto savivaldybės administracijos užsakymą rinkiniui tarpukario merų portretų atlikti, bet ilgainiui aš supratau, kad šis principas taikomas kur kas plačiau. Kitą merą aplankė tarptautinė menininkų grupė ir pakvietė prisijungti prie naujo socialinio ritualo miesto visuomenei įtvirtinimo. Meras netgi sutiko, bet pažadėjo prisijungti vėliau. Taip ir prasidėjo visa tarptautinė merų čiužinėjimo įgūdžių lavinimo kampanija. Čia būtina paminėti ir miestų broliavimosi fenomeną, kuris paprastai gimsta iš paprasto fakto, kad vieno miesto meras susitinka su kito miesto meru. Jie spaudžia vienas kitam rankas, užmezga draugystes, keičiasi oficialiomis delegacijomis. Ir galų gale, kai jokių abejonių dėl susibroliavimo nebelieka politiniame lygmenyje, jie apsikeičia ir menininkais. Bet tokiu būdu suręstos menininkų „brolystės“ kaip taisyklė būna labai dirbtinės ir bevaisės. Politikai nenori pripažinti, kad tokia problema egzistuoja, nes tuomet užsiima naujų draugysčių užmezgimu ir nebeturi laiko gilintis į savo veiksmų pasekmes. Taigi, mes pradedame naują iniciatyvą, kad padėtume jiems suvokti problemos apimtis ir pradedame veikti „iš apačios“. Apie tai ir manifestas:

1. Jeigu kokiame nors pasaulio mieste menininkai susitinka ir puikiai jaučiasi, jie privalo apie tai informuoti tos vietos merą.


2. Menininkai privalo būti humaniškesni merų atžvilgiu, nei pastarieji paprastai elgiasi su menininkais – pasikeitimo kultūrinėmis delegacijomis metu menininkai dažniau daro politiką, nei menus. Savo ruožtu menininkai turėtų tikrinti maksimalų politikų laiko užimtumą, nes nei vieni nei kiti nemėgsta laiko švaistyti veltui.

3. Nuo pat iniciatyvos pradžios menininkai rūpinasi merų laiku ir dovanoja jiems pačiūžas oficialių susitikimų metu. Po to, kai visų geriausių vietų merai bus sutikti ir informuoti, bus surengtas Pasaulinis merų čiuožimo įvykis (PMČĮ).

4. Kaip sakė Belfasto miesto meras Alex Maskey: „Politikai ir menininkai turi eiti į priekį, kad žmonės galėtų jais sekti“. Tinkamiausia transporto priemonė ęiam veiksmui – pačiūžos (Martino Zeto pastaba).

5. Jeigu puikios vietos meras atsisako susitikti ir vietoj savęs siūlo vicemerą, menininkas turi atsisakyti susitikimo nes tik aukščiausiu lygiu susitikimas turi prasmę. Bet galimas ir alternatyvus sprendimas: vietoj savęs įgalioti kitą asmenį, kad šis susitiktų su vicemeru ir įpareigotų jį perduoti merui žinią bei dovaną.

6. Jeigu menininkas neturi po ranka atliekamos poros pačiūžų dovanai, jis gali įteikti dovanų juodos lietuviškos duonos kepalą. Tokiu atveju privalu paraginti merą apsirūpinti pačiūžomis oficialiam naudojimui. Jeigu meras nėra puikus čiuožėjas, jis galėtų pasirūpinti treniruotėmis, kad neatrodytų beviltiškai pasauliniame renginyje.

7. Kiekvieną sutiktą merą privaloma registruoti Oficialiame Merų registracijos centre prie ZCCA-Libušine. Prašome atsiųsti vietos pavadinimą, mero vardą ir pavardę, oficialią susitikimo dokumentaciją ir trumpą reportažą apie susitikimo eigą šiuo adresu:

ZCCA-Libušin P.O. BOX 21 27306 LIBUŠIN CZECH REPUBLIC

8. Nesvarbu, kad bėgant laikui į mero postus bus išrinkti kiti asmenys – Pasaulinis merų čiuožimo įvykis turi simbolinę prasmę! Mums reikalingi postai, o ne asmenys. Tai yra atstovavimas, o ne Olimpinės žaidynės.

9. SUSIVIENIJUSIŲ MERŲ NIEKAS NENUGALĖS!

[Redas Diržys. 2006. Alytus]


Mayors’ Meeting Manifesto

What does it means to meet Mayor in our society?

My experience of the understanding of he Mayor’s institution is no a very long one. In the Soviet times there were no mayors at all. The city was ruled by so called Chairman of The Executive Committee and he was implementing orders given by the First Secretary of The Communist Party Committee of the city. So, the appearance of the position of the Mayor of the city was one of the first changes I have realized the virtues of the Western democracy in the beginning of the 90-ies. The faces of the mayors were the evident factor how Western civilization entered the small Post-Soviet town.

Then I realized that the head of the city is not only the position but also a person. And there is a possibility to meet him and to talk. For example with the first Mayor in the pictures above we had pretty nice conversations on the missions of the artists and those of politicians concerning visuality. I was told that we – the artists - are making pictures, but they – politicians – are deciding what the size it should take. It was said concerning the set of the photo portraits of the pre-war mayors of Alytus to be commissioned by the City Council.

Another Mayor was visited by the international group of artists and asked to joint their skating performance as the new social ritual in the city and he even said “yes”. He promised to joint them later. That was the moment how the whole mayors’ skating campaign started.

Here is very important to mention a phenomenon of the brotherhood of the cities. It is usually born from the fact of mayor’s meeting with another city mayor. They are shaking hands, making friendships and then they are exchanging with the official delegations. The artists and other people of culture fields are those to exchange with at the very end - when there are no any doubts about the official brotherhood of the cities on the political level. Usually the artists’ meetings arranged in such way are artificial and fruitless. The politicians are not wishing to understand the problem is really the big one. So, we started the new initiative to help them to understand the problem, or simply to solve the problem from the other side. That is what the Manifesto is about.

1. All the Mayors of the cities were artists are meeting and feel well should be visited by the artists and informed about the fact. 2. So far artists should be much humanistic about the Mayors’ time not to be wasted – contrary to the existing practice of the exchanging with cultural delegations due to the political reasons, were artist instead of making art are making politics. While dealing with mayors artists should take into account not to waste their time and to ensure preoccupation for every free minute of their time. 3. Artists initially took care about Mayors’ time and providing them with the pair of the skates to everyone as the present during the audience. There will be arranged the Global Mayors’ Skating Event (GMSE) when the majority of all the Mayors from the best places will be met. 4. According to the saying by Alex Maskey the Lord Mayor of the City of Belfast: “Politician an artist should move forward and show the way for people to follow”. That is exactly what the skates are for (note by Martin Zet). 5. In the case mayor of the nice place is not wishing to meet the artist and insists on meeting the vice-mayor, artist should refuse from meeting him because the real meeting should happen at the highest level. In some cases there could be accredited another person to substitute the artist while giving the present and petition to the vice-mayor and to oblige him to ensure smooth transmission of the message. 6. If artist has no a pair of skates to give to the Mayor he can give a big loaf of the dark Lithuanian bread instead what also has deep symbolic meaning. Then is necessary o talk with the mayor about necessity to obtain the skates for the official use. In the case mayor is not a good skater – necessary to organize basic trainings not to look funny at the global event. 7. Every mayor met should be registered at the Official Mayors’ Registration Center at ZCCA-Libušin. Please send the locations name, the name of the Mayor, official documentation of the fact of the meeting the mayor and short report with all the details of the meeting to the following address: ZCCA-Libušin P.O. BOX 21 27306 LIBUŠIN CZECH REPUBLIC

8. It doesn’t matter that other personalities will be elected to take the position of the Mayor – the Global Mayors’ Skating Event has symbolical meaning! We need positions to skate but not personalities. This is representation, but not the Olympic Games. 9. THE MAYORS UNITED NEVER WILL BE DEFEATED!

[Redas Diržys. 2006. Alytus]

The List of Mayors Met (selected)

2006 – The mayors of Kladno and Vinožice, Czech Republic, (photographed and videotaped). 2005 – Burgermeister (Deputy Mayor) of Dresden Dr. Lutz Vogel was met by Mr. Viktor Prusek (Deputy of Martin Zet and Redas Diržys), Germany, (photographed). - The Mayor of Linz Mr. Franz Dobusch, Austria was met by Redas Diržys; courtesy of Die Fabrikanten and personally Mr. Gerald Harringer, (photographed). 2004 – The Mayor of Bilina was met by Redas Diržys and Martin Zet, Czech Republic, courtesy of Cascada cultural center, (photographed). - Access to the Mayor of Iasy, Romania, was denied by Vector foundation. 2003 – The Mayor of Bialystok was met by Redas Diržys and Martin Zet, Poland, (photographed). - Access to the Mayor of Tirana Mr. Edi Rama, Albania, was denied by curator Edi Muka. 2002 – The Lord Mayor of city of Belfast Mr. Alex Maskey was met by Redas Diržys and Martin Zet, courtesy of Catalyst Arts, Belfast, Northern Ireland (photographed). 2001 – The Mayor of Piotrkov-Trybunalsky, Poland, was met by Redas Diržys and Martin Zet; courtesy of Interaction festival organizers (photographed). - The Mayor of Alytus Mr. Vytautas Kirkliauskas, Lithuania,

[redaguoti] Pasidaryk bienalę pats

Pasidaryk bienalę pats. Manifestas

1. Visų pirma tu turi nugalėti savo ego ir suvokti, kad bienalė yra organizuojama ne parodyti tavo paties, bet kitų darbams. Pastebėk, kad yra dar daugiau menininkų pasaulyje. 2. Parenk bienalę taip, kad pats norėtumei tokioje dalyvauti. 3. Bienalės tema turėtų atspindėti realias problemas, su kuriomis susidūrei dalyvaudamas pastarosiose keliose bienalėse. 4. Pasirink vietovę, dar neregėjusią panašaus pobūdžio renginių. 5. Surink ir paskleisk pačias linksmiausias ir absurdiškiausias istorijas apie tą vietovę. 6. Tiksliai numatyk konkretų adresatą, kurį nori atakuoti ir tuo pagrindu organizuok visą viešųjų ryšių kampaniją. 7. Kviesk žmones su kuriais norėtumei dirbti. Panaudok visus asmeninius kontaktus. 8. Niekada nekviesk žvaigždžių vien tik dėl jų statuso. Jos niekada nedirbs tavo idėjoms. Netgi, jei ir sugebėtumei gauti daugiau paramos bienalei, jų dalyvavimas tarnaus jėgoms, stovinčioms už jųjų nugarų ir jomis manipuliuojančioms. 9. Niekada netikėk institucijų patarimais. Tik viena bendradarbiavimo forma yra priimtina – paimk iš jų pinigų daugiau, nei reiktų jų inkorporuotiems reikalavimams įvykdyti. Likusias lėšas panaudok jų interesų neutralizavimui. Jeigu tavo interesai sutampa su institucijos interesais – tu kažką darai nekaip. 10. Stenkis išvengti jų teoretizuotų kalbų propagavimo bet kuria forma: paskaitos, tekstai, citatos, nuorodos; arba bent jau neutralizuok savo paties komentarais. 11. Atmink, kad ir ką bedarytumei, tu dirbi jiems ir jie bus tau dėkingi už bet kokį dėmesį jiems. Nesuk sau galvos dėl jų diskomforto – jie niekada tau nemokės tiek, kad galėtų reikalauti tavo paklusnumo. 12. Jeigu nori gauti vietos valdžios paramą – prižadėk jiems reginį. 13. Jeigu nori gauti valstybinės institucijos paramą – prižadėk įvairiapusį renginio nušvietimą spaudoje, o ypač, tarptautinėje. 14. Jeigu nori dirbti su tarptautiniais fondais – pasislėpk už lojalios ir patikimos institucijos sienų. 15. Visiems šiems trims atvejams neabejotinai pravers tavo lobistiniai sugebėjimai. 16. Jeigu dar turi kokių idėjų, dėl kurių nori surengti bienalę, panaudok jas menininkų pritraukimui. Nuostabu, jeigu šios prieštarautų aukščiau išvardintiems trims atvejams. 17. Tu turi tikėti ir pasitikėti menininkais, kuriuos kvieti į bienalę, ir jie padarys geriausia, ką gali. Niekada neatrinkinėk darbų – diskutuok su kiekvienu menininku judviejų veikimo strategiją. 18. Bienalės katalogas visuomet turi nuorodas į galios struktūras. Skirtumas tik – arba tu jas adoruoji, arba joms priešiniesi. 19. Katalogas – tai būtinas elementas, kad bienalė taptų istorija. Atmink, žmonės labiausia įsidėmi atidarymo furšetus ir katalogus. 20. Katalogas – tai pirmas žingsnis į sekančią bienalę. 21. Būk nuoširdus, kiek begali. Venk profesionalų tekstų spausdinimo kataloge. 22. Jeigu nieko nebeliko pasakyti daugiau – tylėk. Bet tai nereiškia, kad neturėtumei suorganizuoti dar vienos bienalės po dvejų metų. Galų gale tai visuomet veiks tuos, kurie daug šneka. AR TU IŠ TIESŲ TURI, KĄ PASAKYTI? KAM?

[Redas Diržys. 2005. Alytus]


Make Biennial Yourself – Manifesto (Highly recommended to self-referential artists)

1. First you have to do is to overcome your own ego and to realize that Biennial is to be organized to show somebody else’s but not yours artworks and also to realize that there are some more artists in the world. 2. The format of the Biennial and priorities should be arranged in order you would like to participate in it yourself. 3. The topic of the Biennial should be based on the real problems you’ve faced in the last few biennials you’ve participated in. 4. Choose the site never used for such kind of events and not inhabited by your family and /or you parents. 5. Collect and spread around the funny and absurd stories about the site. 6. Carefully choose the target people to be hit during the event and the main PR campaign to be organized for. 7. Invite the people you would like to work with. Use all personal contacts you ever had. 8. Never invite the stars only because of their status. That never will work for you even if you’ll get more funds because of their names – all the profit will be finally absorbed by the forces standing behind them. 9. Never trust to advises of the institutions – only one form of compromise is acceptable – to use their money which should be twice or much bigger then to cover the presentation of their promotional part. And to arrange the counter part to it. 10. Try to avoid presentation of their theoretic discourse in whatever form: lectures, texts; or at least neutralize it by your own commentaries. 11. Remember, you are working for them and you’re the one to receive thanks from them. Don’t worry about their discomfort – they’ll never pay you enough to demand you to listen at their reproaches. 12. If you tend to receive municipal recourses you should promise spectacle to them. 13. If you tend to receive money from the State – promise press coverage and especially international one. 14. If you want to receive international funds - you should hide yourself under the institution and to prove its loyalty. 15. In all these three cases would be very helpful your lobbyist abilities. 16. If you have some more ideas to persecute with the topic of the biennial – that will work to gather the artists around. That does will be perfect if that ones would contradict to the previous three. 17. You should trust the artists invited and to let them do things they’re planning to do and they’ll do their best. Never point to the work, but discuss the strategy. 18. The catalogue of the Biennial points to those who hold the power – either you adoring them or criticizing. 19. The catalogue is the necessary point to attend the history for the biennial. Remember, people mostly remember the opening parties and catalogues. 20. The catalogue is the first step to the next Biennial. 21. Try to be sincere as only you’ll be able. And try to avoid really professional texts in the catalogue. 22. If there is nothing remaining to say – better remain silent. But that doesn’t means that there is no need to arrange one more Biennial in two years. At least there is a good opportunity to oppose to those who chattering too much. DO YOU REALLY WANT SOMETHING TO SAY? WHOM FOR?

[Redas Diržys. 2005. Alytus]

[redaguoti] Užpildo manifestas

Šiandien tampa vis labiau akivaizdu, kad meno istorijos pagrindinė funkcija yra apginti turtingųjų muziejų stambiąsias kolekcijas bei asmenis, kurie patirtų didelius nuostolius, jei sistema sugriūtų. Meno istorija kuriama remiantis žvaigždžių gaminimo industrija, bet reikia sukurti atitinkamą terpę, kurioje ir atsiskleidžia labai funkcionali kainos-vertės sistema. Labai svarbi sistemos dalimi šiandien tampa nuolatinė „užpildo“, taip reikalingo žvaigždės aplinkai suformuoti, produkcija. Kas yra tas „užpildas“ ir kodėl Rytų Europa yra pagrindinis jo tiekėjas? Dar visai neseniai už “geležinės uždangos” kiekvienas informacijos trupinys apie vakarietiškus kultūrinius judėjimus (žinoma labiausiai dominuojančius: roko ir pop muzika, abstraktus ekspresionizmas, pop ir minimalistinis menas...) buvo traktuojamas kaip begalinės laisvės apraiškos. Netgi formalistinis abstrakčios tapybos kūrinys buvo radikalus sovietinėje visuomenėje. Taigi, po sistemos žlugimo visi progresyvieji menininkai plūstelėjo į vakarus, kur netruko įsitikinti, kokie naivūs ir primityvūs jie stojo prieš vakarietišką teorinį žongliravimą. Vos keli laimingieji – daugiausia maskviečiai – sugebėjo sėkmingai pritaikyti sovietinį stilių prie vakarietiškų stereotipų ir padaryti stulbinančias karjeras. Iš kitos pusės, nacionalinės besiformuojančių valstybių sistemos buvo konstruojamos pagal provakarietiškus standartus, atsižvelgiant ne į susiklosčiusias istorines sąlygas, bet į naujosios ideologijos reikalavimus. Tarptautiniai fondai puikiai dirbo savo darbą, ruošdami naują, gerai organizuotą sistemą, kurios tikslas aprūpinti vakarietišką rinką užpildu, tinkančiu šiuolaikinės parodos užpildymui.

Kas yra užpildas?

Užpildas – tai ideali terpė iš anksto numatytoms žvaigždėms sužibėti

Užpildas visuomet didžiuojas žvaigždžių kaimynyste.

Užpildas privalo būti kokybiškas, tiksliai atliktas, neišsišokantis.

Užpildas niekuomet neteigia savęs – jis teigia kuratorių ir žvaigždes.

Užpildas visa tai suriša į viena.

Sunaikinkime užpildą, ir žvaigždės pabirs ant dulkėtų grindų kaip parūdiję skardelės!

AR TU IŠ TIESŲ NORI TAPTI UŽPILDU?

[Redas Diržys, 2004]

It’s now becoming more and more evident that art history has only one mission – to defend some big collections of rich museums and personas that’ll loose their treasures if the system failed. The entire industry of star making was created to organize a strictly functional price-value system. A very important part of the system is the strategy of showing a few stars in a context of well prepared and proportionally weighed “filling”. What is the concept of “filling” and how it happen that Eastern European countries contributed the vast majority of that? First of all, behind the Iron Curtain every scrap of information about Western movements (in the mainstream of course: rock, pop music, abstract expressionism, pop and minimal art) were treated like a kind of ultimate freedom. Even the formal abstract picture was a radical gesture in the Soviet society. So after the collapse of the system all the vanguard artists and activists flooded to the West and they soon realized how obsolete and naïve they are in the context of the western theoretical jugglery. Only few lucky souls from the communist camp succeed in building careers, because of the clever strategy of applying a Soviet style according to Western stereotypes filling already existing folders. Another step was reorganization of the national systems into pro-Western one, with the help of ideology instead of historical survey. A great job was done with the help of networks of international foundations. They really created well-organized system, provided good taste, politically correct and undistinguished products, perfect for filling any big show.

The filling is a perfect setting for predetermined stars to be shown in. The filling is very proud to stooge around the stars. The filling should be perfect, qualitative and inconspicuous. The filling never represents itself – it represents curators and the stars. The filling holds them together. DO YOU REALLY WANT TO BECOME FILLING

[redaguoti] Emisijos kartos manifestas

1. Visi Emisijos menininkai buvo Lenino anūkais.

2. Visi Emisijos menininkai tapo Soroso anūkais. Juos globojo motiniška tuometinio Soroso centro vadovybės ranka, jie buvo skraidinami „sorosinės“ infrastruktūros tinklo kanalais, juos propagavo „atviros visuomenės“ uždaros struktūros ištaigingose konferencijose.

3. Pagrindinis Emisijos menininką legitimuojantis dokumentas – jų pačių sąrašas. Pasauliui Emisijos menininkai paprastai pateikiami sąrašu.

4. Dauguma Emisijos menininkų yra sukūrę bent vieną dominuojančią religiją arba nacionalinius simbolius išjuokiantį kūrinį.

5. Emisijos menininkui nepriimtina burnoti prieš korumpuotą Vakarietišką meno rinkos sistemą, nes visos jų pastangos yra nukreiptos įsiskverbimui į ją.

6. Nė vienas Emisijos menininkas netapo daugiau nei užpildu Vakarietiškoje meno rinkoje. (žr. „Meno užpildo manifestas“, 2004).

7. Emisijos menininkų nemėgsta ir jų nuopelnus visaip menkina tie, kurie patys labai norėtų tapti Emisijos menininkais.

8. Beveik visi Emisijos menininkai darė objektus karjeros pradžioje.

9. Išskirtinis šiandieninis Emisijos menininkų bruožas – prieraišumas videoperformansui – tik retas jų bent kartą yra išdrįsęs pažvelgti miniai į akis „gyvai“, o ne pro objektyvą ar dar paprasčiau – svetimomis akimis.

10. Emisijos menininkui dokumentavimas yra svarbiausias veiksmas.

11. Emisijos menininkas vertina ne veiksmą, o tai, kaip jis atrodys dokumentuotas.

12. Emisijos menininkas veiksmo kūrybą aukoja montavimui ir subtitravimui.

13. Nė vienas Emisijos menininkas nėra juokingas.

14. Didžiausia bet kurios [finansinės] emisijos problema – pastebėjus broką, ji visa bus išimta iš apyvartos.

15. Plačiąja prasme žodis emisija reiškia taršą, turinčią negrįžtamų padarinių ekosistemai.

16. Apibendrinus Emisijos menininkus galima būtų vadinti tiesiog išperstais.

  • „Emisijos menininko“ terminą 2005 m. Lietuvoje oficialiai įvedė ŠMC kuratoriai, kad apibrėžti 90-aisiais į nacionalinę meno sceną iškilusius menininkus.

[redaguoti] Proletarinis tvistas (R. Diržys), ciniškasis krakoviakas (K. Šapoka) ir dadaistinis pirsčiojimas (Č. Lukenskas)

2016 vasario 27 d. Vilniaus knygų mugė, knygos "Dada ir dailės edukacija pristatymas". Dalyvavo Redas Diržys, Darius Pocevičius, Česlovas Lukenskas, Kęstutis Šapoka.


The media player is loading...