Benas Šarka

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Turinys

[redaguoti] Biografija

Benas Šarka (g. 1963 m.) – vienas Klaipėdos ir apskritai Lietuvos neformalaus meno lyderių, dirbantis teatro, šiuolaikinio šoki ir performanso (jungties) srityje.

Šarka baigė teatro režisūrą Klaipėdos skyriaus konservatoriją ir įkūrė nepriklausomą „Gliukų“ teatrą, balansuojantį ant performanso ribos. Menininkas kuria autorinius spektaklius, performansus, taip pat dalyvauja kitų režisierių, menininkų projektuose kaip kviestinis aktorius ar performanso atlikėjas.

Savo vieno aktoriaus trupę Šarka vadina tiesiog "teatro trupu".

Tai Benas Šarka išdrįsta savo pasirodymuose palikti daug vietos improvizacijai, nusispjaunant į tai kas vadinama šiandien teatru, šių dienų meną išvadindamas „apsnūdimu“. O savo įkurtą „Gliukų“ teatrą apibūdina: “Kiekvienas mūsų aktorių gyveno savo gyvenimą, ką norėjo, ir scenoje darė – kas tapė, kas grojo bliuzą, kas šoko ar persikūnijo. Teatras yra viskas, regimybės, virsmo, garsų ir esaties švytėjimo visuma, tai, kas tavo kraujyje.

Skirtumas tik tas, ar žmonės iš to gyvena, ar TUO gyvena.“ (Jurga Mandrijauskaitė. Einantis prieš traukinį – BENAS ŠARKA ir „Kas lieka, kai nieko nelieka“).

Beną Šarką taip pat galima vadinti baltuoju šamanu, eksperimentuojančiu su vaizdu, garsu, materija, erdve, sapnais, haliucinogeniniais grybais. Šarkos veikla netelpa į teatro ar performanso, apskritai meno sąvoką, kadangi viską, ką daro Šarka yra jo gyvenimas, sapnai, (ne)materializavimasis į įvairius pavidalus ir asmenis. Šarka nėra menininkas, jo atveju toks apibūdinimas būtų banalus ir įkalinantis. Šarka yra daugiau negu menininkas, viršmenininkas, altermenininkas.

Taip pat iš dalies Benui Šarkai (kaip ir Andriui Pulkauninkui) artima „butoh“ performanso samprata. „Butoh“ – šokio/performanso žanras, susiformavęs po Antrojo pasaulinio karo, egzistencialistinio pesimizmo dvasioje, Japonijoje (pradininkas Tatsumi Hijikata), kurio esmė –„išlaisvinti negatyviąją dvasią“.

[redaguoti] Karjera

[redaguoti] Sabi Vabi Vasabi

Performansas „Butoh“ dvasioje, artimas šiuolaikiniam šokiui ir/ar teatrui. Šarka sąmoningai (iš)trina ribas tarp šių išraiškos priemonių. Šiame žanre formaliai svarbiausia yra kūno plastika, konceptualiai – kūno ir dvasios „apnuoginimas“, dažni grįžimo į „pirmykštį“ būvį, šamaniški, psichodeliniai motyvai. Savo performansuose Šarka dažnai naudoja vieną iš psichodelinių, pirmykščių medžiagų – ugnį (ir jos semantiką, metaforiką).


The media player is loading...

[redaguoti] Skylės ir dulkės

Performansas „Butoh“ dvasioje, artimas šiuolaikiniam šokiui ir/ar teatrui. Šarka sąmoningai (iš)trina ribas tarp šių išraiškos priemonių. Šiame žanre formaliai svarbiausia yra kūno plastika, konceptualiai – kūno ir dvasios „apnuoginimas“, dažni grįžimo į „pirmykštį“ būvį, šamaniški, psichodeliniai motyvai. Savo performansuose Šarka dažnai naudoja vieną iš psichodelinių, pirmykščių medžiagų – ugnį (ir jos semantiką, metaforiką), taip pat tradicinės rytietiškos ir/ar Afrikos tautų muzikos motyvus.

The media player is loading...

[redaguoti] ZIQQURATU

„Ziqquratu“(2012 m.)– kompozitoriaus Šarūno Nako muzikinis kūrinys. Tai – kolaboracinis kūrinys – elektroninės partijos kūrėja kompozitorė Alla Zagaykevych, multiperkusininkas – Arkadijus Gotesmanas.Vizualiame lygmenyje turime reikalą su Beno Šarkos performansu-improvizacija šio kūrinio „motyvais“. Performasą filmavo ir permontavo videomenininkė Aurelija Maknytė.

Šarkos performansas, ko gero, plėtoja „sulaukėjimo“ leitmotyvus, tarsi koks pirmykštis žmogus šoktų „šmanišką“ šokį ir (vėliau) nežinia kodėl dar būtų aprengtas kostiumu. Maknytė įsiterpia minimaliai, subtiliai, nieko nepridėdama, tik kiek sutraukydama, sujaukdama „nuoseklumą“.

Ko gero, šio kūrinio atveju svarbus tarpdisciplininis procesualumas, o ne kokiam nors konkrečiam žanrui būdinga fabula.

The media player is loading...

[redaguoti] Дні мистецтва перфоманс '13: Бенас Шарка / Benas Sarka

Benas Šarka toliau dirba su „šamaniškais“ (leit)motyvais, tarsi „pirmykštis“ žmogus, atlikdamas keistus ritualus-šokius, sukuria (spekuliatyvią para-estetinę) terpę, kvestionuojančią civilizacijos sąvoką ir išlaisvinančią „negatyviąją dvasią“ (teigiant, jog ji egzistuoja).

The media player is loading...