Tomas Andrijauskas

Meninė Veikla[keisti]

Tomas Andrijauskas ‒ vienas Lietuvių videomeno pradininkų. Žinoma, turima omenyje daugiausiai eksperimentai su mėgėjiška kino kamera, tačiau šių eksperimentų rezultatas ‒ trumpi filmukai ‒ jų estetika, vis tiek sietini labiau ne tiek su vaidybinio ar dokumentinio kino siaurąja prasme industrija (savarankiškas eksperimentinio kino judėjimas Lietuvoje nesusiformavo), kiek su Lietuvių „videomeno“ tradicijos užgimimu XX a.

9-jo dešimtmečio pabaigoje-10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje. Tuo metu eksperimentai judančiu vaizdu varijavo nuo mėgėjiškų kino kamerų iki VHS technologijos (čia maišėsi mėgėjiškam kinui artima plastinė kalba su specifine VHS vaizdo kamerų diktuojama tikrovės fiksavimo estetika). O jas abi savo ruožtu aprėmino vis stipresnis performatyvumas, 10-jo dešimtmečio antroje pusėje išsivystęs į videoperformansą.

Todėl, nepaisant, kokią (judančio) vaizdo atkūrimo technologiją naudojo kai kurie menininkai, jie ar jos dažnai priskiriami mūsų „videomeno“ tradicijai, kaip ir T. Andrijausko atveju.

Kaip žinia, XX a. 10-jo dešimtmečio pradžioje Šiauliai buvo vienu minėtų eksperimentų epicentrų Lietuvoje. Tuo metu Šiauliuose susidarė specifinė kūrybiška terpė, kuri koncentravosi Šiaulių universiteto Menų fakultete, Šiaulių dailės galerijoje ir tuometinėje Šiaulių televizijoje. Atsinaujinus Šiaulių dailės galerijos personalui, pradėti rengti šiuolaikinio meno ir medijų festivaliai, o tuometinėje irgi jaunoje Šiaulių (kaip ir kitose) televizijoje tuo metu dar nesuformavusioje griežtų kanonų ir (savi)cenzūros, galima buvo gana laisvai eksperimentuoti, ieškoti, šėlioti. Dabartinėse tiek komercinėse, tiek ir valstybinėse televizijose tai, kas darėsi anuomet, būtų neįsivaizduojama.

Būtent čia daugelis jaunų iniciatyvių žmonių kūrė pagrindus tam, kas vėliau bus vadinama Lietuvos videomenu, šiuolaikiniu menu apskritai. Vienas tokių žmonių ir buvo Tomas Andrijauskas.

Kino technologijomis susidomėjo jaunumėje ‒ brolis padovanojo kino kamerą, be to, lankė kino būrelį „Kibirkštis“. Iš pradžių, kaip sako pats menininkas, netgi nefilmuodavo, tačiau ant kino juostos tiesiog barstydavo chemikalus, braižydavo ar kitaip gadindavo, išgaudamas abstrakčius vaizdus.

Postūmiu tapo Virginijaus Kinčinaičio ir Pauliaus Arlausko organizuojamas tarptautinis vizualinių menų festivalis „Žuvys“, kuriems T. Andrijauskas sukūrė naujus filmus. Taip pat projekto „Žyvys“ ribose užsimezgė pažintis su „Bix“, kitais kūrybingais žmonėmis, o kartu į Andrijausko kūrybą atėjo svarbus vaizdo ir garso sintezės, vaizdo ir muzikos santykio leitmotyvas. Reikšmingas tapo darbas Šiaulių televizijoje ir bendradarbiavimas su Remigijumi Ruokiu.

Kiek vėliau, T. Andrijauskas kūrė videoklipus muzikos grupėms „SEL“, „Exem“, „Lemon Joy“ „Biplan“ ir kitų grupių ankstyvos kūrybos kai kurioms dainoms. Taip pat svarbiu tapo medijų festivalis „Enter“, kuriuose T. Andrijauskas dalyvaudavo tiek kaip menininkas, tiek ir kaip vienas organizatorių, vizualizacijų kūrėjų ir pan. Vilniaus dailės akademijoje šiauliečiai fotografas Alvydas Lukys ir videomenininkas Gintaras Šeputis kūrė studijų programą „Fotografija ir videomenas“, kuri oficialiai startavo 1996-1997 m. T. Andrijauskas, prieš tai studijavęs Šiaulių universiteto dailės skyriuje, metė tapybą ir įstojo į šią programą.

Vis dėlto, T. Andrijausko „grynasis videomenas“, tiksliau sakant, eksperimentinis kinas, daugiausiai sietinas su Šiaulių periodu (maždaug 1990‒1996 m.), kai menininkas aktyviai eksperimentavo su kamera, ypač domėdamasis vaizdo ir garso specifiniu santykiu. Šio periodo T. Andrijausko filmukai pasižymi, viena vertus, „dadaistiniu“ abstraktumu, išgaunamu mechaniškai apdorojant, apipaišant, subraižant kino juostelę, t. y. asociatyviu, kadruotu antisiužetiškumu. Tačiau kuriam ypatingai svarbus yra garso takelis (tiesa, irgi asociatyvus).

Kartais galima atsekti šiokias tokias (šmaikščias) siužeto ar anuometinės tikrovės užuominas, pakliūvančias į kadrą, tačiau rišliu pasakojimu ar dokumentalumu tiesiogine žodžio prasme netampa.