Rimas Sakalauskas

Iš letmefix.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Biografija[keisti]

Rimas Sakalauskas gimė 1985 m. Vilniuje. 2009 m. baigė Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas. 2010 m. studijavo animaciją Royal College of Art Londone, Didžiojoje Britanijoje. 2014 m. įgijo Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir medijų meno magistro laipsnį. Parodose dalyvauja nuo 2005 m. Už baigiamąjį bakalauro diplominį darbą „Sinchronizacija“ (2009) gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Vėliau šį kūrinį pristatęs 70 pasaulio meno festivalių laimėjo ne vieną pagrindinį prizą. 2016 m. galerijoje „Meno niša“ surengta menininko personalinė paroda „Sesija“ (kuratorė Sonata Baliuckaitė), apžvelgianti 13-os kūrybos metų laikotarpį. R. Sakalauskas taip pat dirba su garsiausiais Lietuvos teatro režisieriais Oskaru Koršunovu, Gintaru Varnu, Artūru Areima ir kitais, kurių spektaklių ir koncertų scenografiją papildo efektingomis vaizdo projekcijomis bei animacijomis. Už vaizdo projekcijas, sukurtas Onos Narbutaitės operai „Kornetas“ (rež. G. Varnas) bei spektakliui „Kartu“ (rež. A. Areima), menininkas apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Šiuo metu autorius gyvena ir kuria Vilniuje.

Meninė veikla[keisti]

Nuo pat kūrybos pradžios R. Sakalausko pasirinktos raiškos priemonės varijavo nuo dokumentiškos fotografijos ir filmų iki įspūdingų instaliacijų su 3D mapping projekcijomis ant skirtingų tūrinių objektų ar pastatų. Dar mokydamasis mokykloje menininkas pradėjo domėtis laiko veikiamų procesų fiksavimu, nevengė abjektiškumo – fiksavo besikeičiančias auginamų mikroorganizmų būsenas, pjaustomus, plėšomus ir siuvamus gyvūnų organus. Tam tikra prasme savo kūrybos motyvus R. Sakalauskas atrenka nesilaikydamas išankstinių dogmų, o apeliuodamas į žmogaus pasąmonėje glūdinčių vaizdinių archyvus nevengia siurrealistinių elementų. Tokiuose kūriniuose kaip „Sinchronizacija“ ar „Mėlyna“ fantastiniai vaizdiniai sustiprinami juos įkomponuojant į dokumentalų, realistinį, familiarų kontekstą – urbanistinį peizažą. R. Sakalausko darbuose vizualinis paveikumas nėra skirtas tik vizualiniam pasimėgavimui, jis dažnai veikia per melancholišką patyrimą ar mizantropiškas pranašystes. Autorius, bendradarbiaudamas su įvairiais kompozitoriais, vaizdą jungia su garsu, tik dar labiau sustiprinančiu vizualinę patirtį. Dėl šios audiovizualinės jungties sunku, tačiau gal ir nebūtina atskirti, ar ši garso ir vaizdo jungtis panašesnė į garso vizualizaciją, ar į vaizdo įgarsinimą (pavyzdžiui, kūrinys „Jūra su sirenomis“).

Kūriniai[keisti]

Sinchronizacija, 2009

<mediaplayer width='720' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/rimas-sakalauskas/sync.mp4</mediaplayer>

Videofilmas žiūrovą nuo pirmos akimirkos prikausto į kasdienių vaizdinių peizažus įvedami dekonstruktyvūs elementai. Filme modifikuojama iš pažiūros įprastos, nostalgiškos kasdienybės dokumentacija, pridedamas siurrealistinis sluoksnis. Meditatyvus ir monotoniškas garsas, lėtai besisukantys ir skriejantys objektai veikia hipnotizuojamai, o įtikinami žvilgsnio rakursai, nukreipti į nuo žemės atsiskiriantį ikoniškąjį televizijos bokštą ir iš jo, sukelia beveik įtikimo atsitiktinumo patirtį. Šios sapną primenančios apraiškos filme pasirodo tuomet, kai vienas iš vaizde esančių objektų netikėtai netenka gravitacijos, o neįtikėtinas reiškinys nė kiek nesutrikdo filmuojamų žmonių kasdienybės. Anot autoriaus, kūrinio pavadinimas siejamas su Carlo Gustavo Jungo suformuluota sąvoka „sinchroniškumas“ (vok. Synchronizität), kuri reiškia įvykių, neturinčių susekamo priežastinio tikimybių ryšio ir pasireiškusių tuo pačiu metu, susiejimą bei reikšmės jiems suteikimą.

Blue, 2013

<mediaplayer width='720' height='405' image=>http://www.letmefix.lt/media/rimas-sakalauskas/blue.mp4</mediaplayer>

Videofilmas sukurtas pagal Luko Petraičio muziką, kurią įkvėpė mėlyna spalva. Šio filmo dėmesio centre atsiduria lakios migruojančios masės rutulys, tarytum gyvas, žmonių nepastebimas, levituojantis objektas, sklandantis virš žemės Vilniaus rajono peizažuose. Jo juoda masė nepaliaujamai keičiasi keldama čaižų balto triukšmo garsą ar požeminėje perėjoje atsiskleidžianti savo tikruoju turiniu.

Bipolar, 2015

<mediaplayer width='720' height='405' image=>http://www.letmefix.lt/media/rimas-sakalauskas/bipolar.mp4</mediaplayer>

Videofilmas, įkvėptas Islandijos gamtos ir Halldoro Laxnesso spektaklio „Nepriklausomi žmonės“ (angl. Independent People). Muzika Mykolo Natalevičiaus. Vaizdo klipe yra trys pagrindiniai kaitos epizodai, prasidedantys nuo žvaigždyno vaizdinio, pamažu virstančio daugiafigūrine veidų, nyrančių iš žemės, purvo ir vandens, mozaika, kuri galiausiai tampa iš akmens plokščių suformuojamu monolitišku portretu en face. Meditatyvus ir jaukiai melancholiškas filmas prabyla apie žmonijos vientisumą ir kartu su juo atsirandantį anonimiškumą. Žemė, vanduo, akmuo – tai islandiškojo gamtovaizdžio motyvai, per kuriuos „žmogus“ virsta vientisa, varpų gaudesio apsupta abstrakcija.