Akvilė Anglickaitė
Biografija[keisti]
Akvilė Anglickaitė (gim. 1982 m.) – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėja, režisierė, dirbanti su fototografijos, kino, garso medijomis, savo kūrinius pristanti įvairiose šiuolaikinio meno erdvėse. 2006 m. Baigė bakalauro studijas VDA fotografijos ir medijų meno katedroje. Vėliau mokslus tęsė Plymuto universitete Anglijoje, o 2017 m. įgijo meno daktarės laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Kartu su Irma Stanaityte režisavo 2014 metais pasirodžiusį pilnametražį dokumentinį filmą „Ežerų dugne“.
Kūriniai[keisti]
„Hyphen“ (liet. – brūkšnelis), 2016, 03:58 min
(Right click to control movie)
Centrinis, per visą filmą atsikartojantis kūrinio motyvas – dviejų plaštakų vaizdas stambiu planu, kuomet tarp pirštų į ornamentą pinamas (ir galiausiai išpinamas) baltas siūlas. Kol tarp pirštų ima aiškėti struktūruotas siūlo raštas, vienus, dažniausiai paprastos kasdienybės vaizdus, pripildytus subtilaus judėjimo (kadre veikiančio subjekto arba pačios kameros), keičia kiti tokie vaizdai. Filmo pavadinimas – Hyphen (brūkšnelis) – tarsi nurodo į metodą, kuriuo pats filmas ir yra sukonstruotas. Vieni nuo kitų labai skirtingi ir nutolę vaizdai jungiami vienas prie kito, lyg pavienės žodžio dalys, sudarančios žodį, lyg žodžių rinkinys, galiausiai tampantis suprantamu sakiniu. Tik galutiniame rezultate atskiros dalys jau nebėra atskiras, savarankiškas reikšmes turintys vaizdiniai, per brūkšnį sujungti jie tampa nauju teiginiu, kurio prasmė skaitome nebe atskiromis dalimis, o visumoje. Garso takelį sukūrė Vytautas V. Jurgutis.
„Telospheres“, 06:43 min
(Right click to control movie)
Nejudančios kameros kadro kampe vaizduojamas styginių instrumentų kvartetas, prie blausių lempelių šviesos griežiantis tamsioje patalpoje. Šalia jų esančioje video projekcijo ima ryškėti ryškiai raudonų, melynų ir geltonų spalvų vaizdas. Lygiagrečiai kvarteto skleidžiamiems nemolingiems, aiškaus ritmo neturintiems, kartais ausį rėžiantiems garsas, video projekcijoje matome sunkiai nusakomą, neartikuliuotą formų judėjimą, lyg žvelgtume į bakterijas ar kažkokių organizmų ląsteles pro mikroskopą. Garsas ir vaizdas projekcijoje ima koreliuoti vienas su kitu, tarsi sudarydami organišką, vientisą darinį, iliustruojantį ne stabilią būseną, bet kitimą ir tapsmą.