Henrikas Gulbinas

Meninė Veikla

Henrikas Gulbinas laikytinas vienu iš pirmųjų Lietuvos videomenininkų. Be to, pažymėtina tai, jog H. Gulbino formalūs eksperimentai sietini būtent su VHS technologijos vaizdo įrašymo ir atkūrimo galimybių tyrinėjimu, o ne su mėgėjiška kino kamera, nuo kurios pradėdavo daugelis būsimų videomenininkų. H. Gulbinas pradėjo kūrybinį kelią būtent nuo videotechnologijos. Kaunietis H. Gulbinas videokamera savo aplinką mėgėjiškai filmuoti pradėjo apie 1985 m.

O nuo 1987 m. jau dalyvavo Sovietų sąjungos eksperimentinio kino festivaliuose kaip videomenininkas. Šiuose festivaliuose taip pat reikšdavosi Lietuvių eksperimentinio mėgėjiško kino žvaigždė Arūnas Barysas-Baras, tiesa, su „vaidybiniais“ filmukais.

H. Gulbinas eksperimentavo ne tik filmuodamas, derindamas įvairius aparatus, technologijas, tačiau aktyviai tyrinėjo ir postprodukcijos, montažo galimybes. Taip jo kuriami besiužečiai darėsi filmukai vis labiau abstraktesni. Menininkas naudojo įvairias technikas ir metodus ‒ videomagnetofoną sujungdavo su televizoriumi ir taip filmuodavo save filmuojantį, dvigubindavo, trigubindavo vaizdą. Netgi turėjo įsigijęs „dubingo“ videomagnetofoną, leidžiantį į videojuostelę įrašyti garsą, neištrinant prieš tai buvusio.

Naudodavo įvairius mechaninius ir natūralius filtrus ir t. t. Savo kūrybinį metodą menininkas įvardijo kaip videogeneravimą ‒ įvairiomis priemonėmis ir būdais išgauti besiužečius vaizdus, prisikasti iki vaizdo (kas svarbu ‒ medijuoto), jo perdavimo signalų bazinių struktūrų.

Tačiau kalbant apie 9-jo dešimtmečio pabaigą ir 10-jo pradžią, nereikia pamiršti labai svarbaus fakto, jog videomontažas tais laikais reiškė visai ką kita, nei tai reiškia šiandien. Skaitmeninių technologijų, juo labiau kompiuterių tuo metu Lietuvoje, bent jau privačiame mėgėjiškame sektoriuje, nebuvo, kaip ir neegzistavo videomontažo programos. Vaizdas ir garsas buvo perduodami analoginiu būdu, realiu laiku, naudojant galybę papildomos technikos, be to, tai buvo procesas, primenantis savotišką hepeningą. Pats procesas jau buvo meninis įvykis, nepriklausomai nuo rezultato.

Menininkas stengdavosi išgauti kuo grynesnes abstraktaus videovaizdo struktūras, derindamas jas su garsu. Todėl H. Gulbino ankstyvuosius eksperimentinius filmukus galima vadinti audiovizualiniais. O apskritai, H. Gulbino 9-jo dešimtmečio pabaigos ir 10-jo dešimtmečio pradžios videokūrybą galima vadinti ir savita struktūralizmo atmaina. Beje, ši, iš dalies analitinė, videomeno kryptis Lietuvos mene neprigijo ir, galima sakyti, neturėjo pasekėjų. Vėliau H. Gulbinas pasuko į dokumentiką.

Kūriniai

Nesugalvoti dalykai (1988)

<mediaplayer width='787' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/henrikas-gulbinas/nesugalvoti-dalykai-1.mp4</mediaplayer>

<mediaplayer width='787' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/henrikas-gulbinas/nesugalvoti-dalykai-2.mp4</mediaplayer>

<mediaplayer width='787' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/henrikas-gulbinas/nesugalvoti-dalykai-3.mp4</mediaplayer>