Aurelija Maknytė

Meninė veikla

Aureliją Maknytę sunku būtų pavadinti videomenininke siaurąja konvencine prasme, nors menininkė studijavo VDA medijos katedroje, o videomediją pasitelkia irgi dažnai. Vis dėlto, menininkės kūrybinės strategijos gana takios, netgi efemeriškos, susijusios labiau su įvairių socialinių praktikų imitavimu, atkūrimu, iniciavimu, remiksavimu. Dažnai A. Maknytės kūryba apibūdinama kolekcionavimo, konservacijos, restauracijos, rekonstrukcijos, reanimacijos sąvokomis, kurios implikuoja, visų pirma, tam tikrų objektų, reiškinių, taip pat videoįrašų kolekcionavimą, antra, darbą su rasta medžiaga, archyvais etc.

Todėl „medija“ A. Maknytės kūryboje taip pat daugiareikšmė, balansuojanti nuo tam tikros (kad ir video) medijos tiesioginio naudojimo, iki tam tikros medijos rekontekstualizavimo būtent per įvairių sociokultūrinių praktikų dekonstrukcijas ir rekonstrukcijas. Sakykime, videomedija savitai apmąstoma projekte „VHS studija: trys VHS naudojimo būdai“. Tai savotiškas archyvas:

a) menininkės tėvo sukauptų VHS juostos, į kurias jis iki 1998 metų fiksavo “X failų” serialą, rinkimus, “Šėpos teatrą” ir kitus jam įdomius dalykus.

b) pačios A. Maknytės sukauptos VHS kasetės, į kurias daugiau nei 10 metų menininkė įrašinėjo TV kanalais rodomas laidas, dokumetiką, filmus. TV tinklelio studija ‒ fiksuojami vienu metu įvairiais kanalais transliuojamų vaizdų fragmentai ir kt.

c) padėvėtų drabužių ir daiktų parduotuvėse, turguose arba video nuomos punktuose pirktos nenaujos VHS kasetės. Dažniausiai tai mokomosios kasetės (aerobika, įvairiausios pamokos vaikams ir suaugusiems), įmonių veiklos archyvai, įvairiose šalyse transliuojamų TV kanalų įrašai (laidos, serialai, pokalbių šou, pornografija, etc.), šeimų archyvai.

Tokiu būdu menininkė ne tiek kuria videomeną, tačiau apmąsto videomediją kaip konkretaus socioistorinio periodo specifinę sociokultūrinę dimensiją, galima sakyti, jog permąsto videomediją iš esmės.

Kūriniai

Beveik valandos trukmės videokūrinys „Ziqquratu‒3“ ‒ performerio, baltojo šamano Beno Šarkos, kompozitoriaus Šarūno Nako ir Aurelijos Maknytės bendradarbiavimo rezultatas. A. Maknytė šiuo atveju videomontažo pagalba apjungė Š. Nako sukurtą garsą ir Beno Šarkos performansą-ritualą. Tai nėra autorinis „grynasis“ A. Maknytės videomeno kūrinys, tačiau iliustruoja menininkės „partizanines“ kūrybines taktikas.

<mediaplayer width='640' height='360' image=>http://www.letmefix.lt/media/aurelija-maknyte/ziqquratu-3.mp4</mediaplayer>