Saulius Leonavičius
Meninė veikla[keisti]
Saulius Leonavičius studijavo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau tęsė studijas Vilniaus fakultete, Fotografijos ir medijos meno katedroje. Į lietuvių šiuolaikinio meno lauką įsiveržę apie 2012 metais su keletu įsimenančių „nukėlimų nuo pjedestalo“ miniakcijų, kurias šiandien jau (beveik) galime laikyti mūsų institucinės kritikos ir/ar performanso (žanro) klasika.
Leonavičius 2012–2014 m. kūriniais/akcijomis paradoksalizuoja institucijos erdvę. Leonavičių tuo metu domino ne tiek struktūriniai kalbiniai, kiek socialiniai ir instituciniai erdvės ir laiko santykiai. Leonavičius „aptinka“ tam tikras „įtampos“ zonas, jas papildomai išryškindamas ir akcentuodamas. Tam tikros sistemos specifinė erdvė pilnai atsikleidžia, kai atsimušama į nematomas sistemos ribas. Tokiu atveju išryškėja mikropolitinė dimensija.
Leonavičius kuria situacijas, kurios neišvengiamai užkabina ir institucijos mechanizmus. Tiesiog vienose situacijose tos ribos išryškėja pakankamai drastiškomis formomis, o kai kuriose nuosaikesnėmis. Tai priklauso nuo įvairių, Leonavičiui dažniausiai iki galo nepavaldžių veiksnių. Iki tos akimirkos, kol jis nenukelia galerijoje kurio nors meninio/muziejinio objekto nuo pjedestalo (nes Leonavičiui tas kūrinys tiesiog atrodo „gražiau“ padėtas ant grindų), viskas yra „gerai“ ir „įprasta“. Tačiau po šio dažniausiai su institucija nesuderinto veiksmo įsijungia „saugikliai“, kadangi menininkas užgauna institucinio normatyvumo „stygas“. Tai nėra vandalizmo aktas, nes objektas, kūrinys nepažeidžiamas fiziškai, nesiekiama jo sugadinti. Leonavičius iš pažiūros atlieka nekaltą veiksmą, kuris vis dėlto, pasirodo, yra problemiškas būtent institucijos erdvėje, kurioje yra numatytas apibrėžtas ir gana ribotas elgsenos „repertuaras“. Menininkas labiau simboliškai, trumpam suardo tam tikro kūrinio arba elgsenos su juo ar aplink jį ir kartu pačios institucijos normatyvinę „aurą“.
Apskritai, Leonavičius dažnai kuria ne tiek kūrinį, kiek „konfrontacinę“ ar veikiau paradoksalią situaciją, (ne)žymiai konfrontuojančią su institucijos reguliavimo sistema.
Kūriniai[keisti]
„To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai“[keisti]
Menininko paroda Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje, 2014 07 31 – 09 05
Menininkas, rengdamas Jono Meko vizualiųjų menų centre savo kūrybos miniretrospektyvą, teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su ja pačia, t.y. su institucinės legitimacijos ribomis. Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į legitimacijos ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo būsimo kūrinio idėją. Leonavičius, aptikęs institucijos silpnąją vietą, visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas, kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. Taigi, „kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau ir pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus naująjį kūrinį kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu kūriniu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena iš medžio drožlių plokščių, apklijuota tapetais (kuriuos rinkosi Vilniaus Žirmūnų "Senukuose" kartu su tuometiniu JMVMC kuratoriumi K. Šapoka), kaip kompromisas tarp menininko siūlymų ir institucijos draudimų. Šia siena buvo paslėpta, atitverta nuo žiūrovų viena galerijos patalpa, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. Projekto pavadinimu Leonavičius „apibendrino“ ir „įrėmino“ simboliniais rėmais derybų su JMVMC procesą.
Sauliaus Leonavičiaus „Siena“ Jono Meko vizualiųjų menų centre (tuomet dar Gynėjų g. 14)
„Apie įprotį naudoti pjedestalą“[keisti]
Menininko diplominis darbas VDA Fotografijos ir medijos meno katedroje, 2012
Saulius Leonavičius diplominį darbą gynėsi Nacionalinėje galerijoje. Garbi komisija turėjo nusipirkti bilietus ir eiti į kažkurią Lietuvių šiuolaikinio meno nuolatinės ekspozicijos salę, kurioje šalia kitų autorių kūrinių eksponuojamas Deimanto Narkevičiaus kūrinys „Per ilgai ant pakylos“ (1994) – batai, pripilti druskos. Leonavičius užsimovė baltas pirštines, lėtai nukėlė vieną po kito batus ant grindų, luktelėjo, ir vėl užkėlė atgal. Įdomiausia, kad ši akcija nebuvo derinta su NDG, apie ją nenutuokė ir komisija. Kažkam paskundus, kilo skandaliukas, o Leonavičiaus diplominio darbo vadovas vos neišlėkė iš darbo. Tačiau būtent todėl, kad akcija nebuvo iš anksto derinta nei su viena institucija (nei NDG, nei VDA ‒ galbūt diplominio darbo vadovas ir buvo įspėtas), tai yra vienas įsimintiniausių, geriausių Leonavičiaus kūrinių.
Taigi, Leonavičius ne tiek atliko veiksmą su konkrečiu objektu, kiek tam tikrą veiksmą (ne)legitimioje erdvėje. Ne objektas, bet tam tikras veiksmas su juo institucijos ribose kaip tik ir sudvigubino erdvę – neva tik estetiniais principais grįsta erdvė pasirodė esanti ir (iš dalies) represyvi sociopolitinė erdvė.
„Iš esmės muziejaus funkcionierių sprendimai yra nulemti tam tikrų ideologinių normų, kurių apribojimų rinkinio pavidalu turi paisyti jų darbuotojai. Apribojimai turi būti išreikšti tam, kad taptų galiojančiais. Dažnai muziejų funkcionieriai internalizuoja savo pranašumo jausmą tokiu būdu, jog jų sprendimai jiems patiems tampa natūraliai teisingi tam, kad galėtų susidaryti šiokią tokią nuovoką apie jėgas, kurios išaukština tam tikrus produktus iki „meno kūrinių“ (...).“ (Hans Haacke, „Statement“, Art in Theory 1900–1990: An Anthology of Changing Ideas, Blackwell: Oxford/Cambridge, 1996, p. 905.)
<mediaplayer width='720' height='400' image=>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>