Džiugas Katinas

Biografija

Džiugas Katinas (g. 1965). 1989 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1990 m. pradėjo aktyviai reikštis kaip performanso, happeningo atstovas (iš pradžių su „Žalio lapo“ grupe). Taip pat kūrė objektus. Pradėjo bendradarbiauti su Linu Liandzbergiu, su kuriuo kūrė objektus ir performansus. Kartu su Džiugu Katinu dalyvavo performanso festivaliuose užsienyje.

Taip pat nuo 1995 m. (su Linu Liandzbergiu) pradėjo organizuoti „Dimensijos“ peformansų festivalius Vilniuje. Šie festivaliai tapo vienais pagrindinių performanso festivalių Lietuvoje (paskutinis organizuotas 2007 m.). Aktyviausiai kaip performansų atlikėjas reiškėsi maždaug iki 1997 m., bet ir vėliau kartais pasirodydavo kaip performansų atlikėjas.

Aktyviai reiškėsi kaip videomeno, dokumentinio video ir animuoto video menininkas. Dažnai videomeno pagrindu tapdavo nufilmuota performansinė veikla. XXI a. 1-ajame deš. Katinas nutolo nuo „grynojo“ performanso, tačiau bendradarbiavo su įvairiais menininkais, muzikantais performatyviuose ir/ar interaktyviuose pasirodymuose. Džiugo Katino autoriniams performansams, tiek atliktiems duete su Linu Liandzbergiu (kalbant apie 10-ojo deš. performansus), būdingas „natūros“ ir „kultūros“ arba žmogaus kaip biologinės ir socialinės būtybės leitmotyvas, šių dviejų „identitetų“ dualizmas, sudėtinga sąveika. Menininko performansuose tiek „gamtinė“, tiek „kultūrinė“ aplinka neįmanoma be žmogaus (kūno), lygiai taip pat žmogaus kūnas neįmanomas be aplinkos. Liandzbergio (ir Katino) performansuose žmogus (ar jo kūnas) visada yra dalis tos aplinkos, siekianti „autonomijos“ arba priešingai ‒ kūnas, bandantis „sugrįžti“ į „natūralų“, „pirmapradį“ būvį.

Šia prasme performansų „aplinka“, vieta, kurioje atliekamas performansas, tampa psichofiziologine dimensija. Ne veltui pirmasis Liandzbergio (ir Katino) organizuotas performansų festivalis vadinosi „Kūno dimensija“. Kūnas ‒ tam tikra dimensija, per kurią ir kurioje reiškiasi gamtos ir civilizacijos lygmenys. Todėl kūnas Liandzbergio performansuose dažnai susaistytas su aplinka tiesiogine prasme (užkastas po žeme, prie ko nors pririštas, „apsiplunksnavęs“ ir t.t.)

Dažnai Katino performansuose originaliai reiškiasi „objektinis“ lygmuo, kai objektais manipuliuojama ir jie tampa tarsi pagrindiniais „performanso“ atlikėjais, kitaip sakant, kuria situaciją. Tai gali būti perdirbti dulkių siurbliai, ar putas purškiančios gaisrininkų mašinos.

Karjera

Reminiscences about Lithuania

Vienas grandioziškiausių Liandzbergio ir Katino (bendradarbiaujant su Antanu Jasenka) performansų, kurį jau galima būtų priskirti ir prie teatro srities. Pagrindiniai performanso prasminiai (ir formalūs) lygmenys ‒ tuo metu (maždaug 2007 m.) Lietuvos televizijoje rodytos laidos vaikams „Teletabiai“ ir Jono Meko kino epopėjos Reminiscences of a Journey to Lithuania)„citatos“. Šį kino dienoraštį Mekas sukūrė 1971 m., kartu su broliu Adolfu Meku ir jo žmona Paula Chapelle,pirmą kartą po emigracijos viešėdamas (tarybų) Lietuvoje. Filme idealizuojama, poetizuojama, romantizuojama „gimtoji žemė“, paradoksaliai vengiant bet kokių ideologinių, politinių poteksčių. Galima sakyti, jog tai atvirai konformistinis Jono Meko filmas. Teletabiai sumiksuoti su Meko filmu. Šio video mikso fone menininkai, apsirengę Teletabių kostiumais imituoja kasdienę veiklą ‒ žiūri televizorių, skaito laikraštį, ieško šaldytuve maisto ir t.t.

Priešpastatomi „naivi“ vaikiška, netgi kūdikiška teletabių „estetika“ ir Meko kino apmąstymų apie Lietuvą romantika. Tam tikrame ideologiniame-estetiniame lygmenyje šie du pasauliai paradoksaliai sutampa. Atrodo, tarsi žiūrėtume ne Meko (alterherojaus), o teletabių kino reminiscencijas apie (sovietinę) Lietuvą.

Kartu performansas (su video medžiaga) parodijuoja ir amerikonizmo madą po nepriklausomybės atgavimo, kuri labai primena sekimą Maskvos kultūrinėmis direktyvomis „anais“, sovietiniais laikais.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/antanas-jasenka/dimensija-1-10.m4v</mediaplayer>

1111 Glasses

1991 m., šiuolaikinio meno parodos Vilniaus Parodų rūmuose (1992 m. pervadintuose į Vilniaus Šiuolaikinio meno centrą) metu Džiugas Katinas sustatė piramidę iš (sovietmečiu paplitusių) briaunuotų stiklinių. Virš šios piramidės pakabino stiklinę smalos su į ją įmerkta elektros lempute. Įjungus ji netrukus įkaito ir sušildžius smalos masę, krito. Krisdama užkliudė stiklinių piramidę ir ši žvangėdama, duždama pabiro ir pažiro ant grindų. Tai buvo ženklas džiazo muzikantui Vladimirui Tarasovui pradėti savo koncertą.

Džiugas Katinas sukūrė „performansą“, kurio pagrindiniais „veikėjais“ tapo objektai, daiktai, kartu performansas tapo įvadine kito performanso, muzikinio pasirodymo dalimi.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/glasses.mp4</mediaplayer>

Eteral inhale

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/eternal-inhale.mp4</mediaplayer>

Pognostic

Kelių dalyvių atliekama akcija, kuri tiesiogine žodžio prasme sukuria garsinį foną. Interaktyvi aparatūra reaguoja į akcijos dalyvių rankų judesius, transformuodama juos į garsus. Atrodytų, beprasmiška menininkų veikla, keisti rankų judesiai ir kūno plastika paradoksaliai santykiauja su garsiniu fonu (jį kuria). Sukuriama pusiau mistinė, pusiau „ritualinė“ erdvė.

Šį pasirodymą galima vadinti performansu, koncertu arba audiovizualine instaliacija. Tačiau teisingiausia būtų sakyti, jog tai visų šių sandų mišinys ir nei vieno iš jų negalima išskirti iš visumos. Šiuo atveju akivaizdus tarpdiscipliniškumo principas.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/prognostic.mp4</mediaplayer>

Virusas (kartu su Gediminu Akstinu ir Gintaru Zinkevičiumi)

Gedimino Akstino parodos Vilniaus ŠMC metu, Džiugas Katinas buvo „paliktas nakčiai“ patalpoje su Akstino instaliacija ir atliko daugiau nei vienuolika valandų trukusias „apeigas“. Joms pririekė skaidrių projekcijos, lipnių popierėlių „atmintukų“, parafino, vaško, žemių, gipsinių piešimo modelių, kokakolos, lašeline leidžiamos i lietuviškus batonus.

Menininkas sistemingai klijavo „atmintukus“ ant juodo, atspindinčio ekrano, rezultate sukurdamas tarsi "kompiuterinę grafiką", gramdė parafiną ir spalvotą vašką, išgaudamas „žiedlapius“, lašino vašką į vandenį, darydamas įvairius „piešinius“su parafinu uždaroje patalpoje. Dėliojo stiklines ir lėkštutes su vandeniu adatos pagalba konstruodamas archainius kompasus. Šviesos lygis buvo reguliuojamas reostatu, tarsi greitinantis dienos - nakties kaitą. Savo forma performansas priminė tarsi mandalų kūrimą, tarsi beprasmišką kalinio (Katinas dėvėjo kalinio uniformą ar pižamą) veiklą, virtusia beprotišku ritualu.

Formaliame lygmenyje menininkas sujungė tai, kas sakralu su tuo, kas yra profaniška, ištrindamas tarp šių sferų ribą.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/virusas.mp4</mediaplayer>