Aistė Kisarauskaitė
Meninė veikla
Aistė Kisarauskaitė (g. 1967 m.) reiškėsi kaip performanso menininkė XX a. 10-deš. pirmoje pusėje. Kisarauskaitės performansai iš pažiūros būdavo suręsti ant „švelnaus“ karkaso ‒ „pasakos“, „pelyčių“, nereikšmingų „smulkmenų“, tačiau šis neįpareigojantis performatyvumas dažnai įgaudavo nedemonstratyviai drastišką pavidalą ‒ savižalą „pasakos“ pagrindu ir t.t. Galima sakyti, kad Kisarauskaitės „minkštos“ ir kartu tam tikromis prasmėmis drastiškos performatyvumo taktikos laikytinos ir vienais iš pirmųjų Lietuvos performanse feministinės estetikos pavyzdžių.
Karjera
Pasaka apie karalaitę, kuri įsidūrė į pirštą
„Pasaka apie karalaitę, kuri įsidūrė į pirštą“, 1991 m., performansų festivalis „Lango“ galerijoje Aistė Kisarauskaitė: Vestuvine suknele apsirengusi autorė (A. Kisarauskaitė?) skaitė brolių Grimų pasaką apie karailaitę, toje vietoje, kur pasakojama, kaip ji įsidūrė į pirštą, virtuviniu peiliu iki kraujo įsipjovė sau pirštą ir toliau skaitydama pjaustė pirštų galus. Pasaka baigiasi ta vieta, kur ji užmigo, princas eliminuotas. Šiuo atveju menininkė „pasakos“ formatą ir (savi)žalos elementus perkelia į kūnišką tikrovę, tokiu būdu „eksponuodama“ skirtumą tarp pasakos ir tikrovės sukuria gana šokiruojančios „alternatyvios tikrovės“ dimensiją. Tai, kad „karalaitė“ žaloja save, o „princas“ eliminuotas taip pat (ne)tiesioginė aliuzija į feministinę tematiką.
1991 m. Gintaro Zinkevičiaus fotografija
Pelyčių laidojimas
„Pelyčių laidojimas“, 1991 m., performansų festivalis „Lango“ galerijoje. Aistė Kisarauskaitė: Panaudota - žiurkėnai iš Kalvarijų turgaus. Performanso festivaliui baigiantis (šis performansas buvo vienas iš paskutiniųjų), kaip pabaigos fiksavimo akcentas pasirinktos įėjimo/išėjimo durys. Juodo aksomo laidotuviniu kostiumu apsirengusi autorė baltomis pirštinaitėmis ėmė žiurkėnus ir pakankamai įtikinamai simuliavo jų gyvų palaidojimą po plyta su užrašu “Salve” prie galerijos durų. Labiausiai pasipiktinę gyvūnų žudymu vardan meno laukė akcijos pabaigos, kiti žiūrovai išsiskirstė. Likusieji pamatę ištrauktus gyvus žiurkėnus, su džiaugsmu juos išsidalino.
1991 m. Gintaro Zinkevičiaus fotografija
Vinukai
Aistė Kisarauskaitė: Paveikslas yra skirtas kabinimui ant sienos. Net jei jis nebeturi porėmio ir lieka tik drobė, kuri kalama prie sienos, šiame procese aktyviai dalyvauja vinukai. Vis dar pasakoma, kad „paroda kabo“. Taigi, mąstant apie paveikslo kaip objekto galutinį kelionės tikslą – galerijoje ar kolekcininko namuose ant sienos, tampa akivaizdu, kad slaptas, bet neatsiejamas jo kelionės palydovas yra vinukas, ant kurio paveikslas yra kabinamas. Žinoma, būdų pakabinti gali būti įvairiausių, kartais net naudojamos nuo metalo vamzdžio/juostos nuleistos virvutės, tačiau pastarasis prie sienos taip pat tvirtinamas ne kuo kitu, o vinukais arba jų modifikacija – varžteliais. V. Balčyčio žuvę juostos, sudegę kompiuterių kieti diskai su ten buvusiais kūriniais, nežinia kur iškeliavę, dingę paveikslai – šiems darbams eksponuoti ir buvo pagaminti vinukai iš ledo, teisingiau – varžteliai, kadangi šis menas - ganėtinai sunkus. Ne kartą dabar jau a. a. Tomas Arūnas Rudokas pasakojo, kad turi mano tėvo paveikslą, tačiau jis yra saugiai paliktas kaži kur nežinia kur pasaugoti, kol poetas neturėjo namų. Paveikslo atsiimti jis taip ir nesuspėjo, nežinau, ar tie, kas jį „laikinai“ turi, vertina, ar dar tebelaiko'. Kažkur esantis/nebesantis poetas. Kažkur esantis/nesantis darbas. Ištirpę varžtai.
Aistė Kisarauskaitė paskutiniu metu sukūrė keletą performansų, kuriuose liečiama „efemeriškumo“ tema ir kurios pagrindinė medžiaga ledas (ir kūnas). Menininkė žaidžia nyksmo, efemeriškumo potekstėmis, gamindama vinis ar batelius iš ledo. Tačiau ši tirpstanti medžiaga (ledas) vis dėlto gali būti (kurį laiką) itin kieta ir žeisti, žaloti kūną. Pavyzdžiui, lediniai bateliai ne tik tirpsta savaime ar kūno šilumos veikiami. Jie taip pat gali sukelti odos nušalimus. Lygiai taip pat ledinės vinys dviprasmiškas kietumo ir minkštumo, tvarumo ir nyksmo simbolis. Kartu šis paradoksalus ir nebūdingas mūsų performanso tradicijai, ledo objektų (ne)materialumas tarsi tęsia feministinį leitmotyvą Kisarauskaitės performatyvioje kūryboje.
