Vladimiras Tarasovas
Vladimiras Tarasovas yra vienas žymiausių laisvojo džiazo muzikantų Lietuvoje, 1971-1985 metais išgarsėjęs kaip legendinio Ganelino-Tarasovo-Čekasino (GTČ) trio narys, jame grojęs mušamaisiais instrumentais. Grojo Lietuvos simfoniniame orkestre, kituose orkestruose bei kameriniuose ansambliuose, džiazo kolektyvuose, kūrė muziką kinui ir teatrui. Aktyviai koncertuoja visame pasaulyje, bendradarbiauja su ryškiausiomis džiazo muzikos žvaigždėmis, dėsto įvairiose Europos ir JAV aukštosiose meno mokyklose.
Nuo 1991 m. susidomėjo vizualiuoju bei garso menu, instaliacijos žanru. Šio laikotarpio kolaboracijos su žymiuoju Maskvos konceptualistu Ilja Kabakovu suteikė kūrybinių impulsų vėlesnei su vizualiuoju ir garso menu susijusiai kūrybinei veiklai. Vladimirą Tarasovą galima laikyti vienu iš garso instaliacijos žanro pradininkų Lietuvoje. Jo ankstyvosios instaliacijos pasižymi monumentalumu, meditatyvumu, taupia raiška, įvietinto meno forma, organišku medžiagiškumu (medis, metalas, vanduo, vėjas), archetipinėmis metaforomis. Vėliau menininkas ėmėsi ir videoinstaliacijų, kuriose audiovizualinėmis priemonėmis reiškė jam svarbias ritmo, laiko tėkmės, garso erdviškumo kategorijas, muzikinėmis citatomis ir vizualiniais motyvais perteikė tam tikro laikotarpio atmosferą, kontekstualizavo asmeninės patirties motyvus.
Vandens muzika
Vladimiras Tarasovas: „Vandens muzikos idėja kilo, kai su dukra Marija kaime patekome į didelę liūtį. Baigus lyti į ežerą lašėjo nuo didelio ąžuolo šakų. Ilja Kabakovas pasiūlė sukurti muziką instaliacijai Niujorke, Ronaldo Feldmano galerijoje. Tai ir buvo pirmas variantas, kurį pavadinome Incidentas muziejuje arba Vandens muzika, o 1994-aisiais instaliacija pirmą kartą buvo parodyta atskirai Izerlono galerijoje Vokietijoje. Kai demonstravome ją Čikagos muziejuje, buvo tokių, kurie ant suoliukų užmigo. Muzika ramina. Iš principo menas turėtų žmogų raminti.” (Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo. Baltos lankos, 2008)
Vandens muzikoje svarbus aleatorikos – valdomo atsitiktinumo – principas. Rodos, patys buitiškiausi objektai – kibirai vandeniui – instaliacijoje tampa aleatorinę kompoziciją kuriančiais muzikiniais instrumentais. Krentančių lašų ritmas netolygus ir visiškai pavaldus atsitiktinumo logikai. Tuo tarpu lašams ištykštant į kibirus pasigirstančių garsų tembrai ir tonai kruopščiai apskaičiuoti ir tiksliai numatyti iš anksto. Garsinis efektas imituoja kasdienybėje pasitaikančias akustines mizanscenas, primenančias paties menininko nupasakotą, kūrinį inspiravusią – lašus, krentančius į ežerą nuo ąžuolo šakų. Tačiau kūrinio paveikumo pasiekiama situacijos perkėlimo veiksmu: ši tarytumei natūrali akustinė miniatiūra, vis dėlto, yra dirbtinė, nepastebimai sukomponuota ir eksponuojama izoliuotoje bei estetinei kontempliacijai skirtoje galerinėje erdvėje.
Dvasių muzika
Vladimiras Tarasovas: „Tai turbūt susidomėjimo japonų teatru įtaka. Tanka – penkių eilučių eilėraščiai, no teatro šešėliai. Panorau muziejaus salėje sudėlioti mandalą iš perkusinių instrumentų. Juk muzika ir garsas – dieviški. Norėjau, kad salės sienomis vaikščiotų šešėliai. Tada padariau instrumentus. Kai pakėliau juos į viršų, sumaniau į vidurį pastatyti specialią lempą, kad tie instrumentų šešėliai būtų penkis, dvidešimt penkis kartus didesni. Kyla įspūdis, kad visi jie skamba. Norėjau parodyti, kad garsas turi judesį. Yra abipusis ryšys tarp garso ir to garso instrumento šešėlio...” (Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo. Baltos lankos, 2008)
Dvasių muzika alsuoja tradicinės Rytų estetikos dvasia. Tai liudija į tylą nepretenzingai įsiskverbiantys ir daug erdvės pauzėms paliekantys varpelių garsai, subtilus šviesotamsos žaismas. Nuščiuvusios erdvės pojūtį suteikia paprastomis priemonėmis sukurta šešėlių projekcija ir architektūriškas tuščios, prieblandoje skendinčios, tačiau skaidrios ir perregimos erdvės mastelis. Pauzės, tylos, paslapties ir nuostabos patirtys yra labiausiai tikėtinos žiūrovo santykio su kūriniu „išsipildymo” atveju.
Šechina
Vladimiras Tarasovas: „Idėja kilo Serbijoje, Suboticos mieste. Ten stovi labai graži sinagoga. Man pasiūlė padaryti instaliaciją. Iš karto kilo mintis apie knygą. Knyga ir sinagoga, cerkvė, bažnyčia. Nėra skirtumo: vienur Tora, kitur – Biblija. Paskui Serbijoje kilo karas ir teko užmiršti šį sumanymą. Bet vis tiek norėjau parodyti apleistą vietą, kur meldžiamasi, bet žmonių jau nebėra, yra tik besiverčiantys lapai ir senas bažnytinis giedojimas. Be to, instaliacija yra tokia meninė struktūra, kuriai reikia surasti tam tikrą vietą. Ilgai tokios ieškojau. Lietuvos aidas tada turėjo nuostabią galeriją. Vos tik ten užėjau, iš karto supratau, kad tai Šechinos vieta. Šechina įvairiose religijose vadinama įvairiai: Aukščiausiojo ženklu žmonėms, maldaknygėje – šviesos spinduliu. Gali sugriauti bažnyčią, tačiau žmonių tikėjimo Aukščiausiuoju nesunaikinsi.” (Vladimiras Tarasovas: tarp garso ir vaizdo. Baltos lankos, 2008)
Šechinoje skambant sakralinės muzikos motyvams bei miesto šurmulio įrašams, už šventyklos arką primenančios nišos tarsi vėjo kedenami šlama šventųjų knygų puslapiai. Religinė simbolika ir adoracijai artima estetika byloja apie hermeneutines, liturgines pamaldumo ir pasaulėjautos formas, o kartu ir metaforiškai sklendžia kartu su archetipiniu vėju, kuris, cituojant Bibliją, „...pučia, kur nori; jo ošimą girdi, bet nežinai, iš kur ateina ir kurlink nueina.”
Sound games
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/vladimir-tarasov/sound-games.mp4</mediaplayer>