Jurgita Žvinklytė

Jurgita Žvinklytė (g. 1986) studijavo „tvarius“ ir sąlygiškai statiškus menus ‒ keramiką, po to skulptūrą ‒ tačiau menai išimtinai performatyvūs ir prasmiškai takūs. Menininkės performansai, akcijos yra veikiau dokumentuotos psichogeografinės ir/ar psichosomatinės praktikos, tačiau ne „performansai“ klasikine žodžio prasme.

Žvinklytės performatyvių kūrinių pagrindas yra ne tiek (at)vaizdavimas ar simbolizavimas tiesiogine žodžio prasme, bet kūno ir sąmonės santykis mito, ritualo, tikėjimo ir kitų socioideologinių sistemų fone. Klasikinis performansas koncentruojasi į kūną, išeksponuotą, paryškintą, dažnai netgi dramatišką ir drastišką kūniškumą, iš dalies „spektakliui“ artimą formatą, o Žvinklytė (savo ar svetimą) kūną traktuoja kaip dematerializuotą kokios nors sociokultūrinės sistemos funkciją, įrankį. Tai artima ir ritualo logikai. Galėtume įžvelgti šiokių tokių sąsajų su Beno Šarkos „šamanizmu“, tačiau Žvinklytę domina ne archaiškasis mitinis dėmuo, bet šiuolaikinė etnokultūra, perkošiama per šiandienos socialinius, kultūrinius, ideologinius filtrus.

Ne veltui menininkė domėjosi ar domisi klasikinėmis religijomis, new age religiniais, dvasiniais judėjimais (į juos žiūrint labiau analitiniu žvilgsniu), kartu ir iš dalies su šiais judėjimai susijusiomis leftistinėmis neoavangardinėmis praktikomis ‒ situacionistine psichogeografija, Fluxus ir panašiomis idėjomis.

Nors iš pirmo žvilgsnio Žvinklytės performatyvūs kūriniai (veiksmai) atrodo spontaniški, juose daug improvizacijos, po ja visada egzistuoja nors ir paslėpta, tačiau aiški, motyvuota struktūra ‒ religinės, mitologinės, matematinės ir pan. sistemos logika. Menininkė domisi ir šokiu. Tačiau „šokiu“ ar „teatru“ jos (video)performansus vadinti būtų netikslu, nes kūrinių plastinė logika, semantika kyla būtent iš vizualiųjų menų. Dažniausiai menininkės kūnas yra „įrašytas“, „įterptas“ į altermatematinę, pararitualinę ar mikrosocialinę tekstūrą. Ji ir diktuoja specifinę psichosomatinę (kūno ir kūrinio apskritai) choreografiją. Tam tikros prasminės sistemos „tekstūra“ gali būti netgi atsitiktinė, laikinai pasisavinta (kaip kad ženklai šokėjams ant asfalto Kalnų parko estradoje ar svetimas, nepažįstamas miestas, kuriuo bastomasi), tačiau ji tampa tarsi „uždėtu tinkleliu“, (pseudo)instrukcija, kryptimi improvizacijai. Kūnas tarsi pajungiamas specifiniam algoritmui.

Kita vertus, menininkės veiksmus galima tapatinti ir su poezijos kalbos logika, poeziją suprantant kaip savais, viena vertus asociatyviais prasmių, kita vertus gana griežtais formaliais garsiniais-kalbiniais dėsniais grįstą struktūrą. Iš dalies, taip galima traktuoti kad ir Žvinklytės kūrinius „Impromtu“ ir „Minklė. Kur pasaulio centras? Ten kur tu stovi“. Juos galima suprasti kaip abstraktų piešinį, kuris diktuoja atitinkamą menininkės kūno choreografiją. Šiuos kūrinius galima suprasti ir kaip į performatyvų vizualumą konvertuotą kokią nors eilėdaros sistemą, netgi vizualizuotas konkretaus eilėraščio vidines formalias ir prasmines sąnaras.

Menininkė tyrinėja ir kitokias šiuolaikinio etnokultūrinio performatyvumo formas, „deleguodama“ kūrinio funkcijas kitiems, kaip kad kūrinyje „Skambanti Neris“, kai kūrinio dalimi tapo Neries pakrantėje dainuojantis choras, kurį bandė išgirsti kitoje upės pusėje prie Vileišių namų esantys žiūrovai.

Žvinklytę taip pat domina internetas kaip šiandieninė etnokultūrinė terpė. Šis domėjimasis išsivystė į projektą „Hugh Granto savirefleksija“ ‒ menininkė feisbuke sukūrė aktoriaus Hugh Granto profilį, tapo Hugh Grantu ir pradėjo kviesti virtualiai draugauti kitus menamus Hugh Grantus, kurių socialiniame tinkle, pasirodo, yra daugybė.

Menininkė gyvena Utenoje, todėl nemaža dalis performatyvios, psichogeografinės ir edukacinės veiklos, emocinės ir intelektualinės įkrovos tenka būtent gimtajam menininkės miestui. Pastaruoju metu menininkė įsitraukusi į kūrybinės erdvės „Pokšt“ Utenoje projektą

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-mpromptu-2010.mp4</mediaplayer>

Impromtu, video performansas, 8.55 min., 2010

Vienas iš eksperimentinių vyksmų kai nubrėžta linija atitinka kūno dalį ir tampa jos judėjimo žyme.

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-minkle-kur-zemes-vidurys2011.mp4</mediaplayer>

(Ištraukos iš „Trijų dalių pokalbio su menininke Jurgita Žvinklyte“. Kalbasi Danutė Gambickaitė. http://artnews.lt/triju-daliu-pokalbis-su-menininke-jurgita-zvinklyte-14485)

Danutė Gambickaitė:Papasakok apie „Minklė: kur žemės vidurys? Atsakymas: kur pats stovi“ (2011), kaip ji susiklostė, išsikristalizavo?

Jurgita Žvinklytė: Visų pirma žinojau, kad jokiu būdų nieko nedarysiu studijoje. Šiaip man gyvenime dažnai viskas prasideda nuo pajuokavimų, panašiai buvo ir šį kartą. Juokavau, kad darysiu kažką labai ypatingo, didelėj erdvėj, kurioje privalės būti cementuotas ar asfaltuotas grindinys, kad šokdama galėčiau iki kraujo nusibrozdinti kelius. Paskui, aišku, surimtėjau, bet vis tiek visuose darbuose yra ir šiek tiek išsidirbinėjimo.

D. G.:Bet tas išsidirbinėjimas neturi neigiamų konotacijų, kurias dažniausiai neša šis žodis, čia jis toks labai teigiamas, tampantis vienu svarbesnių tavo kūrinių sandų, katalizatorių, išsukantis iš nuobodulio. Braižai struktūrą ir kažkuriuo metu pasidaro nuobodu, nemiela, tada imi juokauti, žaisti su projekcijų šešėliais ir vaizdais, kuriuose taip pat braižai, imi judėti pagal linijas ir iš tų judesių susiklosto šokis. Atsiranda tokių neapčiuopiamų, bet stiprių momentų, tas neapibrėžtumas, žaidybiškumas ir lengva savikritika turbūt irgi iš Fluxus bei poezijos.

J. Ž.: Aha, kartais mintyse apie „Minklę“ pagalvoju – o čia gerą bajerį skėliau, lauke papaišiau su kreidele, o žmonės šalia rimtai dirba, moka didelius pinigus, panašus išsidirbinėjimas buvo ir keramikos bakalaure. Visgi galvojau ir ruošiausi daug.

D. G.: Nežinant virtuvės reikalų, pagalvotum, kad investavai nemažai finansinių išteklių, juk vyksmai truko dešimt dienų, kiekviena diena buvo filmuojama, užsakyta vieta. Papasakok kaip jausdavaisi per tas dešimt minučių, kurios realiame kalendoriuje tapdavo ir 11, ir 17?

J. Ž.: Iš pradžių ramybės nedavė techninės kliūtys, viską reikėjo gerai apgalvoti, suorganizuoti, nusistatyti kažkokius principus, susikurti planą, nes kaip kitaip magistro darbui pateikti improvizaciją. Iš pradžių manęs net nenorėjo leisti gintis, tad teko pasinervinti. Galų gale, pirmą kartą gyvenime patyriau tokį stiprų kūrybos laimės jausmą. Gal kad viskas vyko lauke, gal kad pasitaikė geras oras, švietė saulė, buvo daug geros šviesos, energijos. O kitą dieną, kai viskas buvo pasibaigę, liūtis nuplovė piešinį. Minklėje, kaip jau sakiau, buvo nemažai improvizacijos, bet daug ir taisyklių, pavyzdžiui, tas devynių dienų repetavimas, bandymas įtilpti į dešimties minučių intervalą. Visada pradėdavau dešimtą valandą ryto ir judėdavau pagal Kalnų parko estradoje esančias dainų šventės šokėjams skirtas žymas. Nuostabus sutapimas ir tai, kad tarpai tarp jų puikiausiai atitiko mano kūno matmenis: rankų, kojų ir viso kūno ilgius.

D. G.: Truputį improvizacijos, truputį taisyklių, truputį intuicijos ir sutapimų, truputį teksto, truputį konteksto, truputį bendravimo, truputį pagalbos. Tavo kūriniuose yra toks puikaus balanso, pavyzdžiui, tarp išmanymo ir intuicijos, kiekis. O minklės atveju dar ir tas persekiojantis tobulumo, užbaigtumo skaičius 10, kurį tu vis bandai kažkaip atitikti, prieiti iš įvairių perspektyvų. Mintyse man iškyla toks erdvinis brėžinys, modelis su vertikalėmis ir horizontalėmis. Vertikalės tarsi žymi tokį kiek idealistinį siekį atitikti primestas ar/ir pačios susikurtas taisykles, o horizontalės sudaro ne visai artikuliuotą ir kiek neaiškų aplinkybių ir sutapimų tinklą, kuriame, pavyzdžiui, galima su šiokia tokia ironijos gaidele replikuoti kalendoriui, nes svarbesniu tampa pamažu nyrantis vidinis laikas, kuriame dešimt minučių galbūt yra 14, ar 7, o gal net ne minutės. Man labai įdomus tas momentas.

J. Ž.: …bet tą vidinį laiką galima išsiugdyti, kažkaip sinchronizuoti.

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-skambanti-neris2011.mp4</mediaplayer>

(Ištraukos iš „Trijų dalių pokalbio su menininke Jurgita Žvinklyte“. Kalbasi Danutė Gambickaitė. http://artnews.lt/triju-daliu-pokalbis-su-menininke-jurgita-zvinklyte-14485)

Danutė Gambickaitė: Papasakok apie vyksmą „Skambanti Neris“ (2011) ir dalyvavimą vienos dienos projekte "gegužės 7" (nuoroda: www.geguzes7.lt).

Jurgita Žvinklytė: Na tiesiog išgirdau tą etnologės Gražinos Kadžytės papasakotą istoriją apie upe valtimi plaukiantį ir dainuojantį jaunimą ir tai, kad jų balsų iš savo rūmų klausydavosi Vileišiai ir pamėginau tą situaciją atkartoti. Tiesiog patikrinti ar vis dar galima išgirsti balsus iš kitos pusės, juk kelią užtvėrė kalbotyros institutas, o ką jau kalbėti apie eismo srautų keliamą triukšmą. Pasikviečiau etnomuzikos grupę „Kaukoras“, kad jie padainuotų kitoje Neries pusėje esantiems gegužės7 dalyviams ir lankytojams. Balsai girdėjosi. Na šis vyksmas buvo tokia nauja patirtis, nes dar nesu kvietusi kažko kito, kas atliktų tam tikrus veiksmus vietoj manęs. Dar svarbu, kad nuo gegužės7 man pasidarė įdomios tos pokalbio pradžioje minėtos per istorijas kuriamos tapatybės, identiteto temos, su kuriomis tenka susidurti ir mokykloje dirbant su vaikais.

<mediaplayer width='1024 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/jurgita-zvinklyte/zvinklyte-art-of-fingerpointing-2015.mp4</mediaplayer>

The old art of finger pointing, Video performansas 22:35 min., 2015

Aš keliauju pro Reykjaviko priemesčio ir centro erdves su kamera rankoje fiksuojančią mano ištiestą pirštą duriantį į peizažą. Languotas vielinis remelis prikabintas prie mano rankos tarsi "snaiperio taikiklis". „Taikiklį“ pasigaminau remiantis renesanso periodu naudotą "sugraduoto rėmo" techniką, kurią tapytojai naudodavosi kuriant peizažus su perspektyva. Šis video darbas- performansas nurodo į Situacionistų psychogeografijos "dérive" idėją ,ir taip pat turi vizualines sąsajas į "shooter" kompiuterinius žaidimus.

Video darbas buvo sukurtas “Migrating Art Academies” labaratorijoje “Edges”. Reykjavikas, Islandija