Redas Diržys

Biografija

Redas Diržys (g. 1967) garsėja aktyvia kuratorine, menine, "biurokratine" (fluxus dvasioje) veikla nuo XX a. 10 deš. pradžios.

Ko gero, ryškiausias debiutas ‒ pirmasis „Tiesės. Pjūvio“ festivalis, kuriame Diržys debiutavo ne tik kaip organizatorius, idėjinis lyderis, tačiau ir ideologiškai angažuoto performanso atstovas. Tiesa, ankstyvieji Diržio performansai nebuvo tiesioginiai „politiniai pareiškimai“, juose, kaip visame to meto Lietuvos naująjame mene buvo nemažaas „simbolizmo“, metaforų balastas. Tačiau jau tada Diržys (ne)sąmoningai dirbo su „ideologine“ medžiaga ‒ viešoje erdvėje, taip pat su turiniais, krypstančiais į kvazipolitinę pusę (pvz.: 1995 m. Alytaus dailės mokykloje surengtos parodos atidaryme surengtas „pasirodymas“ prieš miesto valdžią kabant aukštyn kojomis arba 1996 m. performansas „Dokumentas. Pasas“, kurio metu menininkas miesto aikštėje žiūrovams po kojų drabstė mėšlą ir pan.).

Artėjant link amžių sandūros Diržio performansai, organizacinė ir net biurokratinė veikla (nuo 1995 m. - tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi) pamažu mutavo į bendrą ideologiškai angažuotą performatyvią veiklą, kurioje „menas“, kuravimas ir „vadovavimas“ tapo neatskiriama fluksistine veikla.

Po 2000 m. smarkiai išsiplėtė Diržio performansinės veiklos geografija, užmegzti ryšiai su Pietų Amerikos kairiųjų pažiūrų performansistais. Daug projektų Diržys įgyvendino kartu su čekų menininku Martin Zet (o kai kuriuos kaip Martin Zet). Šis bendradarbiavimas išsivystė į seriją tarpusavyje susijusių performansų, atvirai išjuokiančių meno sistemos klišes.

Diržio performansinė veikla ir pažiūros evoliucionavo kairiojo kultūrinio anarchizmo link ir darėsi vis labiau sarkastiškai kritinė tiek vietinės, tiek tarptautinės meno sistemos atžvilgiu.

Naujas ir svarbus etapas Diržio (kūrybinėje) biografijoje buvo 2005 m. surengta „Alytaus meno streiko bienalė“, kuria buvo demonstratyviai pabrėžiamas „provioncijos“ statusas, kartu išjuokiamas sostinės provinciãlios institucinių bienalių pretenzijos, taip pat ironizuojama masinės tarptautinės bienalizacijos atžvilgiu. Nuo 2005 „Alytaus meno streiko bienalė“ rengiama kas dveji metai.

Kartu, Diržys toliau tęsė ir tęsia aktyvią performerio veiklą, stengdamasis laikytis tam tikrų „akcionizmo“ principų ‒ dirbti viešoje erdvėje su ideologiniais turiniais. Diržys daugiausiai (sąmoningai) reiškiasi Lietuvos regionuose, "periferiniuose“ performansų renginiuose ir užsienyje, dažniausiai aplenkdamas sostinę. Ir nors Diržys jau kurį laiką yra viena didžiausių alternatyvios avangardinės performansinės kultūros žvaizgždžių Lietuvoje, vis dėlto (savaip provincialiame) sostinės instituciniame šiuolaikinio meno kontekste jis vis laikomas „enfant terrible“.

Karjera

Mišios

Redas Diržys „Mišios“ 1997 m.

Nesvarbu koks būna Redo Diržio performansų, akcijų formatas, pagrindinė „medžiaga“ arba „pamušalas“ visada yra socio-ideologinė tekstūra. Šioje akcijoje Diržys padaro labai paprastą ir kartu sudėtingą „kontekstų sukeitimo“ ir „prasmių apvertimo“ judesį ‒ tiksliai atkartoja katalikiškas mišias, pasikvietęs bažnytinės muzikos chorą, tačiau daro tai ne bažnyčioje (esu įsitikinęs, kad Diržys atliktų mišias ir bažnyčioje ‒ tai būtų radikalu ‒, tačiau tai dėl savaime suprantamų priežasčių neįmanoma), o Vilniaus Šiuolaikinio meno centro fojė (tai performansų festivalio „Dimensija 0“ dalis).

Visų pirma, Diržys problematizuoja ir tarsi išardo vieną labiausiai kanonizuotų mūsų Katalikiškos visuomenės ritualų, tarsi klausdamas ar pasikeičia prasmė, kiek ir kaip ji pasikeičia kai tas pats ritualas su visu rimtumu ir nuoširdumu atliekamas ne „šventovėje“ ir ne „eksperto“, t.y. profesionalaus kunigo? Kita vertus, tai ne vien „atgyvenusio krikščioniškojo fundamentalizmo“ kritika ir išjuokimas, tačiau ir ironiška užuomina į menininko (kaip dvasininko pakaitalo) „misiją“ ir vaidmenį visuomenėje.

Kartu Diržio „mišios“ gana adekvačios ir trečiąja prasme ‒ Diržys tarsi suteikia „šventumo“ aurą, ironiškai „palaimina“ ir naująją Vilniaus menininkų „šventovę“, „meką“, t.y. ŠMC, kuris tikrai XX a. 10-jo deš. pabaigoje turėjo ambicijų tokia tapti ir, kas juokingiausia, prabėgus dešimtmečiui, iš tiesų perėmė visą bažnyčiai būdingą dogmatiką.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/the%20Mass200%20cac.m4v</mediaplayer>

Press conference

Redas Diržys „Press conference“, 2006 m.

Dar vienas Redo Diržio „spektaklio visuomenės“ kanonų parodijavimo ir sujaukimo pavyzdys. Press konferenciją menininkas paverčia klounada, tiesiogine žodžio prasme pūsdamas susirinkusiems muilo burbulus į akis. Kad beprasmiškas spektaklis būtų atraktyvesnis, Diržys instaliuoja sudėtingą oro pūtimo į muzikinius pučiamuosius instrumentus sistemą (retkarčiais kuriuo nors instrumentu „sugrodamas“).

Kartu, pasistatęs kibirą muiluoto vandens, Diržys pučia didelius burbulus, „press konferencijos“ (kaip būdo kažką „pranešti“, pasakyti kažką „svarbaus“) formatą paversdamas parodija, tarsi sakydamas, jog perss konferencijos ir kiti socialiniai ritualai dažniausiai yra tuščiaviduriai arba dar blogiau ‒ užmaskuoti ir sofistikuoti socio-ideologinio išnaudojimo, galios įrankiai.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/dimensija-1-3.m4v</mediaplayer>

"Plein air" 2001 m.

Redas Diržys „Plein Air“ 2001 Viena pagrindinių Redo Diržio akcijinės veiklos potemių ‒ tapybos, kaip tam tikros (sovietmečiu) privilegijuotos, demoralizuojančios ir stratifikuojančios (kuriančios hierarchijas) ‒ sistemos išjuokimas, parodijavimas ir dekonstravimas ideologiniame lygmenyje. Vienas tokių būdų ‒ kojūkų iš molberto pa(si)gaminimas, kaip ikonoklazmo simbolis. Šį kartą Diržys parodijuoja tapybos (sistemos) klišes kiek kitu būdu. Jis išsirengia į „plenerą“, tapymo iš natūros sesiją su molbertu ir dažais. Visi žinome, kad gero „pleneristo“ sėkmės paslaptis ‒ rasti tinkamą arba tapybišką motyvą ir jį greitai (per kokią valandą, kol nepasikeitė apšvietimas) „užfiksuoti“. Šiuo atveju svarbiausias (tapančiojo) statiškumas tiek tiesiogine, tiek perkeltine (ideologine) prasmėmis.

Tačiau Diržys, įsistatęs molbertą, išplaukia „ieškoti motyvo“ valtimi. Pasiekęs ežero vidurį sustoja ir imasi tapyti „motyvą“. Tačiau „neužinkaruota“ valtis nuolat nešiojama po ežerą, todėl tiek tapantysis, tiek „motyvas“ nėra fiksuoti ‒ „motyvas“ nuolat keičiasi, kaip ir tapantysis, nepaisant to, kad valtyje sėdi lyg prikaltas (išlieka statiškas), nuolat blaškomas iš vieno „taško“ į kitą. Taip Diržys sukuria idiotiškos situacijos metaforą, kai „statiškumas“ (sakykime, stabili vertybių sistema ir socio-ideologinė hierarchija) tampa absurdiškas. Diržys „fiksuoja“ ne „motyvą“, bet jo nebuvimą ‒ ir paveiksle „vaizduojama“ purvina košė arba „tobulas abstraktus motyvas“. <mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/plein-nr2-veisejai.mp4</mediaplayer>

Kojūkais per vandenį

Redas Diržys „Kojūkais per vandenį“ Redo Diržio akcijose kojūkai naudojami dažnai, taip pat jie turi savo priešistorę ir simboliką. Tai pasikartojantis įvairiose situacijose artefaktas, pagamintas iš per pusę perpjauto molberto.

„KAIP IR KODĖL REIKIA IŠ MOLBERTO PASIDARYTI PORĄ KOJŪKŲ (II dalis) Molbertas ‒ tai įrenginys masinei meno kūrinių gamybai rankiniu būdu. Molbertas ‒ toks, koks sutinkamas šiandien ‒ atsirado Renesanso laikais kartu su aliejine tapyba. Molberto (angliškai ‒ easel) etimologija yra kildinama iš žodžio „asilas“.

Molbertą reiktų suvokti kaip tapytojo nešulinį gyvulį. Molbertas ‒ vienas svarbiausių klasikinio menininko ir su juo asocijuojamo „teisingo“ vaizdavimo būdo atributas. Molbertas ‒ tai buržuazinės pridėtinės vertės ekonomikos simbolis, nes ant jo sukuriamas produktas turi tendenciją įgauti pridėtinę vertę po to, kai pakliūna į kapitalistinės rinkos ryklių nasrus.

Aukcionų metu parduodami meno kūriniai paprastai dedami ant ant imitacinių molbertų. Imitacinis molbertas ‒ dažno buržuazinio interjero dalis nuo XIX a. Molbertas plius „genijus“ ‒ klasikinis pridėtinės vertės kūrimo modelis, nes garsenybė negali nesukurti vertybės tokiame derinyje.

Žmonės mėgsta vertybes.

Gavęs vertybę veltui žmogus paprastai džiaugiasi.

Jie tiki, kad kada nors tai pavirs kapitalu be jo paties pastangų. Žmonės mėgsta matyti save atvaizduotą plokštumoje ir kiekvieną kartą stebisi lyg kokiu stebuklu. Jeigu jų atvaizdas dar yra ir vertybė dėl kokių nors papildomų priežasčių, tai jiems patinka net ir negražus atvaizdas, nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Ką reikštų viešas molberto sulaužymas?

Visų pirma, tai antausis buržuazinei vertės ir grožio etalono simbolikai. Antra, tai antausis menininko išskirtinumo mitui, „genijaus“ ekonomikai ir „rimtosios kultūros“ propaguotojams.

Trečia, tai gamybos priemonės sunaikinimas, luditiškas veiksmas, atsisakymas tarnauti ekonominei sistemai, antikapitalistinis veiksmas.

Ketvirta, tai atsisakymas vaizduoti, ikonoklazmas.

Kokiu būdu tai padaryti?

Paimkite medinį klasikinį trikojį molbertą ir atkabinkite atraminę jo koją ‒ jos jums jau nebeprireiks.

Pažymėkite vertikalią molberto simetrijos ašį ir pagal ją padalinkite likusią molberto dalį pusiau (geriausia tai padaryti pjūklu, bet galima ir kirviu). Štai jūs jau turite porą puikių menininko kojūkų!

Atsistoję ant kojūkų jūs galite eiti kur norit ‒ žmonės jus seks tarsi Kristų, ant asilo įjojantį į amžinąjį miestą.

Molbertą verta išardyti dar ir todėl, kad šis įrenginys yra sukonstruotas taip, kad prie jo sėdintis humanoidas dėl savo pasyvaus stebėtojo būvio prie jo greičiau pradeda rūkyti, nei mąstyti.

Pasidaręs kojūkus jis bent jau mes rūkyti, nes jais vaikštant tai daryti nepatogu.(Redas Diržys, 2008, Alytus) (Alytaus biebnalė 2: Tarptautinis eksperimentinio meno festivalis 2007 m. Rugpjūčio 20-26 d. (katalogas), Alytus, 2008, p. 32.)

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/kojukais-per-vandeni.mp4</mediaplayer>

Kojūkų futbolas

Redo Diržio akcijose kojūkai naudojami dažnai, taip pat jie turi savo priešistorę ir simboliką. Tai pasikartojantis įvairiose situacijose artefaktas, pagamintas iš per pusę perpjauto molberto.

Šiuo atveju Diržys (iš per pusę perpjauto molberto ‒ šį aspektą reikia prisiminti visada) kojūkus integruoja į viešą Klaipėdos miesto renginį, taip tarsi dvigubai dekonstruodamas atvaizdų gaminimą, kartu, futbolo, kaip kapitalistinės konkurencijos spektaklio, kanonus tarsi tęsdamas situacionistų tradicijas. Visa tai įpinama į miesto šventės formatą ir atrodo kaip neįpareigojantis, linksmas žaidimas.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/redas-dirzys/dirzis%20redas%20kojuku%20futbloas.mp4</mediaplayer>

Sadamas žengia į dangų.

Performansas „Sadamas žengia į dangų“ 2007 rengtas Vilniuje.

Performansą sudarė Diržio „piligriminė kelionė“, prasidėjusi prie JAV ambasados ir pasibaigusi prie Rusų dramos teatro. Šiame performanse galime aptikti visus Diržio performatyvios veiklos „ingredientus“ ‒ (dažniausiai) viešą erdvę ir tam tikrą veiklą, susijusią su ideologiniais lygmenimis. Vieša erdvė visada yra ideologzuota ir represuota, tereikia truputį nukrypti nuo neregimo „teisingo elgesio“ formato ir tuojau pat išryškėja represiniai aspektai. Šiame performanse Diržys taip pat išryškina šiuos ideologinės represijos mechanizmus.

Jis „keliauja“ ant nugaros užsivožęs Sadamo Husseino portretą, maža to, Diržį lydi (ir dokumentuoja) grupelė kolegų ar šiaip prijaučiančiųjų, todėl nekalta „kelionė“ vista improvizuotomis „eitynėmis“, o joms trumpam stabtelėjus prie JAV ambasados policininko „perskaitomos“ kaip nesankcionuotas „piketas“. Taigi, Diržys pasiekia savo ‒ švelniai transformuodamas įprasto elgesio kanonus viešoje erdvėje (su)kuria tokias situacijas, kuriose tarsi demaskuojamas viešos erdvės „viešumas“ ir elgesio joje „natūralumas“.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/RedasDirzys/Redo%20Diržio%20performansas%20SADAMAS%20ŽENGIA%20Į%20DANGŲ%202007.10.14.mp4</mediaplayer>

Bariccade

Performansas, surengtas Kaune. Improvizuota barikada (aliuzija į revoliucinę performanso formą) užtveriama gatvė, Redas Diržys pasako kalbą, jos pabaigoje kviečia žiūrovus išardyti (išspardyti) berikadas. Kai kurie žiūrovai pasiduoda "provokacijai" ir iš tiesų išspardo kartoninę barikadą. Tokiu būdu Diržys sukeičia vaidmenis, tie, kas statė barikadą, pasišalina, o tiek, kas taikiai stebėjo veiksmą, išspardo rikadą. Sukuriama ironiška revoliucinės situacijos parafrazė.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/redas-dirzys/bariccade.mp4</mediaplayer>

LeDZ

LeDz Performansas „LeDZ“ (1995) yra vienas ankstyvųjų menininko viešų pasirodymų. Šis performansas atsirado iš konkrečios institucinės situacijos. 1995 m. Diržiui tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi, buvo „nuleistas“ nurodymas iš viršaus surengti Dzūkijos regiono dailininkų pardą dailės mokykloje. Diržys ir keletas jo kartos bendražygių nusprendė „kuratoriniame“ lygmenyje išreikšti savo požiūrį ‒ stendams supirkome medžiagą ir susikalėme patys. Dėl salės grindų remonto (jį reikėjo atlikti per kelias dienas specialia įranga) susitariau su bičiuliu Sigitu Krutuliu, tuo metu kaip tik užsiimančiu būtent tokiais darbais. Deja, jis kažkaip nesuspėjo laiku pradėti, tad parodą teko eksponuoti ant tų pačių baisiai atrodančių grindų.

Tradicinių dailininkų neatmetėme, kaip šie bandė su mumis elgtis paskutinėje bendroje parodoje, bet ir taikytis prie jų įprastos rutininės-ritualinės parodų estetikos neketinome.

Parodoje dominavo instaliacijos, objektai ‒ nebūdingi tradicinėms provincijos parodoms elementai, o per atidarymą dariau performansą: kabėdamas žemyn galva, valdžios ponioms ir ponams sakiau, kad „jų akys juos apgauna“. Juos tai ir glumino, ir patiko ‒ tokia atrakcija... žinote, „toks jau to Diržio stilius“. (...) Bet ši paroda, kaip ir reikėjo tikėtis, neatitiko tradicinių Dzūkijos dailininkų lūkesčių (...) Beje, ta paroda vadinosi „LeDZ“ ‒ sugalvojome su Audriumi Janušoniu, o turėjo reikšti kažką tarpinio tarp dzūkų, cepelinų ir „Led Zeppelin“. (Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai. Alytaus dailės mokykla, 2013, p. 112-113)

Miesto valdžios atstovų būrelis ir priešais juos žemyn galva kabantis Redas Diržys ‒ pranašiškas Alytaus avangardo ir miesto valdžios santykių (dažniausiai atviros konfrontacijos) simbolis.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/ media/redas-dirzys/ledz.mp4</mediaplayer>

Akcija, skirta 1968 m. spalio įvykių Meksikoje aukoms atminti

Redas Diržys & Enrike Ježik (Argentina). Akcija, skirta 1968 m. spalio įvykių Meksikoje aukoms atminti. 1968 m. Olimpiados Meksiko mieste metu, spalio 2 d. į Meksiko gatves išėjo apie 10 000 studentų ir valstybinio sektoriaus tarnautojų, protestuodami prieš tuometinę vyriausybę. Vyriausybės pajėgos atakavo protestuotojus ir nužudė iki trijų šimtų taikių protestuotojų, keli tūkstančiai buvo suimti. Redo Diržio ir argentiniečio Enrike Ježik akcijos „branduolys“ – dviejų menininkų „kopimas“ į dangoraižio 60-tą aukštą kaip politinis veiksmas ir priminimas apie kruvinus įvykius, įvykusius taiką simbolizuojančio renginio ‒ olimpiados metu. Šią akciją stebėjo apie 20 000 žmonių.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/redas-dirzys/enrique-jezik-ir-redo-dirzio-akcija-1968-uju-aukoms-meksikoje-atminti.mp4</mediaplayer>