Česlovas Lukenskas
Biografija
Česlovas Lukenskas ‒ vienas mūsų šiuolaikinio meno pradininkų ir reformatorių, beje, pagal išsilavinimą – muzikas. XX a. 9-jo deš. pradžioje, kai Lietuvos TSR totaliai dominavo tapyba, o apie kokius nors dailės perversmus niekas net nesvajojo, Lukenskas „pogrindinėje dirbtuvėje“ Tilto gatvėje, Vilniuje, pradėjo kurti asambliažus ir objektus, kuriuos jau tada būtų buvę sunku pavadinti „skulptūriniais“ (pirmąjį savo asambliažą šešiolikmetis Česlovas sukūrė 1975 m., reaguodamas į slegiančią socialinę realybę, persmelktą nevilties ir nepasitenkinimo). . Ir nors kurdamas asambliažus menininkas iš dalies rėmėsi „tyliojo modernizmo“ avangardistų Valentino Antanavičiaus, Vinco Kisarausko ir kitų. tradicija, tačiau Lukensko asambliažai kartu buvo žymiai „grubesni“ ir radikaliai „išsprogdinti“ formaliai ir prasmės konstravimo (labiau tiktų sakyti ‒ dekonstravimo) atžvilgiu. Lukensko asambliažai ir objektai atsirado iš „kraujuojančio“, „pūliuojančio“ santykio su brežnevine/andropovine epochomis, be to, tas santykis buvo kur kas asmeniškiau išreiškiamas, todėl jau tada Lukensko asambliažai pasižymėjo nepalyginamai didesniu, brutalesniu anarchizmo sprogstamuoju užtaisu, nei vyresnių avangardistų (ypač Antanavičiaus) palyginti lakoniški plastiniai ir prasminiai asambliažiniai akibrokštai, paradoksai. Lukensko asambliažai ir objektai buvo sukergti iš, atrodytų, nesuderinamų dalykų, bylojo apie prievartą, brutalų perdarymą, (su)laužymą, (su)bjaurojimą ir t.t. Galima sakyti, kas Lukenskas kūryboje daug aštriau santykiavo su tuometine tikrove. Todėl jau jo ankstyvieji kūriniai (asambliažai, objektai, taip pat tapyba) turėjo stipriai išreikštą kūnišką-performatyvią dimensiją. Galima sakyti, kad didžioji dalis jo objektų, asambliažų gimė iš performatyvaus santykio su (nykia, gniuždančia) tikrove, tam tikra prasme buvo performatyvumo, stipriai susieto su kūniškumo dimensijomis, rezultatas ir, galų gale, tapo tiesiog totalinio performanso (ar į lokalesnes serijas suskaidytų akcijų) sudėtine dalimi. Lukenskui metaforiniame lygmenyje tapo svarbus socialinis kūniškumas, tačiau radikaliomis, kraštutinėmis ‒ (savi)žalos, žaizdos, pūlinio, išmestumo, marginalumo, sudaiktėjimo, sugyvulėjimo ir pan. ‒ psichosomatinėmis prasmėmis. Todėl XX a. 9-jo deš. antroje pusėje ‒ 10-jo deš. pradžioje menininkas pasuko į akcionistinį, happeninginį meną (tiek individualiai, tiek ypač su Kauno grupe „Post Ars“), kuriame asambliažas, objektas, tapyba ir performansas, akcija susiliejo į vieną visumą. Kartais anksčiau sukurti asambliažai, objektai tapdavo akcijų (ypač akcijų gamtoje, Lukensko sodyboje) dalimi ir būdavo dar transformuojami, deginami ir kitaip naikinami. Bene garsiausia „Post Ars“ paroda-akcija, 1990 m. surengta Kauno dailininkų sąjungos salėje, kurioje Lukenskas eksponavo žvaigždes, sudėliotas iš pūvančių kiaulių galvų, Aleksas Andriuškevičius – prie sienos prikaltus duonos kepalus) pasibaigusi viešu skandalu, dailininkų protestais. Paroda buvo uždaryta. 10-jo deš. pradžioje Lukenskas garsėjo šokiruojančiomis akcijomis ir instaliacijomis, kurių sudėtine dalimi būdavo skerdiena, pūvanti mėsa ir t.t. Vis dėlto tokie šokiravimo būdai buvo laiku ir vietoje, galima sakyti, tapo savitos lukenskiškos estetikos pagrindu. Dažnas Lukensko 10-jo deš. performansų, akcijų (turinčių „Fluxus“ atspalvių) leitmotyvas ‒ sociumo ir kūno (ar individo) jame santykis, išreiškiamas per daikto ir kūno santykį, jo dehumanizaciją. Dažnai daiktai tampa zombiškai „gyvi“, bet dar dažniau kūnas sudaiktėja, sumaterialėja ir nuvertėja, tapdamas utilitariniu vienetu, sumaitojamas „traumozerio“ (Lukensko terminas, simbolizuojantis likimą, kaip „volą“, „buldozerį“) tarsi materialios kultūros šiukšle. Dažnai Lukensko „performatyvus kūniškumas“ įgauna sudaiktėjimo, sugyvulėjimo bruožų, o objektinė kūryba dažnai atrodo lyg „išprievartauta“ ar po patalogoanatomo skrodimo; naudojamos medžiagos, technologijos, apdorojimo būdai ir „vizualus kodas“ asocijuojasi su operacijomis, lūžiais, irimu, puvimu, žaizdomis, balzamavimu, įvairiais kūno syvais, skysčiais ir t.t. Atsirado ciklai „Išmestas žmogus“, „Degantis žmogus“ ir pan.
Vėlesnėje, XXI a. pirmojo dešimtmečio, Lukensko kūryboje sustiprėja kūno sudaiktėjimo, sugyvulėjimo, transformacijos į estetinę parodiją (tarsi makabrišką klounadą) motyvai. Lukenskas savo performansais dažnai įsiterpia į Deleusui artimą „šizoanalizės“ teritoriją, virsdamas kūnu be organų, ar organais be kūno, (su)painiodamas, sukeistas vietomis (kūnišką, psichosomatinę) išorę ir vidų.
Karjera
Festivalis Dimensija 1
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/dimensija1.m4v</mediaplayer>
Autopodas
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/autopodas.mp4</mediaplayer>
Du kiaušiniai
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/du-kiaausiniai.mp4</mediaplayer>
Dzikai
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/dzikai.mp4</mediaplayer>
Kvėpavimas
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/kvepavimas.mp4</mediaplayer>
Mandalai su viščiukais
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/mandalai-su-visciukais.mp4</mediaplayer>
Paukščių menininkas
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/pauksciu-menininkas.mp4</mediaplayer>
Po Po galerija
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/po-po-galeraija.mp4</mediaplayer>
Praeinantis pareigas direktorius su degančia galva
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/praeinantis-pareigas-direktorius-su-degancia-galva.mp4</mediaplayer>
Su Antanu
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://letmefix.lt/media/ceslovas-lukenskas/su-antanu.mp4</mediaplayer>