Donis (d n s): Skirtumas tarp puslapio versijų
| 2 eilutė: | 2 eilutė: | ||
'''Alexandreia''' | '''Alexandreia''' | ||
[[File:Donis_Alexandreia.jpg|400px]] | |||
Poezija: Konstantinas P. Kavafis (1863–1933) | Poezija: Konstantinas P. Kavafis (1863–1933) | ||
16:13, 26 gruodžio 2013 versija
Alexandreia
Poezija: Konstantinas P. Kavafis (1863–1933)
Balsas: Alvyda Stepavičiūtė [Alwyda]
Vokalas: Žana Spiričeva
Muzika: Donatas Bielkauskas (programavimas, semplavimas, birbynė, dūda (baltiškas dūdmaišis), žvanguliai, dudukas, KORG X5D, vargonai „Vermona“, efektai).
Įrašyta Klaipėdoje ir Kaune 2006 metais (sausį–gruodį).
Dizainas: Lashisha ir sandra.ru
Leidėjas: Autarkeia [CD, 2007 m.]
Koncertinės programos fragmentas festivalyje ICETODIRON 2007, Rusų dramos teatre, Vilniuje
Alexandreia yra albumas ir koncertinė programa, kurios pagrindinis motyvas – graikų poeto Konstantino P. Kavafio poezija, skaitoma originalo kalba. Poezijai sukurta muzikinė interpretacija gana charakteringa Donio (Donato Bielkausko) muzikinei stilistikai. Muzika, derinama su vertėjos, Kavafio poezijos žinovės Alvydos Stepavičiūtės-Banaitienės įskaitytais tekstais, didelio mastelio abstrakčiomis vaizdo projekcijomis ir iškilmingu sceniniu atlikimu, įgauna teatrališką audiovizualinės poezijos formą. Alexandreia yra romantiška, poetiška didingos praeities vizija, perteikiama lyrinėmis melodijomis, autentiškų muzikinių tradicijų citatomis, lengvu ir melodingu, tačiau kinematografiškai erdviu ir sodriu skambesiu.
Cituojant albumą leidusios leidybinės platformos Autarkeia parengtą aprašymą, „Kūrinių pagrindą sudaro rami, skaidri ir įtaigi ambient srovė. Kai kuriose kompozicijose ją skoningai išplečia įvairių tautų archaiški pučiamieji instrumentai: birbynė, dūdmaišis, kituose išgirstame hipnotizuojančius būgnelio ritmus, paslaptingai skambančius žvangučius. O albumo pagrindinį akcentą sukūrusios vokalistės Alwydos [Alvydos Stepavičiūtės-Banaitienės] švelnus, aksominio skambesio balsas atveria idealizuojamą antikos moteriškumą ir perteikia emociškai stiprią genijaus Konstantino Kavafio pasaulio viziją, kurioje poetas giliame liūdesio ir išminties katarsyje priešina Viduržemio praeitį ir dabartį, Rytus ir Vakarus, graikus ir „barbarus“, atskleidžia civilizacijos nuosmukį, atsispindintį nykstančiame kultūros pavelde. Užburiančiu balsu graikiškai skaitoma poezija ir ją tirpdantis ambient gaivališkai įtraukia klausytoją, net ir nesuprantantį šios archaiškos kalbos.”