Gailė Griciūtė

Biografija

Gailė Griciūtė (g. 1985) yra kompozitorė, garso menininkė, improvizacinės muzikos atlikėja. 2011 m. baigė Sibelijaus muzikos akademiją Helsinkyje (Suomija), 2015 m. – Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. 2014 m. studijavo Städelschule vaizduojamųjų menų akademijoje Frankfurte prie Maino (Douglaso Gordono kino klasėje). Menininkų grupės Technologies of Non Self narė. Kolektyvo pasirodymai buvo pristatyti Vokietijoje, JAV, Vietname. Koncertavo festivaliuose Ahead (LT), Jauna muzika (LT), Soundscape, Naujosios operos akcija (LT), Estija (LT), Counterflows (DB), Garso meno festivalis (RU), Unsound (PL), Labor Sonor (DE), Tectonics (IL). Dirbo Lietuvos muzikos informacijos centre, kuruoja Kompozitorių sąjungos inicijuotą tarptautinę Druskininkų menininkų rezidenciją.

Kaip atlikėjai, Gailei Griciūtei nesvetimas kolektyvinės improvizacijos modelis. Jis ypač gerai atsiskleidžia grojant su improvizacinės muzikos bei laisvojo džiazo scenoms artimais muzikantais Daliumi Naujokaičiu (būgnai), Vladimiru Tarasovu (būgnai), Dovydu Stalmoku (saksofonas), Aaron Kean (bosinė gitara), Dominyku Vyšniausku (trimitas) ir kitais, bei duetuose su eksperimentinės improvizacinės muzikos kūrėjais Arturu Bumšteinu, Viktorija Damerell, Stefanu Prinsu, Tomomi Adachi, Achimu Zepezaueriu, Ivanu Chengu, Armantu Gečiausku, Antanu Dombrovskiu.

Meninė veikla

Kompozitorės ir atlikėjos amplua Gailės Griciūtės kūryboje neretai yra tarpusavyje susiję. Ypatingą dėmesį ji skiria fortepijonui ar pianinui, dažniausiai – preparuotam. Jo skambesys pamainomis įgauna tiek harmoningą, tiek disonansinį atspalvį: klavišų melodijas, motyvus, pasažus keičia tiesiogiai rankomis užgaunamos stygos – tarsi jas veliant pluoštais ar traktuojant it dygsniuotas vibruojančias plokštumas. Santykis su instrumentu itin intensyvus, gana teatrališkas. Jam taip suteikiamos ir savaip interpretuojamo objekto savybės. Menininkei svarbi ir elektroakustinė muzika bei įrašo technologija, neretai tampanti įvairių tarpdisciplininių kolaboracijų pagrindu: instaliacijoje, videodarbuose, performansuose, teatrališkuose scenos kūriniuose, improvizacijose.

Gailės Griciūtės kūrybos metodas glūdi kažkur tarp improvizacijos ir kompozicijos. Jo šaknis neabejotinai reikėtų sieti su ta XX a. kompozitorių ir atlikėjų karta, kuri praplėtė tradicinio kompozicijos ir notacijos kanono ribas, atsivėrė spontaniškai situacijos įtaigai, pasirinko išraiškingus interpretacijos gestus, išplėtojo performatyvų scenos rituališkumą. Vienas esminių šios muzikinės estetikos akcentų – grafine notacija apibrėžiami kompozicijos dėmenys, besiskleidžiantys pasitelkiant intuiciją ir įsiklausymu pagrįstą pagavą. Neretai asmeniniuose bei kolektyviniuose pasirodymuose Gailė Griciūtė atmeta visas išankstines sąlygas, lemiančias improvizacijos struktūrą ir estetiniais sprendimais pasirenka nepriklausomą, kontrakademinę laikyseną. Tad šia prasme ji nardo abipus išblukusios ribos, vis labiau tik tariamai skiriančios du kontekstus: akademinės šiuolaikinės ir nepriklausomos improvizacinės muzikos.

Atskiro dėmesio nusipelnytų kūriniuose apmąstomų temų spektras, ne tik išskleidžiantis plačius menininkės interesus, bet ir atveriantis gilų, sutelktą, konceptualiomis interpretacijomis bei kompozicinėmis metodikomis besišakojantį kūrybinį procesą. Jis varijuoja nuo pamatinių, archaiškų, sakralinių motyvų iki intymių, nomadiškų, rizomiškų praktikų. Kompoziciniai metodai bei meniniai sprendimai kyla tiesiogiai iš teminių motyvų gelmėse glūdinčių užuomazgų, plėtojamų estetinės refleksijos lauke besirandančiomis improvizuotomis variacijomis. [1]

Kūryba

Truputis viso to

Garso instaliacija, 2017 m.

Garso menininko Arturo Bumšteino kuruotoje kompaktinėje plokštelėje Pavillion. Lietuvos menininkų klausymosi praktikos instaliacijos Some Of All That garso takelį autorė pristato taip: „Kūrinį Truputis viso to inspiravo procesai, žymintys neišvengiamą žmonių veiklos poveikį Žemės paviršiui, klimatui ir aplinkai. Pavadinimas kilo klausantis amerikiečių kompozitoriaus Michaelo Pisaro minties, jog spektras nuo triukšmo iki konkretaus garso aukščio yra pasaulio garso spektras ir jeigu mes susitelksime minutei ir pasiklausysime savo aplinkos, tuomet išgirsime „truputį viso to”. Kūrybiniame procese įrašinėjau lapų šlamėjimo garsus, iš kurių norėjau sukurti garso takelį Gedimino kalnui. Kadangi teko išvykti iš Lietuvos, garsus nusprendžiau imituoti balsu ir taip „išsakyti” savo komentarą apie plačiai aptarinėjamą visuomenėje kalno istoriją”.

2017 m. garso instaliacija eksponuota Valdovų rūmuose Pasaulinės klausymosi dienos proga.

<mp3player>http://www.letmefix.lt/media/gaile-griciute/truputis-viso-to_pavilion.mp3</mp3player>

Synkrisis

3-jų dalių kinematografiškas libretas, 2018

Videofilmas, 45 min, spalvotas. 5.1 garso sistema Režisierė: Thuy-Han Nguyen-Chi Operatoriai: Alexandre Cabanne, Hoang Son Doan Garsas: Gailė Griciutė

Mozaikiškas videodarbas, kuriame dominuoja paieškos, atspindžio, tuštumos, nostalgijos, egzotizmo, klajokliško nuotykio, lūkuriavimo, imitacijos ir medžioklės motyvo kartotės. Aiškus, įkyrokai laužytas, keliasluoksnis videokūrinio ritmas, neutralizuojančiai šalta kadruotės logika, akcentuotas infantilumas, sentimentali ironija ir raiški, bemaž trafaretiška HD kokybė leidžia videokūrinį laikyti keista kinematografiškų žanrų parafraze. Tai savotiška replika dokumentinei fikcijai: dėmesys vis pastebimiau slenka anapus ekraninio kadro rėmo ir imasi gliaudyti komponavimo konstrukcijų struktūras. Tai, viena vertus, alkanas žvilgsnis. Tačiau jį tarsi ištikusi katatonija: monotoniškas suspenduoto būdravimo regimybės efektas. Tai filmas apie redagavimą.

Honey, Moon!

Operos meno instaliacija, 2018

Libretas: Gabrielė Labanauskaitė-Diena Kompozitorė: Gailė Griciūtė Režisierius: Julijonas Urbonas Prodiusavimas: OPEROMANIJA

Honey, Moon! sugretina ir tuo pačiu priešpastato keletą šiuolaikinės kultūros atmainų ir joms būdingų ritualų: operą, šiuolaikinį meną, madą, kultūrizmą. Makabriškas reginys deklaratyviai brutualus. Čia nesistengiama maskuotis – čia švenčiamas begales klišių apverčiantis ir jas išlaikantis raumeningos galios sutelktumo karnavalas. Kita vertus, tai jauna opera. Tad tokius įgaliojimus jai užtikrina pelėdos akinių retorika ir vienkartinė butaforiška scenografija improvizuotoje, metaforiškai tariant, smėlio dėžėje: joje galėtų tilpti bokso ringas, keletas klasikinių instrumentų ir kunstkameros pačiūžos. Kankinančio kičo triumfas.

Gailės Griciūtės interneto svetainėje rašoma: „Partitūra susideda iš partijų elektroakustinei ir gyvai atliekamai muzikai. Kamerinis ansamblis, lauko įrašų koliažai, modulinis sintezatorius, vokalinis ansamblis ir naratoriai yra tarsi kartu ir atskirai egzistuojantys moduliai, garso planetos. Kiekvienas garso šaltinis sukuria trapų garso tekstūros sluoksnį. Šie sluoksniai persipina tarpusavyje susijungdami į vientisą, ryškų, dinamišką, repetityvų muzikinį audinį”.

Nuorodos

[1] Parengta pagal: Tautvydas Bajarkevičius Gailė Griciūtė: kompozitorė, menininkė, atlikėja. Lietuvos muzikos informacijos centro svetainė internete www.mic.lt;

[2] Menininkės svetainė internete.