Andrius Kviliūnas

Meninė Veikla

Videomeno samprata Lietuvoje dažniausiai (klaidingai?) suprantama videoperformanso arba socialinės videodokumentikos (o dar dažniau ‒ jų mišinio) rėmuose. Tačiau videomeną siaurąja žodžio prasme Lietuvoje nuosekliausiai (jau kone dvidešimt metų) kuria Andrius Kviliūnas (g. 1972).

Vilniaus dailės akademijoje studijavęs tapybos katedroje, A. Kviliūnas jau studijų pabaigoje pasuko instaliatyvaus, taip pat videomeno linkme (diplominis darbas „Tėkmė“ ‒ videoprojekcija), o vėliau angažavosi kaip išimtinai videomeno kūrėjas. Jam rūpėjo ir rūpi ne socialinė dokumentika ar savo performansų dokumentavimas, tačiau erdvėlaikis, kuriamas būtent video, postprodukcijos, montažo pagalba. Taigi, daugiau kompiuteriu, nei videokamera, sukuriama vaizdinė/prasminė tikrovė.

Kažkuria prasme A. Kviliūno kūryba artima vaitiekūniškai daugiasluoksnės tapybos koncepcijai, tiesiog Kviliūnas augina kiekvieną videokūrinį, kraudamas ne dažų, o (video)sluoksnį ant sluoksnio, išgaudamas itin turtingas „videofaktūras“ ir „videotekstūras“.

Vis dėlto, A. Kviliūnas nėra grynasis formalistas ar struktūralistas kaip kad, sakykime, ankstyvasis Henrikas Gulbinas, generavęs abstrakcijas. A. Kviliūno kūryba panaši į kai kuriuos Akademinio pasiruošimo grupės videofilmukus, tačiau ir šiuo atveju menininkas yra kitoks ‒ jo darbuose nėra nei atviro performatyvumo, nei kritinio sociokultūrinių klišių parodijavimo, kurie ryškūs APG kūryboje.

A. Kviliūnas, galima sakyti, sukūrė išimtinai savą ‒ kviliūnišką ‒ pasaulį. Viena vertus, jam rūpi formalūs videomontažo aspektai, kita vertus, rezultatas niekada nebūna abstraktus. Turinys, paradoksalus siužetas egzistuoja. Tačiau pats A. Kviliūnas yra prasitaręs, jog videofilmukuose autobiografinius motyvus, artimiausią dažnai grubią, netašytą aplinką tarsi apgaubia fantastiška, alogiška sapno hipervizualumo skraiste. Tikrovės elementai išlieka, tačiau jie (montažo dėka) pavirsta paradoksalia sapno kilpa.

Tai ypač pasakytina apie Panevėžio periodo A. Kviliūno kūrybą. Tai įdomus ir, ko gero, esminis menininko kūrybinės biografijos faktas. Po studijų baigimo 1998 m. A. Kviliūnas grįžo į gimtąjį Panevėžį ir, galima sakyti, beviltiškoje menininkui situacijoje ir aplinkoje ilgus metus čia ir kūrė. Iš dalies, tai (nepelnytai) pavertė A. Kviliūną mūsų šiuolaikinio meno autsaideriu. Kita vertus, kaip tik šis paraščių, nevilties aspektas, kultūrinė izoliacija, o kartu ir nuoširdesnė Panevėžio aplinka gerąja prasme, taip pat autobiografinis sluoksnis, netgi aukštaitiška Panevėžio tarmė, įsigėrusi į daugelį menininko filmų etc., suteikė kūrybai išskirtinės autentikos ir įtaigos. Visą laiką gyvendamas Vilniuje, Kviliūnas, tikėtina būtų tą autentiką tiesiog iššvaistęs.

Tačiau mirus A. Kviliūno motinai, kuri ilgus metus buvo savotiška materialinė ir dvasinė atspara, be to, buvo dažnas A. Kviliūno (autobiografinių) videofilmų personažas, tarsi nebeliko pagrindo po kojomis ir prasmės apskritai. Nebeliko saitų, siejančių su Panevėžiu. Todėl, pardavęs butą, 2014 m. menininkas ryžosi persikelti į Vilnių, ten, kur tariamai „verda šiuolaikinio meno gyvenimas“.

Sunku pasakyti, kiek pagerėjo A. Kviliūno gyvenimas materialiai, tačiau jo kūryboje tai tikrai buvo naujas etapas. Autobiografinius motyvus pakeitė labiau apibendrintos bendražmogiškos, vadinamosios „humanistinės“ temos. Kūryboje išryškėjo religinių arba tikėjimo apskritai, temų (jos egzistavo, tiesa, ir ankstesnėje menininko kūryboje, tačiau nebuvo dominuojančios) gvildenimas ir pan. O patys videofilmai tapo, galima sakyti, kur kas labiau dekoratyvesni ir netgi labiau „tapybiški“. Vis dėlto, specifiškai kviliūniška „grubi“, nuoširdi estetika niekur nedingo.

Pokalbis su menininku Andriumi Kviliūnu (publikuotas JMVMC 2017 metų projektų kataloge „JMVMC 2017“)

Kęstutis Šapoka: Kaip pradėjai „draugauti“ su video? Dar Vilniaus dailės akademijoje?

Andrius Kviliūnas: Ne. Akademijoje videomedijos nemėgau. Gintaras Šeputis vedė studentams videomeno ar panašų fakultatyvą. Tam, kad toliau mokytis, reikėjo išlaikyti naudojimosi videokamera įskaitą ar panašiai. Ir aš neišlaikiau. Nemokėjau white balanso nustatyti. Neatskyriau „vietinio“ nuo „nuosavo“ ar panašiai. Tai buvo apie 1997 ar 1998 metais. Baigiau VDA, su draugu nuvažiavome į Kaselio bienalę. Iš Kaselio nuvažiavome į Berlyną. Berlyne nusipirkau pirmą videokamerą Bauer Bosch, atrodo, paprastą aštuoniukę. Ir pradėjau filmuoti. Taigi, esu tarsi savamokslis.

K. Š.: Bet VDA diplominį darbą darei jau instaliaciją, nebe tapybą?

A. K.: Taip, instaliaciją, bet tai buvo skaidrių instaliacija. O į Artgenda, į jaunųjų menininkų bienalę vežiau jau video instaliaciją. Buvo padaryta klausykla, trys veidrodžiai vidury klausyklos. Viršuje prikabintas videoprojektorius, transliavęs mišias. Tai buvo, ko gero, pirmasis mano videodarbas. Taip pat su Jonu Čergeliu esame padarę su dviem videokameromis darbą „Praeinantys“ ‒ vandens paviršiuje matome žmonių atspindžius. Nufilmuota vonioje, mano mama pylė vandenį, aš filmavau. Tenai ne kompiuteriniai efektai, galima sakyti ‒ natūralūs ‒ pilant vandenį žaidžia šviesa, atspindžiai ir t.t.

K. Š.: O baigęs VDA, grįžai į Panevėžį?

A. K.: Grįžau trumpam, bet išėjo taip, kad septyniolikai metų. Mirė tėvukas, atvažiavau į jo laidotuves. O mama pradėjo įkalbinėti, kad likčiau ‒ butas didelis, tilpsim, gyvensim abudu. Ir likau. Tenai, Panevėžio galerijoje „XX“ surengiau nemažai personalinių parodų. O į žmones mane ištraukė Darius Gerasimavičius. Jis organizavo „Baimes“, „Garsas + Vaizdas“, „Įvairus menas“, The Best ant the Best...“ buvo toks projektas. Senamiesčio dominija. Visame tame dalyvaudavo Mindaugas Navakas, Dainius Liškevičius, Evaldas Jansas... Tokiu būdu į Lietuvos meno kontekstą ir patekau.

K. Š.: Atsimenu dar 2009 metais Jono Meko vizualiųjų menų centre (tada Gynėjų g.) organizuotą „Nuo idėjos iki reprodukcijos“. Atsimenu, nes tada kaip tik įstojau į Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjungą ir tai buvo pirmasis sąjungos projektas, prie kurio prisidėjau ir kaip kuratorius, kuriame dalyvavau ir kaip menininkas. Atsimenu ir tavo videoperformansą ‒ tu kompe trynei žmonių veidus ar pan.? Jonas Zagorskas tenai pirmą kartą pademonstravo performansą „Menininkas, skriejantis milžinišku greičiu“. Po to projekto Gerasimavičius susipyko su Meko centro vadovybe, nes projekto metu sugadino labai brangias grindis... O aš, atsimenu, tada, po kurio laiko asmeniškai valdžios paprašiau surengti tenai parodą... Tai buvo „Mūsų laikų herojai“. Ir nuo tada prasidėjo su tuo centru tarsi ir mano draugystė... Bet gal galėtum papasakoti apie Panevėžį? Nes menininkui, kuriančiam videomeną, tai, ko gero nebuvo pati geriausia vieta?

A. K.: Lietuvos dailininkų sąjungos Panevėžio skyriui priklauso gal kokie 47 dailininkai. Ne visi aktyviai kuria. Tačiau yra ir rimtų dailininkų. Ramūnas Grikevičius, Egidijus Radvenskas, Juozas Lebednykas... Bet Panevėžio problema, kad jis neatsinaujina. Dailininkai sensta, aš irgi senstu. Jaunimas nenori grįžti į provinciją. Pasižiūriu dabar į galerijos „XX“ renginius, tai atidarymuose tik pagyvenę žmonės.

K. Š.: Kai baigei VDA, 1997 m. ir grįžai į Panevėžį?

A. K.: Taip, tėvas mirė per vėlines ir grįžau. 1998 m. pradėjau dirbti Panevėžio dailės mokykloje. Direktoriavo Vytautas Tallat-Kelpša. Ir dabar tebedirektoriauja.

K. Š.: Tuo metu dar siautėjo Tulpiniai?

A. K.: Jų siautėjimas ėjo į pabaigą. Vat kai grįždavau į Panevėžį, dar besimokydamas VDA ‒ 1992-93 m., tai dar siautėjo. Atsimenu, su Mindaugu Gapševičiumi kažkokioje kavinėje netoli „Garso“ kino teatro, gėrėme alų. Pabendravome su kažkokiomis panelėmis. Ir turėjome skubiai išeiti per atsarginį išėjimą, nes kažkokie vyrukai atėjo, jie labai norėjo tų merginų. Tai mus personalas išleido per tarnybinį išėjimą. Panevėžyje aš ir gyvenau netoli Tulpinių teritorijos. Nemuno gatvė skirdavo rajoną į Tulpinių ir Šmikinių teritorijas. Tai pagal gyvenamąją vietą aš formaliai „priklausiau“ Šmikiniams. Jie tarpusavyje dažnai kažko nepasidalindavo. Būdavo atvejų, kad viduryje dienos sušaudo mašiną iš Kalašnikovo automato. Sklando legendos apie Tulpinius, kad ateidavo į policiją ir aiškindavo, kaip ką tvarkyti. Bet paprastų žmonių, tokių kaip mano tėvai ar aš, neliesdavo. Juos domino turtingi.

K. Š.: Tai didžiąją dalį videkų ir sukūrei Panevėžyje?

A. K.: Panevėžyje susiradau Joną Čergelį. Panevėžyje buvo toks Panevėžio Kino ir videofilmų klubas „KVFK“. Su Jonu, kaip sakiau, esame padarę ir pirmąjį mano videką ‒ veidus vandenyje. Kai turėjau savo internetinį puslapį, buvau tą filmą įkėlęs. Bet kadangi puslapį numarinau, tai filmas likęs turbūt tik VHS formate.

K. Š.: O kodėl užsikabinai būtent už videkų, o ne, sakykime, tapei? Juk baigei tapybos specialybę.

A. K.: Man atrodo, kad mano mąstymo būdas, struktūra labiau tinka videomedijai. Nes mano filmuose daug sapno logikos ir tai, ką aš noriu išreikšti, tapyba sunkiau išreikšti. Padaryta tapybos priemonėmis tai atrodytų, ko gero, juokinga. O videomediume visa tai žiūrisi kitaip. Be to, tuo metu tai buvo naujas menas Lietuvoje.

K. Š.: Susipirkai kompus? O programas iš kur parovei? Tais laikais jos buvo retenybė.

A. K.: Programas atnešdavo vienas pažįstamas ‒ vietinis hakeriukas. Arba turguje pirkdavau.

K. Š.: Taip, aš irgi važiuodavau į Gariūnus pirkti kompaktų su nulaužtomis programomis. Dažnai jos instaliuotos neveikdavo. Tarsi loterija.

A. K.: Taip, visaip būdavo, Būdavo ir veikia, ir neveikia... Ir dabar pasitaiko, kad „kriakas“ neveikia. Ieškai kito. Pirmoji mano programa buvo „Premiere adobe“. Net ne „pro“, o paprastas. „Final cutas“ atsirado vėliau. Su Čergeliu darėme „Ekrano“ gamyklos dumilijoniniam kineskopui.... reikėjo auksines raides uždėti... O kompas nupirktas užvakar. Programa vakar įdėta. Atsivertę „Premiero“ knygą skaitėme ir iškarto mokėmės. Bet kažkaip išėjo. Turėjau „after efektų“ knygą, „premiero“... Po to susidomėjau trimate grafika... O dabar pilnas youtubas prikimštas tų pamokų, tik mokykis.

K. Š.: Panevėžyje kurti videkai susiję su tavo aplinka, buitimi. Pastebėjau, kad dažnas videkų personažas ‒ tavo motina?

A. K.: Taip, man visada buvo įdomu sujungti buitį su sapnais. Tarsi sukurti deformuotą tikrovę. O mano mama neturėjo kameros baimės, gal todėl, kad pati jaunystėje fotografavo. Aš sugalvodavau idėjas ir kartu įgyvendindavome. Net kai filmavome pirmąjį videokūrinį su Čergeliu, tai mano mama irgi prisidėjo, sakė kaip pilti vandenį, kad būtų gražiau...

K. Š.: O kodėl nusprendei važiuoti į Vilnių?

A. K.: Panevėžyje ilgą laiką neturėjau darbo. Mirė motina. Prasidėjo finansinės problemos. Susiradau tokį nekilnojamojo turto agentą, paprašiau, kad padėtų išsikeisti butą. Ir 2014 m. atvažiavau į Vilnių, čia, Markučių bendrabutyje nusipirkęs kambarį. Atvažiavau liepos 12 d. Atsimenu todėl, nes kaip tik tą dieną pasaulio futbolo čempionate buvo žaidžiamos rungtynės dėl trečios vietos.

K. Š.: Ir kur geriau, Vilniuje?

A. K.: Vilniuje daugiau galimybių. Lengviau darbą susirasti, kokį nors paprastą, eilinį. Panevėžyje jeigu jau praradai darbą, tai tas pats kas mirei. Po truputį baigiu prisijaukinti šitą butą Markučiuose, kuriame dabar gyvenu ir pradedu vėl filmuoti buitį. Buvau nuklydęs į animacijos bandymus, bet draugai visą laiką sakė, kad daryčiau tą patį, ką dariau. Bet tą buitį man įdomu vis tiek su animacija jungti. Nesu geras animacijos specialistas, bet moku sukurti lėktuvą, mašiną, kosminį laivą... Bandžiau žmogų animuoti. Yra kažkokia rusų grupė, neprisimenu pavadinimo, kuri naudoja 3D šlamštą, rastą internete. Naudoja visokį šlamštą, kurį galima atsisiųsti nemokamai. Ir aš kartais prisisiunčiu visokių robotukų ir bandau juos kompe tampyti.

O Panevėžyje buvo neblogai, kad geresni menininkai sueidavo pas Ramūną Grikevičių į dirbtuvę ir bendraudavo. Kalbėdavo apie meną. Vilniuje to pasigendu. Menininkų daug, bet visi po vieną, kiekvienas sau. O Panevėžyje susirinkdavome į parodų aptarimus, būdavo jaukūs pokalbiai. Menininkai vieni kitus pažįsta. Būdavo poreikis bendrauti. Nors dabar galbūt ir Panevėžyje to nebėra.

Kūriniai

2000

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/andrius-kviliunas/2013/debesys_kaupiasi_F9 512Kbps.mp4</mediaplayer>

Daugiau menininko kūrinių galima peržiūrėti ---> https://www.youtube.com/user/MrMamukas