Akademinio pasiruošimo grupė

Grupė „Akademinio pasiruošimo grupė“ (APG) ‒ Giedrius Kumetaitis (g. 1969), Mindaugas Ratavičius (g. 1970), Simonas Tarvydas (g. 1969) ‒ gyvavo apytikriai 1992‒1998 m., nors aktyviausiu kūrybos periodu laikytini maždaug 1993-1994 metai. Tiesa, vėlyvajame kūrybos periode labiau reiškėsi Giedrius Kumetaitis ir Mindaugas Ratavičius. Iš pradžių grupė vadinosi „Funny Face-Club“, vėliau persivadino į Akademinio pasiruošimo grupę.

Grupė kūrė objektus, instaliacijas, videofilmukus. Visiems grupės kūriniams būdingas sarkazmas ir kritinis požiūris į to meto aktualijas. Grupė laikoma ir viena iš Lietuvos videomeno pradininkių. Tiesa, pirmieji bandymai su VHS videomedija XX a. 9-jo dešimtmečio pabaigoje priskirtini Šiaulių ir Kauno kai kuriems menininkams.

Vilniuje „videomenas“ pradėjo reikštis maždaug 1991-1992 metais, beje, nemaža dalimi Šiaulių ar Kauno jauniems menininkams baugus studijas ir apsigyvenus Vilniuje. Vis dėlto APG „vizitine kortele“ yra trumpi šmaikštūs videofilmukai, kuriuose, viena vertus ironiškai žvelgiama į vienas ar kitas visuomenės aktualijas, kita vertus, akcentuojamas, išryškinamas tuo metu aktualus senųjų, tradicinių, „statiškų“ (tapybos) meno rūšių ir naujųjų medijų, ypač video, „susidūrimas“, jų prasminių sistemų disonansas. Žinoma, tradicinių dailės rūšių nenaudai.

Tai buvo aktuali tuo metu ‒ XX a. paskutiniajame dešimtmetyje ‒ aktuali problematika, kadangi kaip tik vyko lūžis vaizduojamuosiuose menuose, taip pat ir Vilniaus dailės akademijoje, kurios tapybos katedroje studijavo visi trys grupės nariai. Tapybos katedra ir tapyba nuo sovietinių laikų buvo privilegijuota, o dešimtojo dešimtmečio pradžioje jauni menininkai, ieškantys alternatyvių išraiškos būdų, kaip tik ir stengėsi suprobleminti arba netgi paneigti šią „tradicinę“ dailės rūšį. Todėl „sena“ vs „nauja“ priešprieša tuometinio vaizduojamojo meno aplinkoje, ypač Vilniuje, buvo išgyvenama ir išreiškiama itin aštriai.

Ano laikmečio prieskonis jaučiamas ir grupės pavadinime, parodijuojančiame sunkiasvorę sisteminę organizaciją. Tuo metu buvo populiarūs panašūs pavadinimai ‒ „Akademinio pasiruošimo grupė“, „Naujosios komunikacijos mokykla“ ‒ tarsi ironiškos nuorodos į ideologinių, estetinių, edukacijos sistemų, laikmečių ir kartų konfliktą. Juk, viena vertus, 1988 m. vyko garsioji reoliucija Vilniaus dailės institute, kai tariamai senosios sovietinės santvarkos atstovus dėstytojus su jų propaguojamu neva „akademizmu“ ir „natūralizmu“, pakeitė tariamai progresyvūs „tyliojo modernizmo“ atstovai.

Tačiau netrukus, po devyniasdešimtųjų, atėjus jaunimo avangardo bangai, ir tariamai progresyvieji „tylieji modernistai“ prabilo apie „vertybių griūtį“ ir (dabar jau) „tautinės dailės mokyklos“ išsaugojimą. Taigi, jaunimo akimis, netikėtai patys atsidūrė „akademistų“ kailyje... Garsi „tyliojo modernizmo“ vieno iškiliausių atstovų Petro Repšio ištarmė (apytikriai cituojama): „Viską suprantu... konceptualumas.... kai prie sienos kalami kaliošai... Bet kam tada mokyklą laikyti?“

Grupės APG videofilmukuose ši problematika ar šis probleminis, aktualaus tuo metu besikeičiančių ir konfrontuojančių, nesusišnekančių tarpusavyje socioestetinių sistemų leitmotyvas taip pat buvo jaučiamas.

<mediaplayer width='480' height='360' image=>http://www.letmefix.lt/media/akademinio-pasiruosimo-grupe/aidi-aidi.mp4</mediaplayer>

<mediaplayer width='480' height='360' image=>http://www.letmefix.lt/media/akademinio-pasiruosimo-grupe/once-more.mp4</mediaplayer>