Danas Aleksa

Danas Aleksa (g. 1971) buvo žinomas kaip skulptūrų ir skulptūrinių objektų autorius, tačiau maždaug nuo 2012 metų, „nebetilpdamas“ tvarioje medžiagoje (sakykime, skulptorius Darius Bastys, anot jo, nuo jį ribojančios skulptūros, perėjo į tapybą), pradėjo kurti procesualius ir performatyvius menus, save, aplinką ir santykius su ja traktuodamas kaip socialiai aktyvią erdvinę ir laikinę virtualią „skulptūrą“. Taip atsirado serija video performansų ir įvietintų miniakcijų serija.

(Kęstučio Šapokos tekstas, rašytas Dano Aleksos parodos proga - nepublikuotas)

PUSIAUSVYRA

Dano Aleksos projektas „43H“ Jono Meko vizualiųjų menų centre

Dano Aleksos mini retrospektyvos leitmotyvas, anot paties menininko, yra erdvės ir (Dano Aleksos) kūno santykiai erdvėje. Turimos omenyje fizinė, technologinė, socialinė ir psichologinė ‒ galima ją vadinti ir „dvasine“ ‒ dimensijos. Kūnas visada yra erdvėje, mūsų epochoje jis neišvengiamai yra įvairiai „įrašytas“ į įvairias technologijas ‒ jos pratęsia kūną arba kūnas jas, taip pat kūnas, šiuo atveju, turima omenyje ir asmenybė, yra socialinės erdvės dalyvis ir, žinoma, asmenybės kaip visumos idėja, pavidalas specifiškai pratęsiamas, nutęsiamas iki begalybės svajonėse, sapnuose, atmintyje.

Parodos centrine ašimi tampa išdidintas lėktuvo bilietas skrydžiui į Kiniją, kuriame Danui Aleksai lėktuve buvo nurodyta H vieta 43 eilėje, taigi, tam tikros koordinatės apibrėžtoje erdvėje. Lėktuvui pakilus į aukščiausią skrydžio tašką, anot Aleksos, simboliškai prarandamos visos iki tol galiojusios kūno, regos „koordinates“. Tai yra tas taškas, kai koordinates galima „rinktis“ iš naujo. Todėl šis „aukščiausias skrydžio taškas“ sukuria semantinę parodos struktūrą. Kiti kūriniai iš tiesų kalba apie kūno padėtis fizinėje, socialinėje ir įsivaizduojamoje erdvėse, kurios kartais sutampa, o kartais ‒ ne.

Apie kūno svorį ir fizinę ir socialinę pusiausvyrą kalbama dviejuose tęstiniuose performansuose (juos matome video dokumentacijose), kuriuose Danas Aleksa atlieka tam tiktus veiksmus. Pirmoje akcijoje menininkas įbrenda į Nerį apytikriai ties Puslaidininkių fizikos institutu Goštauto gatvėje Vilniuje, perplaukia upę, išlipa į krantą ir nueina link Nacionalinės dailės galerijos. Tai jo video performansas „Iracionalus veiksmas“ (turint omenyje, kad į kitą krantą galima pereiti šalia esančiu „Pedagoginio“ tiltu. Jono Meko Vizualiųjų menų centre šalia šios vienkartinės simbolinės akcijos video dokumentacijos eksponuojamas akvariumas, sklidinas Neries vandens.

Kitas Dano Aleksos simbolinis veiksmas ‒ bandymas eiti tiese, sudėliota iš kelių ilgokų buomų ir išlaikyti pusiausvyrą. Plaukimo atveju Aleksa domisi Archimedo dėsniu ir jėga, kuri išstumia lygiai tiek vandens, kiek sveria į jį panardintas kūnas. O tam, kad kūnas išlaikytų pusiausvyrą, kad ir buomo atveju, visą kūną veikiančių jėgų suma turi būti lygi nuliui. Tačiau šie formalūs aspektai būtų savitiksliai, jeigu ne socialinės ir kultūrinės užuominos. Juk Aleksa atlieka šiuos veiksmus ne kokioje nors izoliuotoje „eksperimentinėje“ erdvėje, o būtent socialinėje ir kultūrinėje aplinkoje. Plaukimo atveju simboliškai svarbi yra nuoroda į Nacionalinę galeriją, o ėjimas iš buomų sudėliota tiese buvo kartojamas įvairiose situacijose ir erdvėse ‒ Vokiečių gatvėje, „Vartų“ galerijoje ir „Ozo“ prekybos centre (galerijoje matome šių akcijų video dokumentacijas).

Taigi, šiuo atveju Aleksai rūpi ne tiek formalūs kūno svorio ar pusiausvyros aspektai, tačiau sociokultūrinės šių sąvokų potekstės. Svarbu, ne tik tai, kad veiksmai atliekami socialinėse situacijose, bet ir tai, kad juos atlieka menininkas. Taip pat, svarbu tai, kad tai ne abstraktus menininkas, o būtent Danas Aleksa, taigi, svarbus autobiografinis motyvas.

Galima sakyti, kad iš tiesų keliami šiuolaikinio menininko, meno apskritai funkcijų, statuso, misijos ar jos nebuvimo socialinėje erdvėje klausimai. Tiesė, virtusi beveik kreive, išdėliota iš Jono Meko vizualių menų centre ‒ visi norintys gali išbandyti savo ekvilibristikos gebėjimus.

Į šią parodos kūrinių kompaniją būtų tikę dar pora performatyvių kūrinių (dokumentacijų). Prieš kelis metus Danas Aleksa savo parodos atidaryme projektų erdvėje „Malonioji 6“ gulėjo galerijos prieangyje, apklotas raudonu kilimu, o žiūrovai turėjo žargstyti tą kilimo kauburį, nežinodami (galbūt įtardami), kad po juo guli menininkas. Kito projekto, kuris vadinosi „LT 100“ metu Aleksa savaitę gyveno galerijoje „Sodų 4“, kurdamas paminklų projektus Vilniaus viešosioms erdvėms. Šiuo atveju taip pat buvo svarbus menininko (kūno) judėjimo, manevravimo fizinis ir/ar socialinis sąlygiškas suvaržymas.

Kitu du kūriniai, eksponuojami Jono Meko vizualiųjų menų centre kalba būtent apie kūną utopijos arba svajonės erdvėje. Tai vadinamojo „Norvegiško ciklo“ kūriniai. Anot Aleksos, jis ne kartą yra svajojęs pabėgti nuo visų rūpesčių, rutinos ir įsikurti, sakykime, kur nors Norvegijoje ramioje gražioje vietoje kalno papėdėje. Tačiau galop suprato, kad anksčiau ar vėliau rutina pasivytų ir tenai. Utopija ‒ turistų variklis ‒ tikėjimas, kad kažkur kitur galima atrasti kažką, ko nėra čia. „Kitur“ visada tobula utopinė erdvė.

Taigi, pabėgimas nuo rutinos yra ne tiek fizinis ar socialinis, o virtualus veiksmas, (ne)atliekamas mintyse. Tam, kad šią utopiją, jos įspūdį išsaugotų, Aleksa sukūrė paradoksalią „mantrą“ ‒ skaitė video kamerai tekstą apie savo kūrybą norvegų kalba, kurios pats nesuprato. O kitą šio „Norvegiško ciklo“ dalį sudaro dvi kelionės po Norvegiją fotografijos ‒ vaizdai, atsispindintys vandenyje, tik apversti ir tapę „tikrais-netikrais“, arba svajų peizažais. Kitaip sakant, „Norvegija“ šiuo atveju yra tik pavadinimas tobulam, tikrovėje neegzistuojančiam erdvėlaikiui, kuriame nebegalioja įprastos fizinio ir socialinio „kūno“ koordinatės.

Norvegiška utopinė parodos dalis sustiprina dar ir kelionės leitmotyvą, kuris vėlgi suriša visus parodos kūrinius į viena, kadangi visuose juose kalbama apie vienokį ar kitokį kūno/asmens/minties judėjimą fizinėje, socialinėje ir virtualioje arba dvasinėje erdvėje. Parodos kūriniai ir simbolizuoja judėjimą iš vienos dimensijos, padėties, koordinačių sistemos į kitą, o gal netgi pastangą atrasti tokią būseną, padėtį, kurioje visos dimensijos susilietų.

Danas Aleksa parodos „43H“ Jono Meko vizualiųjų menų centre atidaryme, aiškina kūrinio „Iracionalus veiksmas“ (akvariumas ir video įrašas) (i)racionalias potekstes, 2017

„Norvegiška utopija“, 2014

<mediaplayer width='768' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/norvegiskai.mp4</mediaplayer>

„Iracionalus veiksmas“, 2013

<mediaplayer width='1024' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/plaukimas.mp4</mediaplayer>

„Pusiausvyra“, 2012

<mediaplayer width='1024' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/danas-aleksa/pusiausvyra.mp4</mediaplayer>