Saulius Leonavičius: Skirtumas tarp puslapio versijų
| 6 eilutė: | 6 eilutė: | ||
Menininkas teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su šia sociopolitine erdve (kaip konkrečiai – šiame tekste negalima sakyti). Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į institucines ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo (būsimo) kūrinio idėją. Leonavičius visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. „Kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus „kūrinį“ kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu pavidalu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena, paslėpusi nuo žiūrovų vieną galerijos patalpą, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. | Menininkas teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su šia sociopolitine erdve (kaip konkrečiai – šiame tekste negalima sakyti). Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į institucines ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo (būsimo) kūrinio idėją. Leonavičius visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. „Kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus „kūrinį“ kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu pavidalu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena, paslėpusi nuo žiūrovų vieną galerijos patalpą, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai. | ||
[[File:saulius leonavicius siena.jpg|400px]] | |||
==Apie įprotį naudoti pjedestalą, 2012== | ==Apie įprotį naudoti pjedestalą, 2012== | ||
12:04, 18 rugpjūčio 2017 versija
Biografija
To, kas buvo pasiūlyta, atlikti negalima. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, kas buvo pasiūlyta. Taip pat, negalima kalbėti apie tai, jog negalima kalbėti apie visa tai, Jono Meko vizualiųjų menų centre (2014 07 31 – 09 05)
Menininkas teikė pasiūlymus naujam savo kūriniui, norėdamas ne tiek eksponuotis institucijos erdvėje, kiek dirbti su šia sociopolitine erdve (kaip konkrečiai – šiame tekste negalima sakyti). Jo pasiūlymai, žinoma, iškart atsimušdavo į institucines ribas ir formuodavosi „draudimų“ ratas, kuris koregavo jo (būsimo) kūrinio idėją. Leonavičius visą laiką siūlė iš pirmo žvilgsnio visiškai nekaltas idėjas kaip įsiterpti ne tiek į architektūrinę, kiek į institucinę erdvę ir, žinoma, tai iškart keldavo įtampą ir didesnes ar mažesnes problemas. „Kūriniu“ tapo ne tik „paroda“, tačiau pasiūlymų-draudimų-derybų procesas dar prieš parodos atidarymą, kadangi Leonavičiaus „kūrinį“ kaip tik ir formavo šis procesas ir (ne)represyvi institucijos erdvė, o ne kokie nors „stilistiniai“ ar „formalūs“ aspektai. Fiziniu pavidalu tapo Leonavičiaus sukonstruota siena, paslėpusi nuo žiūrovų vieną galerijos patalpą, su kurios (turinio) naudojimu daugiausiai ir siejosi institucijos draudimai.
Apie įprotį naudoti pjedestalą, 2012
<mediaplayer width='720' height='400' image=>http://www.letmefix.lt/media/saulius-leonavicius/Apie-iproti-naudoti-pjedestala.mp4</mediaplayer>