Dainius Liškevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

14:25, 30 gruodžio 2013 versija

Biografija

Dainius Liškevičius debiutavo kaip skulptūrinių objektų, instaliacijų, performansų menininkas XX a. 10-jo deš. pirmoje pusėje. Iš savo kartos meninink(i)ų Liškevičius išsiskyrė itin plačiu kūrybiniu spektru ir eksperimentine (formos plotmėje) dvasia. Tuo metu jaunojo Lietuvos šiuolaikinio meno atstovai ir atstovės tarsi stengėsi sunaikinti tai, ką galima vadinti „stiliumi“. Nebent „stiliumi“ vadintume stiliaus nebuvimą ir nuolatinę kaitą. Viena aiškiausiai apčiuopiamų Liškevičiaus kūrybos gijų galėtų būti performatyvumas, jungiantis tiek objektinę, instaliacinę, tiek (vėlesnę) video kūrybą su „grynuoju“ performansu. Šis performatyvumas stipriai susijęs su „kasdienybės poetika“ arba kitaip sakant, kasdienės aplinkos įtraukimu į kūrybą. Kartais instaliacija sudėliojama iš kasdienių buitinių daiktų (sakykime, radikaliai transformuojama buto aplinka), kartais performansas sutampa su kasdienybe, kartais pati kasdienybė tampa tam tikru performansu. Dar vienas Liškevičiaus kūrybos lygmuo ‒ „pop kultūros“ antsluoksnis, savotiškai „įpakuojantis“ ir jo (taip pat būdingą visam mūsų XX a. 10-jo deš. naujajam vaizduojamajam menui) „kasdienybės estetiką“. Šis stilizuotas „pop kultūros“ posluoksnis juntamas tiek objektinėje Liškevičiaus kūryboje, tiek ir performansinėje ir dažnai dalyvauja ne tiek „grynosios pop kultūros“ kodų pavidalais, kiek kaip tam tikra pozicija, destabilizuojanti ir „demaskuojanti“ rimtosios (arba labiau rimtosios modernistinės) kultūros diskursą, išryškinanti jo klišes taktika. Pastarajame „pop kultūros“ lygmenyje galima išskirti dar vieną, siauresnį ‒ sąlygiškai sakykime, „rock`n`roll“ ‒ atsišakojimą. Šio lygmens skiriamasis bruožas ‒ kai Liškevičius (dažnai su kuo nors, pvz. Linu Jablonskiu ar kita kompanija) „performina“ elektrinėmis gitaromis. Tai reikėtų suprasti ne tiek grynai „muzikine“ prasme, bet kaip tam tikrą semantinį Liškevičiaus performansų kodą ar performatyvios veiklos, tam tikrų veiksmų, objektų, erdvės vizualaus-prasminio „perskaitymo“ užuominą. Kartu tai irgi netiesioginė užuomina į XX a. 9 deš. antros pusės ‒ 10 deš. pradžios roko kultūros ir neformalaus avangardizmo menuose Lietuvoje klestėjimo amžių. Šia prasme tam tikri neformalios jaunimo muzikos subkultūros (punk, metalo, rocko ir pan.) elementai ir mūsų šiuolaikinio meno užgimimo kontekstai neretai buvo gana stipriai persipynę. Dar vienas Liškevičiaus performansų bruožas, iš dalies įtelpantis į „kasdienybės“ ir „pop kultūros“ kontekstą, tačiau kartu atskiras ‒ savotiškas „biurokratinis kodas“. Jei XX a. 10 deš. pradžios mūsų performansas pasižymėjo savita metaforika, simbolizmu, susietu su ekologija ir/ar (nuogo) kūno, kūniškumo estetika, tai Liškevičiaus, kaip šiek tiek jaunesnę ir kiek vėliau debiutavusią generaciją atstovaujančio menininko, performansuose kūniškumo dimensija labiau socializuojama ir netgi biurokratizuojama. Tiesa, „biurokratizavimą“ reikėtų suprasti specifiškai ir siaurai ‒ kaip Liškevičiaus naudojamą „biurokratinės aprangos“ kodą, t.y. kostiumą, kuris, vienok, gali būti suprantamas ir kaip „valdininko“, ir kaip (sovietinio) „inteligento“ ar net „pop žvaigždės“ simbolis.

Karjera

Dainius Liškevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

14:25, 30 gruodžio 2013 versija

Turinys

Biografija

Karjera

Danaja

Festivalis Dimensija 1

It is the firstone it is the last one

Kliaksas restartas

Konisberg

La Caricatura

One minute portrait of George Mačiūnas saying CIAO!

Timer 8 seconds

Trisdešimt kartų

Vejarode

La Caricatura

Konigsberg

It is the first one, it is the last one

Kliaksas Restartas

Trisdešimt kartų

Timer 8 seconds

Vejarodė

One minute portrait of George Mačiūnas saying CIAO!

Naršymo meniu

Paieška

@@ 1 eilutė: / 1 eilutė: @@
 ==Biografija==
+Dainius Liškevičius debiutavo kaip skulptūrinių objektų, instaliacijų, performansų menininkas XX a. 10-jo deš. pirmoje pusėje. Iš savo kartos meninink(i)ų Liškevičius išsiskyrė itin plačiu kūrybiniu spektru ir eksperimentine (formos plotmėje) dvasia. Tuo metu jaunojo Lietuvos šiuolaikinio meno atstovai ir atstovės tarsi stengėsi sunaikinti tai, ką galima vadinti „stiliumi“. Nebent „stiliumi“ vadintume stiliaus nebuvimą ir nuolatinę kaitą.
+Viena aiškiausiai apčiuopiamų Liškevičiaus kūrybos gijų galėtų būti performatyvumas, jungiantis tiek objektinę, instaliacinę, tiek (vėlesnę) video kūrybą su „grynuoju“ performansu.
+	Šis performatyvumas stipriai susijęs su „kasdienybės poetika“ arba kitaip sakant, kasdienės aplinkos įtraukimu į kūrybą. Kartais instaliacija sudėliojama iš kasdienių buitinių daiktų (sakykime, radikaliai transformuojama buto aplinka), kartais performansas sutampa su kasdienybe, kartais pati kasdienybė tampa tam tikru performansu.
+	Dar vienas Liškevičiaus kūrybos lygmuo ‒ „pop kultūros“ antsluoksnis, savotiškai „įpakuojantis“ ir jo (taip pat būdingą visam mūsų XX a. 10-jo deš. naujajam vaizduojamajam menui) „kasdienybės estetiką“. Šis stilizuotas „pop kultūros“ posluoksnis juntamas tiek objektinėje Liškevičiaus kūryboje, tiek ir performansinėje ir dažnai dalyvauja ne tiek „grynosios pop kultūros“ kodų pavidalais, kiek kaip tam tikra pozicija, destabilizuojanti ir „demaskuojanti“ rimtosios (arba labiau rimtosios modernistinės) kultūros diskursą, išryškinanti jo klišes taktika. Pastarajame „pop kultūros“ lygmenyje galima išskirti dar vieną, siauresnį ‒ sąlygiškai sakykime, „rock`n`roll“ ‒ atsišakojimą. Šio lygmens skiriamasis bruožas ‒ kai Liškevičius (dažnai su kuo nors, pvz. Linu Jablonskiu ar kita kompanija) „performina“ elektrinėmis gitaromis. Tai reikėtų suprasti ne tiek grynai „muzikine“ prasme, bet kaip tam tikrą semantinį Liškevičiaus performansų kodą ar performatyvios veiklos, tam tikrų veiksmų, objektų, erdvės vizualaus-prasminio „perskaitymo“ užuominą. Kartu tai irgi netiesioginė užuomina į XX a. 9 deš. antros pusės ‒ 10 deš. pradžios roko kultūros ir neformalaus avangardizmo menuose  Lietuvoje klestėjimo amžių. Šia prasme tam tikri neformalios jaunimo muzikos subkultūros (punk, metalo, rocko ir pan.) elementai ir mūsų šiuolaikinio meno užgimimo kontekstai neretai buvo gana stipriai persipynę.
+	Dar vienas Liškevičiaus performansų bruožas, iš dalies įtelpantis į „kasdienybės“ ir „pop kultūros“ kontekstą, tačiau kartu atskiras ‒ savotiškas „biurokratinis kodas“. Jei XX a. 10 deš. pradžios mūsų performansas pasižymėjo savita metaforika, simbolizmu, susietu su ekologija ir/ar (nuogo) kūno, kūniškumo estetika, tai Liškevičiaus, kaip šiek tiek jaunesnę ir kiek vėliau debiutavusią generaciją atstovaujančio menininko, performansuose kūniškumo dimensija labiau socializuojama ir netgi biurokratizuojama. Tiesa, „biurokratizavimą“ reikėtų suprasti specifiškai ir siaurai ‒ kaip Liškevičiaus naudojamą „biurokratinės aprangos“ kodą, t.y. kostiumą, kuris, vienok, gali būti suprantamas ir kaip „valdininko“, ir kaip (sovietinio) „inteligento“ ar net „pop žvaigždės“ simbolis.
 ==Karjera==