Laura Garbštienė

Meninė Veikla

Laura Garbštienė (g. 1973) priskiriama Lietuvos meninink(i)ų kartai, debiutavusiai po 2000-ųjų. Ši „karta“ (tiek to, vartokime „kartos“ sąvoką), viena vertus tęsė dviejų kiek vyresnių Lietuvos intermedialaus arba tarpdisciplininio meno atstov(i)ų tradicijas, kita vertus, suteikė tai kalbai savitų bruožų. L. Garbštienė Vilniaus dailės akademijoje studijavo tekstilę, tačiau po VDA baigimo tekstilės nekūrė. Galbūt, menininkės performatyvioje, objektinėje, video kūryboje hipotetiškai, spekuliatyviai galima būtų bandyti aptikti tekstilei būdingo „lengvumo“ ir „efemeriškumo“ kaip kūrinių vidinių principų.

L. Garbštienės kūriniai dažnai gimsta iš rutinos, tikrovės, gyvenimo (ne)kasdienių situacijų ir medžiagų, tiesiog tikrovės, tačiau menininkė ją kiek stilizuoja, paversdama vienokiu ar kitokiu meniniu projektu. Nevienareikšmiškas ir Garbštienės „nuošalumas“ mūsų šiuolaikinio meno sistemoje. Menininkės kūriniai dažniausiai išsprūsta už įprastinių mūsų oficiozinės šiuolaikinio meno sistemos kanono ribų, nes jiems tariamai vis „pritrūksta vieno žingsnelio“ iki tos ar kitos dienos meninių-institucinių „aktualijų“.

Šį atstumą dubliuoja ir menininkės gyvenimo būdas ‒ menininkė kurį laiką gyveno rezidencijose, svetimose vietose (čia sukurta nemažai kūrinių). Kita vertus, Garbštienė jau ilgesnį laiką gyvena atsiskyrusi (simboliškai ir nuo meno sistemos) gamtoje, grybauja, uogauja, augina daržoves, renka žoleles, verda uogienes ir t.t. Yra ir projektų, kuriuose menininkė išryškino būtent šį aspektą.

Tačiau šioks toks paraščių statusas ‒ irgi iš dalies sąmoninga menininkės strategija, nes jos kūryboje dažnos nesusikalbėjimo, nesusipratimo ir nesupratimo temos, kuriant ar tiesiog išryškinant trikdančius situaciją elementus, asociatyvius neatitikimus, prasminį ir emocinį nesutapimus, arba tiesiog ambivalentiškumą. Ir, anot, pačios menininkės, tai iš dalies susiję su jos pačios asmeninėmis problemomis, bendravimo sunkumais ir fobijomis.

Žinoma, nors Garbštienės kūryboje, ypač videokūriniuose, ryškūs autobiografiniai motyvai, svarbus emocinės aplinkos įpynimas į kūrybą, vien fobijų studijomis to nepavadinsi. Nes Garbštienė įpina, įaudžia humoro, ironijos, pastišo, naivumo elementų, kurie labiau ar mažiau tiesiogiai išreiškia į požiūrį, santykį su (vietine) šiuolaikinio meno sistema. Ne vieno menininkės kūrinio leitmotyvas ‒ menininkės statuso visuomenėje, meno sistemoje apmąstymai (šia prasme yra sąsajų su kai kurių Jono Zagorsko video, objektinės kūrybos ar netgi tapybos kūrinių potekstėmis). Todėl kartais menininkės kūryba priskiriama ir prie „institucinės kritikos“ porūšio.

Garbštienės kūryba didžiąja dalimi susijusi su videomedija, o jos kūriniai dažnai balansuoja tarp videoperformanso ir videomeno, nes visada svarbi situacija, aplinkos prasminio fono įtraukimas, gyvas veiksmas, dokumentalumas, tačiau dažnai balansuojantis ant režisūros, mėgėjiško kino estetikos, simuliacijos ribos. Pati menininkė sako, jog jai neretai svarbus pats filmavimo procesas, o rezultatas net visada svarbiausias. Tačiau vis dėlto Garbštienės videokūriniai traktuotini kaip specifinė videomeno (nors menininkė yra sukūrusi kūrinių ir 8 mm kamera) porūšiu.

Kūriniai

Brėmeno muzikantai, 2008, 5 min.

<mediaplayer width='480' height='360' image=>http://www.letmefix.lt/media/laura-garbstiene/bremeno-muzikantai.mp4</mediaplayer> MO muziejaus nuosavybė

Filmas apie nežinomą menininkę, 2009, 11 min.

<mediaplayer width='480' height='360' image=>http://www.letmefix.lt/media/laura-garbstiene/filmas-apie-nezinoma-menininke.mp4</mediaplayer> MO muziejaus nuosavybė

Namų versija - ratu su melodija, leidžiančia voveraitei klajoti, 2007, 3:11 min.

<mediaplayer width='480' height='360' image=>http://www.letmefix.lt/media/laura-garbstiene/home-version.mp4</mediaplayer> MO muziejaus nuosavybė

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/laura-garbstiene/erelis.mp4</mediaplayer>