Dainius Liškevičius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš letmefix.
Jump to navigation Jump to search
 
(nerodoma 23 tarpinės versijos, sukurtos 3 naudotojų)
1 eilutė: 1 eilutė:
==Biografija==
==Meninė veikla==
Dainius Liškevičius debiutavo kaip skulptūrinių objektų, instaliacijų, performansų menininkas XX a. 10-jo deš. pirmoje pusėje. Iš savo kartos meninink(i)ų Liškevičius išsiskyrė itin plačiu kūrybiniu spektru ir eksperimentine (formos plotmėje) dvasia. Tuo metu jaunojo Lietuvos šiuolaikinio meno atstovai ir atstovės tarsi stengėsi sunaikinti tai, ką galima vadinti „stiliumi“. Nebent „stiliumi“ vadintume stiliaus nebuvimą ir nuolatinę kaitą.
Dainius Liškevičius (g. 1970 m.) debiutavo kaip skulptūrinių objektų, vėliau instaliacijų, performansų menininkas XX a. 10-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Iš savo kartos meninink(i)ų Liškevičius išsiskyrė plačiu kūrybiniu spektru ir eksperimentine (formos plotmėje) dvasia.  
Viena aiškiausiai apčiuopiamų Liškevičiaus kūrybos gijų galėtų būti performatyvumas, jungiantis tiek objektinę, instaliacinę, tiek (vėlesnę) video kūrybą su „grynuoju“ performansu.
Šis performatyvumas stipriai susijęs su „kasdienybės poetika“ arba kitaip sakant, kasdienės aplinkos įtraukimu į kūrybą. Kartais instaliacija sudėliojama iš kasdienių buitinių daiktų (sakykime, radikaliai transformuojama buto aplinka), kartais performansas sutampa su kasdienybe, kartais pati kasdienybė tampa tam tikru performansu.
Dar vienas Liškevičiaus kūrybos lygmuo ‒ „pop kultūros“ antsluoksnis, savotiškai „įpakuojantis“ ir jo (taip pat būdingą visam mūsų XX a. 10-jo deš. naujajam vaizduojamajam menui) „kasdienybės estetiką“. Šis stilizuotas „pop kultūros“ posluoksnis juntamas tiek objektinėje Liškevičiaus kūryboje, tiek ir performansinėje ir dažnai dalyvauja ne tiek „grynosios pop kultūros“ kodų pavidalais, kiek kaip tam tikra pozicija, destabilizuojanti ir „demaskuojanti“ rimtosios (arba labiau rimtosios modernistinės) kultūros diskursą, išryškinanti jo klišes taktika. Pastarajame „pop kultūros“ lygmenyje galima išskirti dar vieną, siauresnį ‒ sąlygiškai sakykime, „rock`n`roll“ ‒ atsišakojimą. Šio lygmens skiriamasis bruožas ‒ kai Liškevičius (dažnai su kuo nors, pvz. Linu Jablonskiu ar kita kompanija) „performina“ elektrinėmis gitaromis. Tai reikėtų suprasti ne tiek grynai „muzikine“ prasme, bet kaip tam tikrą semantinį Liškevičiaus performansų kodą ar performatyvios veiklos, tam tikrų veiksmų, objektų, erdvės vizualaus-prasminio „perskaitymo“ užuominą. Kartu tai irgi netiesioginė užuomina į XX a. 9 deš. antros pusės ‒ 10 deš. pradžios roko kultūros ir neformalaus avangardizmo menuose  Lietuvoje klestėjimo amžių. Šia prasme tam tikri neformalios jaunimo muzikos subkultūros (punk, metalo, rocko ir pan.) elementai ir mūsų šiuolaikinio meno užgimimo kontekstai neretai buvo gana stipriai persipynę.
Dar vienas Liškevičiaus performansų bruožas, iš dalies įtelpantis į „kasdienybės“ ir „pop kultūros“ kontekstą, tačiau kartu atskiras ‒ savotiškas „biurokratinis kodas“. Jei XX a. 10 deš. pradžios mūsų performansas pasižymėjo savita metaforika, simbolizmu, susietu su ekologija ir/ar (nuogo) kūno, kūniškumo estetika, tai Liškevičiaus, kaip šiek tiek jaunesnę ir kiek vėliau debiutavusią generaciją atstovaujančio menininko, performansuose kūniškumo dimensija labiau socializuojama ir netgi biurokratizuojama. Tiesa, „biurokratizavimą“ reikėtų suprasti specifiškai ir siaurai ‒ kaip Liškevičiaus naudojamą „biurokratinės aprangos“ kodą, t.y. kostiumą, kuris, vienok, gali būti suprantamas ir kaip „valdininko“, ir kaip (sovietinio) „inteligento“ ar net „pop žvaigždės“ simbolis.


==Karjera==
XX a. 10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje  jaunojo Lietuvos šiuolaikinio meno atstovai ir atstovės, tęsdami Atgimimo laikotarpiu įsižiebusiu avangardu vaizduojamuosiuose menuose, įtvirtino vadinamojo „tarpdisciplininio“ meno sąvoką ir sampratą naujojo institucionalizmo rėmuose.
 
Viena aiškiausiai apčiuopiamų Liškevičiaus kūrybos gijų galėtų būti performatyvumas, jungiantis tiek objektinę, instaliacinę, tiek (vėlesnę) videokūrybą su „grynuoju“ performansu.
 
Šis performatyvumas stipriai susijęs su „kasdienybės poetika“ arba kitaip sakant, kasdienės aplinkos įtraukimu į kūrybą. Kartais instaliacija sudėliojama iš kasdienių buitinių daiktų (sakykime, radikaliai transformuojama buto aplinka), kartais performansas sutampa su kasdienybe, kartais pati kasdienybė tampa tam tikru performansu. Kartais performanso formą padiktuoja institucinis kontekstas.
 
Dar vienas Liškevičiaus kūrybos lygmuo ‒ „pop kultūros“ antsluoksnis, savotiškai „įpakuojantis“ ir jo (taip pat būdingą visam mūsų XX a. 10-ojo dešimtmečio naujajam vaizduojamajam menui) „kasdienybės estetiką“. Šis stilizuotas „pop kultūros“ posluoksnis juntamas tiek objektinėje Liškevičiaus kūryboje, tiek ir performansuose ir dažnai dalyvauja kaip „grynosios pop kultūros“ kodų imitacija, tam tikra pozicija, iš dalies „demaskuojanti“ elitinės kultūros diskursą, išryškinanti jo klišes taktika.
 
Pastarajame „pop kultūros“ lygmenyje galima išskirti dar vieną, siauresnį ‒ sąlygiškai sakykime, „rock`n`roll“ ‒ atsišakojimą. Šio lygmens skiriamasis bruožas ‒ „performinimas“ elektrinėmis gitaromis, imituojant roko ar pankų grupę. Dažnai Liškevičius tokiu stiliumi „performina“ su kitu „blogiuko“ įvaizdį palaikančiu menininku‒ Linu Jablonskiu. Tokį performinimą reikėtų suprasti ne tiek grynai „muzikine“ prasme, bet kaip semantinį Liškevičiaus performansų kodą ar performatyvios veiklos, tam tikrų veiksmų, objektų, erdvės vizualaus-prasminio „perskaitymo“ užuominą.
 
Kartu tai irgi netiesioginė užuomina į XX a. 9 deš. antros pusės ‒ 10 deš. pradžios roko kultūros ir neformalaus avangardizmo menuose Lietuvoje klestėjimo amžių. Šia prasme tam tikri neformalios jaunimo muzikos subkultūros (pank, metalo, roko ir pan.) elementai ir mūsų šiuolaikinio meno užgimimo kontekstai neretai buvo gana stipriai persipynę.
 
Dar vienas Liškevičiaus performansų bruožas, iš dalies įtelpantis į „kasdienybės“ ir „pop kultūros“ kontekstą, tačiau kartu atskiras ‒ savotiškas „biurokratinis kodas“. Jei XX a. 10 deš. pradžioje Vilniaus ir Kauno performansas pasižymėjo savita metaforika, simbolizmu, susietu su ekologija ir/ar (nuogo) kūno, kūniškumo estetika, tai Liškevičiaus, kaip šiek tiek jaunesnę ir kiek vėliau debiutavusią generaciją atstovaujančio menininko, performansuose kūniškumo dimensija labiau socializuojama ir netgi kartais (parodijuojant) biurokratizuojama.
 
Tiesa, „biurokratizavimą“ reikėtų suprasti specifiškai ir siaurai ‒ kaip Liškevičiaus naudojamą „biurokratinės aprangos“ kodą, t.y. kostiumą, kuris, vienok, gali būti suprantamas ir kaip „valdininko“, ir kaip (sovietinio) „inteligento“ ar net „pop žvaigždės“ simbolis.
 
==Kūriniai==


===Danaja===
===Danaja===
Dainius Liškevičius „Danaja“, 2009.
Dainius Liškevičius „Danaja“, 2009.
1985 m. Leningrado Ermitaže pilietis Bronius Maigis sieros rūgštimi apliejęs olandų dailininko Rembranto (Rembrandt Harmensz van Rijn) paveikslą „Danaja“. Šis įvykis buvo kriminalizuotas, Maigis atsėdėjo kalėjime už vandalizmo aktą. Liškevičius šį kontraversišką maigio aktą traktuoja kaip radikalų „meninį aktą“, precendentą, kuris menamai galėjo tapti impulsu kokiai nors subkultūrai ar bent jau menininkų grupės veiklos pradžiai. Atrodytų, kalbama apie tai, kas yra menama, apie tai kas galbūt galėjo nutikti, kita vertus alternatyviai suvokiamas  Maigio „impulsas“ tampa tikrove būtent Liškevičiaus kūrinyje. Menininkas įpina Maigio istoriją į savo performansą, tiksliau ‒ performansas gimsta iš Maigio istorijos ir vystosi tarsi alternatyvi jos versija. Čia Liškevičius taip pat pasitelkia „pop kultūros“, undergroundinio roko potekstes taip išvengdamas perdėm sunkiasvorio rimtumo ir „performindamas“ dviprasmybių, destabilizuotų socio-estetinių prasmių lygmenyje.  
 
Liškevičius Maigio destrukcijos aktą Ermitaže vadina akcija, kuri, galima daryti prielaidą, galėjo duoti impulsų ne tik Lietuvos vaizduojamojo meno pasauliui, bet ir muzikiniam, pavyzdžiui, tuometiniams undergraundiniams judėjimams. Toks požiūris artimas Dessonsui, kuris teigia, kad agresijos ar paveikslo destrukcijos veiksmas įgyja vaizdinę reikšmę. Dvilypumą, kaip minėjau, sukuria paveikslo pavadinimas Danaja. (... )Liškevičiaus teigimu, Maigio akciją ir
1985 m. Leningrado Ermitaže pilietis Bronius Maigis sieros rūgštimi apliejęs olandų dailininko Rembranto (Rembrandt Harmensz van Rijn) paveikslą „Danaja“. Šis įvykis buvo kriminalizuotas, Maigis atsėdėjo kalėjime už vandalizmo aktą. Liškevičius šį kontraversišką maigio aktą traktuoja kaip radikalų „meninį aktą“, precendentą, kuris menamai galėjo tapti impulsu kokiai nors subkultūrai ar bent jau menininkų grupės veiklos pradžiai.
jo keistus drakuliškus „potėpius“ ant Rembrandto viešai eksponuojamo nuogo Danajos kūno galima palyginti su italų menininko Lucio Fontanos kūriniais – supjaustytomis drobėmis, o Maigį laikyti Art destructor judėjimo pradininku Lietuvoje, kuris, kaip ironiškai pastebi menininkas, „savo avangardistiniu išsišokimu turėjo keistai atrodyti „tyliojo modernizmo“ kontekste. Liškevičius veda paraleles su Bauhaus postpankinės grupės 1979 m. sukurta daina Bela Lugosi’s Dead ir jos postūmiu gotų judėjimo pradžiai ir kelia hipotezę, jog ir 1985 m. kokiame nors Kauno penkiaaukščio rūsyje galėjo susiburti grupė, savo muzikinį kelią pradėjusi
 
nuo dainos, inspiruotos įvykio Ermitaže. Galima sakyti, kad Maigio išpuolis interpretuojamas kaip estetinis arba meninis ikonoklazmas. (Žilvinė Gaižutytė. Muziejinis vandalizmas ir jo recepcija Lietuvoje: „Danajos“atvejis. LOGOS 62, 2010 SAUSIS • KOVAS, p. 177-179)
Atrodytų, kalbama apie tai, kas yra menama, apie tai kas galbūt galėjo nutikti, kita vertus alternatyviai suvokiamas  Maigio „impulsas“ tampa tikrove būtent Liškevičiaus kūrinyje. Menininkas įpina Maigio istoriją į savo performansą, tiksliau ‒ performansas gimsta iš Maigio istorijos ir vystosi tarsi alternatyvi jos versija.
 
Čia Liškevičius taip pat pasitelkia „pop kultūros“, undergroundinio roko potekstes taip išvengdamas perdėm sunkiasvorio rimtumo ir „performindamas“ dviprasmybių, destabilizuotų socio-estetinių prasmių lygmenyje.
Liškevičius Maigio destrukcijos aktą Ermitaže vadina akcija, kuri, galima daryti prielaidą, galėjo duoti impulsų ne tik Lietuvos vaizduojamojo meno pasauliui, bet ir muzikiniam, pavyzdžiui, tuometiniams pogrindiniams judėjimams.
 
Toks požiūris artimas Dessonsui, kuris teigia, kad agresijos ar paveikslo destrukcijos veiksmas įgyja vaizdinę reikšmę. Dvilypumą, kaip minėjau, sukuria paveikslo pavadinimas Danaja. (... )Liškevičiaus teigimu, Maigio akciją ir jo keistus drakuliškus „potėpius“ ant Rembrandto viešai eksponuojamo nuogo Danajos kūno galima palyginti su italų menininko Lucio Fontanos kūriniais – supjaustytomis drobėmis, o Maigį laikyti Art destructor judėjimo pradininku Lietuvoje, kuris, kaip ironiškai pastebi menininkas, savo avangardistiniu išsišokimu turėjo keistai atrodyti „tyliojo modernizmo“ kontekste.
 
Liškevičius veda paraleles su Bauhaus postpankinės grupės 1979 m. sukurta daina Bela Lugosi’s Dead ir jos postūmiu gotų judėjimo pradžiai ir kelia hipotezę, jog ir 1985 m. kokiame nors Kauno penkiaaukščio rūsyje galėjo susiburti grupė, savo muzikinį kelią pradėjusi nuo dainos, inspiruotos įvykio Ermitaže. Galima sakyti, kad Maigio išpuolis interpretuojamas kaip estetinis arba meninis ikonoklazmas." (Žilvinė Gaižutytė. Muziejinis vandalizmas ir jo recepcija Lietuvoje: „Danajos“atvejis. LOGOS 62, 2010 SAUSIS • KOVAS, p. 177-179)


<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/danaja.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/danaja.mp4</mediaplayer>
22 eilutė: 42 eilutė:
===It is the firstone it is the last one===
===It is the firstone it is the last one===
Dainius Liškevičius „It is the first one, it is the last one“, 2000.
Dainius Liškevičius „It is the first one, it is the last one“, 2000.
Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, tarytum valdininkas, (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ arba „slaptasis agentas“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai). Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus. Personažas parūko į kamerą, tada užsideda ryškiai raudoną šalmą, įsibėgėja ir teškiasi galva į sieną. Dar vienas absurdiškas personažo veiksmas, tačiau, kaip ir performanse su kilimu, ir šį kartą ‒ kostiumas, šalmas, siena ‒ tai socialiniai/buitiniai simboliai (vėlgi kaip performanse su kilimu) galintys reikšti individo bejėgiškumą socialinių vaidmenų, kontrolės sistemoje.
 
Kartu šis performansų „triptikas“ („Trisdešimt kartų“, „Kliaksas/Restartas“, „It is the first one, it is the last one“), sukurtas amžių sandūroje gali būti vienas iš mūsų performanso kaitos simbolių. Jei XX a. 10-me deš. Mūsų performance vyravo metaforiškai suvokiamas (dažnai nuogas) kūniškumas, tai Liškevičiaus (ir kai kurių kitų meninink(i)ų) amžių sandūroje sukurti (video)performansai žymėjo „kūniškumo“ socialėjimą, ironijos, sarkazmo dėmens stiprėjimą ir tarsi „pop“ lygmens, reiškiančio ne tokį „monumentalų“ požiūrį, formavimąsi.  
Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, tarytum valdininkas, (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ arba „slaptasis agentas“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai).
 
Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus. Personažas parūko į kamerą, tada užsideda ryškiai raudoną šalmą, įsibėgėja ir teškiasi galva į sieną.
Dar vienas absurdiškas personažo veiksmas, tačiau, kaip ir performanse su kilimu, ir šį kartą ‒ kostiumas, šalmas, siena ‒ tai socialiniai/buitiniai simboliai (vėlgi kaip performanse su kilimu) galintys reikšti individo bejėgiškumą socialinių vaidmenų, kontrolės sistemoje.
 
Kartu šis performansų „triptikas“ („Trisdešimt kartų“, „Kliaksas/Restartas“, „It is the first one, it is the last one“), sukurtas amžių sandūroje gali būti vienas iš mūsų performanso kaitos simbolių. Jei XX a. 10-ajame deš. mūsų performanse vyravo metaforiškai suvokiamas (dažnai nuogas) kūniškumas, tai Liškevičiaus (ir kai kurių kitų meninink(i)ų) amžių sandūroje sukurti (video)performansai žymėjo „kūniškumo“ socialėjimą, ironijos, sarkazmo dėmens stiprėjimą ir tarsi „pop“ lygmens, reiškiančio ne tokį „monumentalų“ požiūrį, formavimąsi.  


<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/it-is-the-first-one-it-is-the-last-one.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/it-is-the-first-one-it-is-the-last-one.mp4</mediaplayer>
29 eilutė: 55 eilutė:
===Kliaksas restartas===
===Kliaksas restartas===
Dainius Liškevičius „Kliaksas/Restartas“, 2000.
Dainius Liškevičius „Kliaksas/Restartas“, 2000.
Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, tarytum valdininkas, (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ arba „slaptasis agentas“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai). Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus. Šį kartą personažo performansas atliekamas Lietuvos vėliavos fone, todėl potekstė ideologinė. Išsitraukiama šokolado plytelė, suvyniota į foliją. Šokoladas aptirpdomas žiebtuvėlio liepsna ir personažas, tepdamasis veidą šokoladu mikliai virsta „negru“, „kliaksu“ arba tamsia dėme Lietuvos vėliavos fone. Tačiau šis „negras“ nusikabina vėliavą ir ja šluostydamasis veidą vėl virsta „baltu žmogumi“. Tačiau pati vėliava jau išterliota...
Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, tarytum valdininkas, (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ arba „slaptasis agentas“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai).
 
Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus. Šį kartą personažo performansas atliekamas Lietuvos vėliavos fone, todėl potekstė ideologinė.
 
Išsitraukiama šokolado plytelė, suvyniota į foliją. Šokoladas aptirpdomas žiebtuvėlio liepsna ir personažas, tepdamasis veidą šokoladu mikliai virsta „negru“, „kliaksu“ arba tamsia dėme Lietuvos vėliavos fone. Tačiau šis „negras“ nusikabina vėliavą ir ja šluostydamasis veidą vėl virsta „baltu žmogumi“. Tačiau pati vėliava jau išterliota...


<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/kliaksas-restartas.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/kliaksas-restartas.mp4</mediaplayer>
41 eilutė: 71 eilutė:
===La Caricatura===
===La Caricatura===
Dainius Liškevičius „La Caricatura“, 2009.
Dainius Liškevičius „La Caricatura“, 2009.
Šis video performansas (filmas) ‒ Vitalijaus Suchotskio sovietmečio karikatūros, publikuotos žurnale „Šluota“, (re)animacija. Liškevičius atkuria karikatūros mizansceną, kurioje dailininkas bando tapyti (ar piešti) natiurmortą iš stikliuko ir degtinės butelio, tačiau vis neištveria ir paragauja degtinės. Taip butelis tuštėja, o piešinys vis nepradedamas. Galų gale dailininkas lieka gulėti paslikas šalia „ištuštinto natirumorto“, o lapas taip ir lieka nepaliestas pieštuko.  
 
Liškevičius kuria „karikatūros karikatūrą“, atkurdamas (atgaivindamas) sovietmečio (įsivaizdavimo) kultūrines klišes. Performansas (filmas) kartu maksimaliai apibendrintinas, stilizuotas, galima, sakyti, liekantis karikatūros žanro ribose, tačiau kartu makabriškai tikslus (kad ir beretės ‒ sovietmečio „inteligento“ neatsiejamo atributo ‒ semantika). Daugeliui prieš akis iškyla Gediminas Jokūbonis arba Aloyzas Stasiulevičius, kurių aprangos kodo neatsiejama dalis buvo (ir tebėra) beretė. Liškevičius per, atrodytų, neįpareigojančią, linksmą formą vėl problematizuoja sovietmečio epochą ir, matyt, tiek pat šiandieną kaip post-sovietinį būvį. Karikatūra nepiktai pašiepia menininkų bohemiškus polinkius (kurių neįmanoma palėpti net po kostiumu ir berete), tačiau Liškevičiaus (re)animuotoje versijoje (tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai) keliami nebe tokie juokingi skirtingų epochų ir skirtingų kartų meninink(i)ų moralės, etikos dilemų (toli peržengiančias „bohemiškų pomėgių“ problematiką) klausimus.  
Šis video performansas (filmas) ‒ Vitalijaus Suchotskio sovietmečio karikatūros, publikuotos žurnale „Šluota“, (re)animacija. Liškevičius atkuria karikatūros mizansceną, kurioje dailininkas bando tapyti (ar piešti) natiurmortą iš stikliuko ir degtinės butelio, tačiau vis neištveria ir paragauja degtinės. Taip butelis tuštėja, o piešinys vis nepradedamas. Galų gale dailininkas lieka gulėti paslikas šalia „ištuštinto natiurmorto“, o lapas taip ir lieka nepaliestas pieštuko.
Liškevičius kuria „karikatūros karikatūrą“, atkurdamas (atgaivindamas) sovietmečio (įsivaizdavimo) kultūrines klišes. Performansas (filmas) kartu maksimaliai apibendrintinas, stilizuotas, galima sakyti, liekantis karikatūros žanro ribose, tačiau kartu makabriškai tikslus (kad ir beretės ‒ sovietmečio „inteligento“ neatsiejamo atributo ‒ semantika).
 
Daugeliui prieš akis iškyla Gediminas Jokūbonis arba Aloyzas Stasiulevičius, kurių aprangos kodo neatsiejama dalis buvo (ir tebėra) beretė. Liškevičius per, atrodytų, neįpareigojančią, linksmą formą vėl problematizuoja sovietmečio epochą ir, matyt, tiek pat šiandieną kaip post-sovietinį būvį. Karikatūra nepiktai pašiepia menininkų bohemiškus polinkius (kurių neįmanoma palėpti net po kostiumu ir berete), tačiau Liškevičiaus (re)animuotoje versijoje (tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai) keliami nebe tokie juokingi skirtingų epochų ir skirtingų kartų meninink(i)ų moralės, etikos dilemų (toli peržengiančias „bohemiškų pomėgių“ problematiką) klausimus.  
 
Kartu tai vienas mažiausiai tipiškų Liškevičiaus performansinėje kūryboje kūrinių, kadangi jame ryškus vaidybos ir perdarymo elementas. Paprastai Liškevičius naudojasi nesurežisuota „tikrove“ ir erdvėlaikiu.   
Kartu tai vienas mažiausiai tipiškų Liškevičiaus performansinėje kūryboje kūrinių, kadangi jame ryškus vaidybos ir perdarymo elementas. Paprastai Liškevičius naudojasi nesurežisuota „tikrove“ ir erdvėlaikiu.   


48 eilutė: 83 eilutė:


===One minute portrait of George Mačiūnas saying CIAO!===
===One minute portrait of George Mačiūnas saying CIAO!===
Dainiaus Liškevičiaus performansas, atliktas ant „Fluxus ministerijos“ stogo, taip pat Dūmų skulptūrų festivalyje Cesyje, todėl jame pagrindinis vaidmuo tenka dūmams. Šiuose peformansuose Liškevičius (ironizuodamas) naudoja(si) oro srovėmis, susidarančiomis tose vietose, kuriose atliekamas performansas, taip pat susirinkusių žiūrovų „kvėpavimu“, bandydamas „sutramdyti“ virstančius dūmų kamuolius ir nukreipti juos tam tikra linkme. Kažkurį laiką atrodo, tarsi menininkas iš tiesų „valdo“ dūmų kamuolį, tačiau galų gale menininkas pats paskęsta dūmuose, dūmai jį praryja „bereguliuojat“ dūmų kryptį.
Tai, kad į performansą įaustas Jurgio Mačiūno (George Maciunas) motyvas, galėtų reikšti tai, kad Liškevičius savo performansu kalba apie meno ir gyvenimo, meno, gyvenimo ir utopijos santykį plačiąja prasme.
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/one-minute-portrait-of-george-maciunas-saying-ciao.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/one-minute-portrait-of-george-maciunas-saying-ciao.mp4</mediaplayer>


===Timer 8 seconds===
===Timer 8 seconds===
Dainius Liškevičius „Timer 8 sek.“, 2002.
Dainius Liškevičius „Timer 8 sek.“, 2002.
Vienas Dainiaus Liškevičiaus performatyvios kūrybos bruožų ‒ eksperimentavimas ir žongliravimas formaliais kūrybos būdais, priemonėmis. Dažnai menininkas mėgdavo išbandyti įvairių „medijų“, „technologijų“ ribas. Šiame „performanse“ pagrindiniu veikėju ir tampa „technologija“, „medija“, kuri, viena vertus, privedama iki „ribos“ jos (pa)skirties absurdiškumu, kita vertus, pavertus ją performanso, tam tikro veiksmo dalimi. Kartu tai, tarsi „tarpdisciplininio meno“ esmė, ieškoti ribų, plyšių tarp disciplinų, medijų, išraiškos priemonių, suabejoti kokios nors „medijos“ kanonu ir kartu jį panaudoti netipiškai.  Todėl Liškevičius pasitelkia fotografijos ir fotografavimo kanoną, kurį integruoja į performanso audinį. Fotoaparatas ir fotografavimas tampa nebe „vaizdo gamintojais“ ir net ne performanso pagalbine technika, tačiau pačiu perfornasu, objektu, apie kurį sukasi performanso ir performatyvumo esmė.  
Vienas Dainiaus Liškevičiaus performatyvios kūrybos bruožų ‒ eksperimentavimas ir žongliravimas formaliais kūrybos būdais, priemonėmis. Dažnai menininkas mėgdavo išbandyti įvairių „medijų“, „technologijų“ ribas. Šiame performanse pagrindiniu veikėju ir tampa „technologija“, „medija“, kuri, viena vertus, privedama iki „ribos“ jos (pa)skirties absurdiškumu, kita vertus, pavertus ją performanso, tam tikro veiksmo dalimi.
 
Kartu tai, tarsi „tarpdisciplininio meno“ esmė, ieškoti ribų, plyšių tarp disciplinų, medijų, išraiškos priemonių, suabejoti kokios nors „medijos“ kanonu ir kartu jį panaudoti netipiškai.  Todėl Liškevičius pasitelkia fotografijos ir fotografavimo kanoną, kurį integruoja į performanso audinį. Fotoaparatas ir fotografavimas tampa nebe „vaizdo gamintojais“ ir net ne performanso pagalbine technika, tačiau pačiu perfornasu, objektu, apie kurį sukasi performanso ir performatyvumo esmė.
Menininkas sugalvoja netikėtus fotografavimo būdus ‒ meta fotoaparatą nuo tilto, tvirtina jį prie judančių objektų ir t.t. Ši veikla atvaizdą, fiksavimą, atvaizdo prasmę perkelia į performatyvumo logiką ir jo semantiką, svarbų vaidmenį suteikiant atsitiktinumui (tam tikra prasme kasdienybei).  
Menininkas sugalvoja netikėtus fotografavimo būdus ‒ meta fotoaparatą nuo tilto, tvirtina jį prie judančių objektų ir t.t. Ši veikla atvaizdą, fiksavimą, atvaizdo prasmę perkelia į performatyvumo logiką ir jo semantiką, svarbų vaidmenį suteikiant atsitiktinumui (tam tikra prasme kasdienybei).  


59 eilutė: 102 eilutė:
===Trisdešimt kartų===
===Trisdešimt kartų===
Dainius Liškevičius „Trisdešimt kartų“, 2000.
Dainius Liškevičius „Trisdešimt kartų“, 2000.
Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, gal valdininkas, gal (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai). Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus. Tai ką veikia šis valdininkas-inteligentas-žvaigždė irgi sufleruoja labiau socialines, nei „kūniškas“ ar „mitologines“ prasmes, kadangi personažas nusiauna batus, atsigula ant raštuoto kilimo  (sovietmečiu ‒ šiokio tokio gerbūvio simbolio) ir trisdešimt kartų apšliaužia aplink kilimo „teritoriją“. Akivaizdus sarkastiškas socialinių poteksčių traktavimas tampa dar akivaizdesniu jei šį (video)performansą pasižiūrėtume pagreitintai. Tuomet personažas juodu kostiumu tarsi kirminėlis šliaužo ratu kilimo ribose, iš kurių jis tarsi niekaip negali ištrūkti. Kartu išryškėja ir individo, įkalinto socialinių vaidmenų, įsipareigojimų narvelyje (kilimo stačiakampis galėtų reikšti ir buitį plačiąja prasme). Jis vis bėga, sukasi tarsi voverė rate, tačiau yra vis toje pačioje vietoje.


<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/trisdešimt-kartu.mp4</mediaplayer>
Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, gal valdininkas, gal (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai). Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus.


===Vejarode===
Tai ką veikia šis valdininkas-inteligentas-žvaigždė irgi sufleruoja labiau socialines, nei „kūniškas“ ar „mitologines“ prasmes, kadangi personažas nusiauna batus, atsigula ant raštuoto kilimo  (sovietmečiu ‒ šiokio tokio gerbūvio simbolio) ir trisdešimt kartų apšliaužia aplink kilimo „teritoriją“. Akivaizdus sarkastiškas socialinių poteksčių traktavimas tampa dar akivaizdesniu jei šį (video)performansą pasižiūrėtume pagreitintai.
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/vejarode.mp4</mediaplayer>


===La Caricatura===
Tuomet personažas juodu kostiumu tarsi kirminėlis šliaužo ratu kilimo ribose, iš kurių jis tarsi niekaip negali ištrūkti. Kartu išryškėja ir individo, įkalinto socialinių vaidmenų, įsipareigojimų narvelyje (kilimo stačiakampis galėtų reikšti ir buitį plačiąja prasme). Jis vis bėga, sukasi tarsi voverė rate, tačiau yra vis toje pačioje vietoje.  
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/la-caricatura.mp4</mediaplayer>


===Konigsberg===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/trisdešimt-kartu.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/Dainius%20Liškevičius/Konigsberg%202009.mp4</mediaplayer>


===It is the first one, it is the last one===
===Vėjarodis===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/it-is-the-first-one-it-is-the-last-one.mp4</mediaplayer>
Dainius Liškevičius „Vėjarodis“, 1996.


===Kliaksas Restartas===
Vienas ankstyvųjų performansų, kurio metu Liškevičius trumpam tapo vėjarodžiu Kauno pilies bokšto smailėje. Iš pažiūros labai paprastas, elementarus, tačiau (nekalbant apie tai, kad pavojingas gyvybei) tuo pat metu ypatingai paveikus. Šiuo atveju akivaizdus Liškevičiaus „kūniškumo“ (mūsų performanso tradicijoje) socialumas, tampant „architektūriniu elementu“, taip pat „kasdienybės“ audinio įtraukimas į (performatyvų) kūrinį arba priešingai ‒ kūrinio skleidimasis, naudojimasis būtent kasdienybės, tikrovės tekstūromis. Socialumas ir kasdienybės lygmuo, kaip žinia, vėliau taps būdingiausiu Liškevičiaus (video) performatyvios veiklos bruožu.
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/kliaksas-restartas.mp4</mediaplayer>
„(...) Šis kūrinys yra išsilaisvinimo iš Senosios pasaulėžiūros simbolis. Svarbu pabrėžti, kad Senoji Pasaulėžiūra buvo daiktas, kuris tvirtai stovėjo ant žemės. Tad išsilaisvinimą geriausia suprasti įsivaizduojant vabzdį,  ką tik palikusį kokoną. Menininkas tapo savo kūrinio kūnu. O kadangi gyvas kūnas kiekvieną akimirką kinta, keisdamas ir savo poziciją Saulės bei kitų dangaus kūnų atžvilgiu, jo skleidžiamos prasmės dulkės nebegali būti fiksuojamos. Prasmė tapo destabilizuota. (...) Dainiaus programinis atsisakymas kurti stabilias prasmes buvo jo asmeninis indėlis į kolektyvinę revoliuciją“.(Jonas Valatkevičius. Children of Revolution. Menininko biografijos bandymas. In. Emisija 2004. Vilnius: ŠMC, 2005, p. 52)


===Trisdešimt kartų===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/trisdešimt-kartu.mp4</mediaplayer>
===Timer 8 seconds===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/timer-8-seconds.mp4</mediaplayer>
===Vejarodė===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/vejarode.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/vejarode.mp4</mediaplayer>


===One minute portrait of George Mačiūnas saying CIAO!===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/one-minute-portrait-of-george-maciunas-saying-ciao.mp4</mediaplayer>




[[Category:Performanso menas]]
[[Category:Performanso menas]] [[Categorija:Privati erdvė]] [[Category:Pop kultūra]] [[Category:Pastišas/groteskas]] [[Category:Bendradarbiavimas]] [[Category: Kasdienybė]] [[Category:(A)socialinis kūnas]] [[Category:Socialinė kritika]]

Dabartinė 11:25, 12 rugsėjo 2018 versija

Meninė veikla[keisti]

Dainius Liškevičius (g. 1970 m.) debiutavo kaip skulptūrinių objektų, vėliau instaliacijų, performansų menininkas XX a. 10-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. Iš savo kartos meninink(i)ų Liškevičius išsiskyrė plačiu kūrybiniu spektru ir eksperimentine (formos plotmėje) dvasia.

XX a. 10-jo dešimtmečio pirmoje pusėje jaunojo Lietuvos šiuolaikinio meno atstovai ir atstovės, tęsdami Atgimimo laikotarpiu įsižiebusiu avangardu vaizduojamuosiuose menuose, įtvirtino vadinamojo „tarpdisciplininio“ meno sąvoką ir sampratą naujojo institucionalizmo rėmuose.

Viena aiškiausiai apčiuopiamų Liškevičiaus kūrybos gijų galėtų būti performatyvumas, jungiantis tiek objektinę, instaliacinę, tiek (vėlesnę) videokūrybą su „grynuoju“ performansu.

Šis performatyvumas stipriai susijęs su „kasdienybės poetika“ arba kitaip sakant, kasdienės aplinkos įtraukimu į kūrybą. Kartais instaliacija sudėliojama iš kasdienių buitinių daiktų (sakykime, radikaliai transformuojama buto aplinka), kartais performansas sutampa su kasdienybe, kartais pati kasdienybė tampa tam tikru performansu. Kartais performanso formą padiktuoja institucinis kontekstas.

Dar vienas Liškevičiaus kūrybos lygmuo ‒ „pop kultūros“ antsluoksnis, savotiškai „įpakuojantis“ ir jo (taip pat būdingą visam mūsų XX a. 10-ojo dešimtmečio naujajam vaizduojamajam menui) „kasdienybės estetiką“. Šis stilizuotas „pop kultūros“ posluoksnis juntamas tiek objektinėje Liškevičiaus kūryboje, tiek ir performansuose ir dažnai dalyvauja kaip „grynosios pop kultūros“ kodų imitacija, tam tikra pozicija, iš dalies „demaskuojanti“ elitinės kultūros diskursą, išryškinanti jo klišes taktika.

Pastarajame „pop kultūros“ lygmenyje galima išskirti dar vieną, siauresnį ‒ sąlygiškai sakykime, „rock`n`roll“ ‒ atsišakojimą. Šio lygmens skiriamasis bruožas ‒ „performinimas“ elektrinėmis gitaromis, imituojant roko ar pankų grupę. Dažnai Liškevičius tokiu stiliumi „performina“ su kitu „blogiuko“ įvaizdį palaikančiu menininku‒ Linu Jablonskiu. Tokį performinimą reikėtų suprasti ne tiek grynai „muzikine“ prasme, bet kaip semantinį Liškevičiaus performansų kodą ar performatyvios veiklos, tam tikrų veiksmų, objektų, erdvės vizualaus-prasminio „perskaitymo“ užuominą.

Kartu tai irgi netiesioginė užuomina į XX a. 9 deš. antros pusės ‒ 10 deš. pradžios roko kultūros ir neformalaus avangardizmo menuose Lietuvoje klestėjimo amžių. Šia prasme tam tikri neformalios jaunimo muzikos subkultūros (pank, metalo, roko ir pan.) elementai ir mūsų šiuolaikinio meno užgimimo kontekstai neretai buvo gana stipriai persipynę.

Dar vienas Liškevičiaus performansų bruožas, iš dalies įtelpantis į „kasdienybės“ ir „pop kultūros“ kontekstą, tačiau kartu atskiras ‒ savotiškas „biurokratinis kodas“. Jei XX a. 10 deš. pradžioje Vilniaus ir Kauno performansas pasižymėjo savita metaforika, simbolizmu, susietu su ekologija ir/ar (nuogo) kūno, kūniškumo estetika, tai Liškevičiaus, kaip šiek tiek jaunesnę ir kiek vėliau debiutavusią generaciją atstovaujančio menininko, performansuose kūniškumo dimensija labiau socializuojama ir netgi kartais (parodijuojant) biurokratizuojama.

Tiesa, „biurokratizavimą“ reikėtų suprasti specifiškai ir siaurai ‒ kaip Liškevičiaus naudojamą „biurokratinės aprangos“ kodą, t.y. kostiumą, kuris, vienok, gali būti suprantamas ir kaip „valdininko“, ir kaip (sovietinio) „inteligento“ ar net „pop žvaigždės“ simbolis.

Kūriniai[keisti]

Danaja[keisti]

Dainius Liškevičius „Danaja“, 2009.

1985 m. Leningrado Ermitaže pilietis Bronius Maigis sieros rūgštimi apliejęs olandų dailininko Rembranto (Rembrandt Harmensz van Rijn) paveikslą „Danaja“. Šis įvykis buvo kriminalizuotas, Maigis atsėdėjo kalėjime už vandalizmo aktą. Liškevičius šį kontraversišką maigio aktą traktuoja kaip radikalų „meninį aktą“, precendentą, kuris menamai galėjo tapti impulsu kokiai nors subkultūrai ar bent jau menininkų grupės veiklos pradžiai.

Atrodytų, kalbama apie tai, kas yra menama, apie tai kas galbūt galėjo nutikti, kita vertus alternatyviai suvokiamas Maigio „impulsas“ tampa tikrove būtent Liškevičiaus kūrinyje. Menininkas įpina Maigio istoriją į savo performansą, tiksliau ‒ performansas gimsta iš Maigio istorijos ir vystosi tarsi alternatyvi jos versija.

Čia Liškevičius taip pat pasitelkia „pop kultūros“, undergroundinio roko potekstes taip išvengdamas perdėm sunkiasvorio rimtumo ir „performindamas“ dviprasmybių, destabilizuotų socio-estetinių prasmių lygmenyje.

Liškevičius Maigio destrukcijos aktą Ermitaže vadina akcija, kuri, galima daryti prielaidą, galėjo duoti impulsų ne tik Lietuvos vaizduojamojo meno pasauliui, bet ir muzikiniam, pavyzdžiui, tuometiniams pogrindiniams judėjimams.

Toks požiūris artimas Dessonsui, kuris teigia, kad agresijos ar paveikslo destrukcijos veiksmas įgyja vaizdinę reikšmę. Dvilypumą, kaip minėjau, sukuria paveikslo pavadinimas Danaja. (... )Liškevičiaus teigimu, Maigio akciją ir jo keistus drakuliškus „potėpius“ ant Rembrandto viešai eksponuojamo nuogo Danajos kūno galima palyginti su italų menininko Lucio Fontanos kūriniais – supjaustytomis drobėmis, o Maigį laikyti Art destructor judėjimo pradininku Lietuvoje, kuris, kaip ironiškai pastebi menininkas, savo avangardistiniu išsišokimu turėjo keistai atrodyti „tyliojo modernizmo“ kontekste.

Liškevičius veda paraleles su Bauhaus postpankinės grupės 1979 m. sukurta daina Bela Lugosi’s Dead ir jos postūmiu gotų judėjimo pradžiai ir kelia hipotezę, jog ir 1985 m. kokiame nors Kauno penkiaaukščio rūsyje galėjo susiburti grupė, savo muzikinį kelią pradėjusi nuo dainos, inspiruotos įvykio Ermitaže. Galima sakyti, kad Maigio išpuolis interpretuojamas kaip estetinis arba meninis ikonoklazmas." (Žilvinė Gaižutytė. Muziejinis vandalizmas ir jo recepcija Lietuvoje: „Danajos“atvejis. LOGOS 62, 2010 SAUSIS • KOVAS, p. 177-179)

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/danaja.mp4</mediaplayer>

Festivalis Dimensija 1[keisti]

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/dainius-liskevicius-linas-jablonskis.mp4</mediaplayer>

It is the firstone it is the last one[keisti]

Dainius Liškevičius „It is the first one, it is the last one“, 2000.

Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, tarytum valdininkas, (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ arba „slaptasis agentas“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai).

Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus. Personažas parūko į kamerą, tada užsideda ryškiai raudoną šalmą, įsibėgėja ir teškiasi galva į sieną.

Dar vienas absurdiškas personažo veiksmas, tačiau, kaip ir performanse su kilimu, ir šį kartą ‒ kostiumas, šalmas, siena ‒ tai socialiniai/buitiniai simboliai (vėlgi kaip performanse su kilimu) galintys reikšti individo bejėgiškumą socialinių vaidmenų, kontrolės sistemoje.

Kartu šis performansų „triptikas“ („Trisdešimt kartų“, „Kliaksas/Restartas“, „It is the first one, it is the last one“), sukurtas amžių sandūroje gali būti vienas iš mūsų performanso kaitos simbolių. Jei XX a. 10-ajame deš. mūsų performanse vyravo metaforiškai suvokiamas (dažnai nuogas) kūniškumas, tai Liškevičiaus (ir kai kurių kitų meninink(i)ų) amžių sandūroje sukurti (video)performansai žymėjo „kūniškumo“ socialėjimą, ironijos, sarkazmo dėmens stiprėjimą ir tarsi „pop“ lygmens, reiškiančio ne tokį „monumentalų“ požiūrį, formavimąsi.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/it-is-the-first-one-it-is-the-last-one.mp4</mediaplayer>

Kliaksas restartas[keisti]

Dainius Liškevičius „Kliaksas/Restartas“, 2000. Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, tarytum valdininkas, (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ arba „slaptasis agentas“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai).

Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus. Šį kartą personažo performansas atliekamas Lietuvos vėliavos fone, todėl potekstė ideologinė.

Išsitraukiama šokolado plytelė, suvyniota į foliją. Šokoladas aptirpdomas žiebtuvėlio liepsna ir personažas, tepdamasis veidą šokoladu mikliai virsta „negru“, „kliaksu“ arba tamsia dėme Lietuvos vėliavos fone. Tačiau šis „negras“ nusikabina vėliavą ir ja šluostydamasis veidą vėl virsta „baltu žmogumi“. Tačiau pati vėliava jau išterliota...

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/kliaksas-restartas.mp4</mediaplayer>

Konisberg[keisti]

Dainius Liškevičius „Königsberg (In memory of Bronius Maigis)“, 2009. Šis „muzikinis“ performansas, imituojantis indie-roko grupės koncertą, yra viena „Danajos“ performanso, skirto Broniui Maigiui (1985 m. Leningrado Ermitaže apliejusiam sieros rūgštimi olandų dailininko Rembranto paveikslą „Danaja”) versijų. Liškevičius parirenka Maigio vandalizmo aktą, hipotetiškai traktuodamas jį kaip alternatyvios istorijos atskaitos tašką. Šioje alternatyvioje istorijoje Maigio vandalizmo aktas inspiruoja grupę jaunų žmonių suburti grupę ir parašyti dainą, skirtą šiam aktui. Tokiu būdu Maigis tampa tarsi mini subkultūros iniciatoriumi, kokiu, pavyzdžiui, tapo Keruakas bitnikams ir pan. Serija muzikinių performansų Liškevičius „įkūnija“ šią menamą alternatyvią istoriją, kartu iš tikrųjų primindamas į kultūrinę pasąmonę nustumtą Maigio istoriją ir ją (re)problematizuodamas kultūriniame diskurse.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/konigsberg.mp4</mediaplayer>

La Caricatura[keisti]

Dainius Liškevičius „La Caricatura“, 2009.

Šis video performansas (filmas) ‒ Vitalijaus Suchotskio sovietmečio karikatūros, publikuotos žurnale „Šluota“, (re)animacija. Liškevičius atkuria karikatūros mizansceną, kurioje dailininkas bando tapyti (ar piešti) natiurmortą iš stikliuko ir degtinės butelio, tačiau vis neištveria ir paragauja degtinės. Taip butelis tuštėja, o piešinys vis nepradedamas. Galų gale dailininkas lieka gulėti paslikas šalia „ištuštinto natiurmorto“, o lapas taip ir lieka nepaliestas pieštuko.

Liškevičius kuria „karikatūros karikatūrą“, atkurdamas (atgaivindamas) sovietmečio (įsivaizdavimo) kultūrines klišes. Performansas (filmas) kartu maksimaliai apibendrintinas, stilizuotas, galima sakyti, liekantis karikatūros žanro ribose, tačiau kartu makabriškai tikslus (kad ir beretės ‒ sovietmečio „inteligento“ neatsiejamo atributo ‒ semantika).

Daugeliui prieš akis iškyla Gediminas Jokūbonis arba Aloyzas Stasiulevičius, kurių aprangos kodo neatsiejama dalis buvo (ir tebėra) beretė. Liškevičius per, atrodytų, neįpareigojančią, linksmą formą vėl problematizuoja sovietmečio epochą ir, matyt, tiek pat šiandieną kaip post-sovietinį būvį. Karikatūra nepiktai pašiepia menininkų bohemiškus polinkius (kurių neįmanoma palėpti net po kostiumu ir berete), tačiau Liškevičiaus (re)animuotoje versijoje (tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai) keliami nebe tokie juokingi skirtingų epochų ir skirtingų kartų meninink(i)ų moralės, etikos dilemų (toli peržengiančias „bohemiškų pomėgių“ problematiką) klausimus.

Kartu tai vienas mažiausiai tipiškų Liškevičiaus performansinėje kūryboje kūrinių, kadangi jame ryškus vaidybos ir perdarymo elementas. Paprastai Liškevičius naudojasi nesurežisuota „tikrove“ ir erdvėlaikiu.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/la-caricatura.mp4</mediaplayer>

One minute portrait of George Mačiūnas saying CIAO![keisti]

Dainiaus Liškevičiaus performansas, atliktas ant „Fluxus ministerijos“ stogo, taip pat Dūmų skulptūrų festivalyje Cesyje, todėl jame pagrindinis vaidmuo tenka dūmams. Šiuose peformansuose Liškevičius (ironizuodamas) naudoja(si) oro srovėmis, susidarančiomis tose vietose, kuriose atliekamas performansas, taip pat susirinkusių žiūrovų „kvėpavimu“, bandydamas „sutramdyti“ virstančius dūmų kamuolius ir nukreipti juos tam tikra linkme. Kažkurį laiką atrodo, tarsi menininkas iš tiesų „valdo“ dūmų kamuolį, tačiau galų gale menininkas pats paskęsta dūmuose, dūmai jį praryja „bereguliuojat“ dūmų kryptį.

Tai, kad į performansą įaustas Jurgio Mačiūno (George Maciunas) motyvas, galėtų reikšti tai, kad Liškevičius savo performansu kalba apie meno ir gyvenimo, meno, gyvenimo ir utopijos santykį plačiąja prasme.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/one-minute-portrait-of-george-maciunas-saying-ciao.mp4</mediaplayer>

Timer 8 seconds[keisti]

Dainius Liškevičius „Timer 8 sek.“, 2002. Vienas Dainiaus Liškevičiaus performatyvios kūrybos bruožų ‒ eksperimentavimas ir žongliravimas formaliais kūrybos būdais, priemonėmis. Dažnai menininkas mėgdavo išbandyti įvairių „medijų“, „technologijų“ ribas. Šiame performanse pagrindiniu veikėju ir tampa „technologija“, „medija“, kuri, viena vertus, privedama iki „ribos“ jos (pa)skirties absurdiškumu, kita vertus, pavertus ją performanso, tam tikro veiksmo dalimi.

Kartu tai, tarsi „tarpdisciplininio meno“ esmė, ieškoti ribų, plyšių tarp disciplinų, medijų, išraiškos priemonių, suabejoti kokios nors „medijos“ kanonu ir kartu jį panaudoti netipiškai. Todėl Liškevičius pasitelkia fotografijos ir fotografavimo kanoną, kurį integruoja į performanso audinį. Fotoaparatas ir fotografavimas tampa nebe „vaizdo gamintojais“ ir net ne performanso pagalbine technika, tačiau pačiu perfornasu, objektu, apie kurį sukasi performanso ir performatyvumo esmė.

Menininkas sugalvoja netikėtus fotografavimo būdus ‒ meta fotoaparatą nuo tilto, tvirtina jį prie judančių objektų ir t.t. Ši veikla atvaizdą, fiksavimą, atvaizdo prasmę perkelia į performatyvumo logiką ir jo semantiką, svarbų vaidmenį suteikiant atsitiktinumui (tam tikra prasme kasdienybei).

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/timer-8-seconds.mp4</mediaplayer>

Trisdešimt kartų[keisti]

Dainius Liškevičius „Trisdešimt kartų“, 2000.

Vienas iš Dainiaus Liškevičiaus performansų personažų ‒ juodu kostiumu, juodais akiniais vyriškis, gal valdininkas, gal (sovietmečio) inteligentas, o gal kokia „žvaigždė“ (juodi akiniai lyg ir užuomina į tai). Bet kokiu atveju, tai socialinis vienetas, veikiantis kvazisocialinėje (video)performanso erdvėje. Įdomu tai, kad personažas juodu kostiumu ir juodais akiniais jau tampa personažu tikrąja žodžio prasme, tarsi „atsiribodamas“ nuo Dainiaus Liškevičiaus.

Tai ką veikia šis valdininkas-inteligentas-žvaigždė irgi sufleruoja labiau socialines, nei „kūniškas“ ar „mitologines“ prasmes, kadangi personažas nusiauna batus, atsigula ant raštuoto kilimo (sovietmečiu ‒ šiokio tokio gerbūvio simbolio) ir trisdešimt kartų apšliaužia aplink kilimo „teritoriją“. Akivaizdus sarkastiškas socialinių poteksčių traktavimas tampa dar akivaizdesniu jei šį (video)performansą pasižiūrėtume pagreitintai.

Tuomet personažas juodu kostiumu tarsi kirminėlis šliaužo ratu kilimo ribose, iš kurių jis tarsi niekaip negali ištrūkti. Kartu išryškėja ir individo, įkalinto socialinių vaidmenų, įsipareigojimų narvelyje (kilimo stačiakampis galėtų reikšti ir buitį plačiąja prasme). Jis vis bėga, sukasi tarsi voverė rate, tačiau yra vis toje pačioje vietoje.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/trisdešimt-kartu.mp4</mediaplayer>

Vėjarodis[keisti]

Dainius Liškevičius „Vėjarodis“, 1996.

Vienas ankstyvųjų performansų, kurio metu Liškevičius trumpam tapo vėjarodžiu Kauno pilies bokšto smailėje. Iš pažiūros labai paprastas, elementarus, tačiau (nekalbant apie tai, kad pavojingas gyvybei) tuo pat metu ypatingai paveikus. Šiuo atveju akivaizdus Liškevičiaus „kūniškumo“ (mūsų performanso tradicijoje) socialumas, tampant „architektūriniu elementu“, taip pat „kasdienybės“ audinio įtraukimas į (performatyvų) kūrinį arba priešingai ‒ kūrinio skleidimasis, naudojimasis būtent kasdienybės, tikrovės tekstūromis. Socialumas ir kasdienybės lygmuo, kaip žinia, vėliau taps būdingiausiu Liškevičiaus (video) performatyvios veiklos bruožu.

„(...) Šis kūrinys yra išsilaisvinimo iš Senosios pasaulėžiūros simbolis. Svarbu pabrėžti, kad Senoji Pasaulėžiūra buvo daiktas, kuris tvirtai stovėjo ant žemės. Tad išsilaisvinimą geriausia suprasti įsivaizduojant vabzdį, ką tik palikusį kokoną. Menininkas tapo savo kūrinio kūnu. O kadangi gyvas kūnas kiekvieną akimirką kinta, keisdamas ir savo poziciją Saulės bei kitų dangaus kūnų atžvilgiu, jo skleidžiamos prasmės dulkės nebegali būti fiksuojamos. Prasmė tapo destabilizuota. (...) Dainiaus programinis atsisakymas kurti stabilias prasmes buvo jo asmeninis indėlis į kolektyvinę revoliuciją“.(Jonas Valatkevičius. Children of Revolution. Menininko biografijos bandymas. In. Emisija 2004. Vilnius: ŠMC, 2005, p. 52)

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/dainius-liškevičius/vejarode.mp4</mediaplayer> Categorija:Privati erdvė