Gintaras Znamierowski ir Donatas Srogis

„Lazdynų konceptualizmas“ ‒ taip simboliškai galima vadinti Gintaro Znamierowskio, Donato Srogio, Algio Ramanausko, Simo Korio ir (?) Piesarsko performatyvią veiklą Vilniaus Lazdynų mikrorajone ir dabartinio Bukčių mikrorajono (tada ‒ dykvietėse ir miškeliuose), besidriekiančio Respublikinės Vilniaus greitosios pagalbos universitetinės ligoninės pašonėje. Tiesa, Simas Korys ir Piesarskas toje performatyvioje veikloje dalyvaudavo retkarčiais ir labiau kaip statistai, o kūrybinį branduolį sudarė Znamierowkis ir Srogis, kartais Ramanauskas. Jungiamoji visos performatyvios veiklos grandis buvo Gintaras Znamierowskis, nes kai kurios „akcijos“ buvo daromos su Algiu Ramanausku, kai kurios atskirai su Donatu Srogiu. Taip pat visa tai vyko Znamierwskio (kartais Ramanausko) tėvų bute Lazdynuose, mikrorajone arba dažniausiai ‒ šalia Lazdynų besidriekiančiose Bukčių dykvietėse ir miškeliuose, iš vienos pusės atsimušančiuose į Nerį ties Paneriais, iš kitos pusės ‒ į Lazdynėlių gyvenvietę. Rečiau „akcijos“ vykdavo Srogio tėvų bute Pašilaičiuose. Visų pirma, reikia pabrėžti, jog visa ši performatyvi veikla tuo metu nebuvo kaip nors struktūruota, juo labiau suvokiama kaip „menas“. Vis dėlto šiokių tokių sąsajų su menu būta, nes bent jau Znamierowskį ir Srogį iš dalies įtakojo Maskvos XX a. 8-9 dešimtmečių konceptualistų ironija, kita vertus, visa šia veikla buvo tyčiojamasi iš tuometinio Lietuvių modernistinio meno. Kažkuria prasme, Znamierowskio ir Srogio „akcijos“ Bukčių dykvietėse, žiūrint šių dienų akimis, priminė kad ir Česlovo Lukensko, Alfonso Andriuškevičiaus, Roberto Antinio ir Gintaro Zinkevičiaus (1990 metais susibūrusiais į grupę „Post Ars“) „akcijas“ Jonavos rajono dykvietėse, miškuose. Kai kurias Gintaro Zinkevičiaus akcijas. Juo labiau, kad tiek vieni, tiek kiti savo akcijas dokumentuodavo (dažniausiai fotoaparatu, o „Post Ars“ nuo 1990-jų ir filmuodavo). Tiesa, (būsimieji) „Post Ars“ nariai savo akcijas nuo pat pradžių labiau idealizavo, traktavo kaip naujojo meno užuomazgas, bandydami įvesti į apyvartą „hepeningo“, „instaliacijos“, „akcijos“, „žemės meno“ ir panašias sąvokas, o Znamierowskio ir Srogio veikla buvo kur kas labiau ciniška, chaotiška ir spontaniška. (Būsimieji) „Post Ars“ ‒ resimbolizavo, o Znamierowskis su Srogiu desimbolizavo. Negalvota ir apie „naująjį meną“, veikiau apie pokštavimą „čia ir dabar“. Todėl ir šių akcijų vadinti grynuoju, žanriniu performansu ar hepeningu būtų netikslu. Vis dėlto, žiūrint iš šiandienos perspektyvos, visa ši performatyvi veikla turi ir „žanrinių“ bruožų.

Po 1995 metų Gintaras Znamierowskis atsidėjo tik tapybai, o Donatas Srogis pasitraukė iš „grynojo meno“, taikydamas „konceptualaus performatyvumo“ principus gyvenime.

Performansai gamtoje

Gintaras Znamierowski. "Gimtasis kraštas", 1987

Donatas Srogis. Iš ciklo "Kultūros vertybės" (performansas gamtoje), 1990

Donatas Srogis. Iš ciklo "Kultūros vertybės" (performansas gamtoje), 1990

Gintaras Znamierowski. Kišeninė skulptūra (performansas gamtoje), 1991

Gintaras Znamierowski, Donatas Srogis, Simas Koris (foto). "Menininkai žiemą", apie 1992

Performansas su Piesarsku gamtoje, 1992

Eskizai skurdiems performansams

Donatas Srogis. Eskizas skurdžiam performansui, 1989

Donatas Srogis. Skurdus performansas ant teniso stalo, 1989

Donatas Srogis. Be pavadinimo (performansas bute), 1993

<mediaplayer width='768 ' height='576' image=>http://www.letmefix.lt/media/gintaras-znamierowski-ir-donatas-srogis/ssg-mokykla.mp4</mediaplayer>