Redas Diržys

Biografija

Redas Diržys (g. 1967) nuo XX a. 10 deš. pradžios garsėja aktyvia kuratorine, menine, "biurokratine" (fluxus dvasioje) veikla, kuri ilgainiui transformavosi į nenutrūkstamą kovą prieš rimtąją kultūrą. Rimtąja kultūra galima vadintą bet kokias kultūros apraiškas, veikiančias, kolonizuojančias žmonių sąmonę iš galios pozicijų.

Ko gero, ryškiausias debiutas ‒ pirmasis „Tiesės. Pjūvio“ festivalis, kuriame Diržys debiutavo ne tik kaip organizatorius, idėjinis lyderis, tačiau ir ideologiškai angažuoto performanso atstovas. Tiesa, ankstyvieji Diržio performansai nebuvo tiesioginiai „politiniai pareiškimai“, juose, kaip visame to meto Lietuvos naujajame mene buvo nemažas „simbolizmo“, metaforų balastas. Tačiau jau tada Diržys (ne)sąmoningai dirbo su „ideologine“ medžiaga ‒ viešoje erdvėje, taip pat su turiniais, krypstančiais į kvazipolitinę pusę (pvz.: 1995 m. Alytaus dailės mokykloje surengtos parodos atidaryme surengtas „pasirodymas“ prieš miesto valdžią kabant aukštyn kojomis arba 1996 m. performansas „Dokumentas. Pasas“, kurio metu menininkas miesto aikštėje žiūrovams po kojų drabstė mėšlą ir pan.).

Artėjant link amžių sandūros Diržio performansai, organizacinė ir net biurokratinė veikla (nuo 1995 m. - tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi) pamažu mutavo į bendrą ideologiškai angažuotą performatyvią veiklą, kurioje „menas“, kuravimas ir „vadovavimas“ tapo neatskiriama fluksistine veikla.

Po 2000 m. smarkiai išsiplėtė Diržio performansinės veiklos geografija, užmegzti ryšiai su Pietų Amerikos kairiųjų pažiūrų performansistais. Daug projektų Diržys įgyvendino kartu su čekų menininku Martin Zet (o kai kuriuos kaip Martin Zet). Šis bendradarbiavimas išsivystė į seriją tarpusavyje susijusių performansų, atvirai išjuokiančių meno sistemos klišes ir institucionalizuotą idiotizmą, europocentrizmą ir netgi rasizmą.

Diržio performansinė veikla ir pažiūros evoliucionavo kairiojo kultūrinio anarchizmo link ir darėsi vis labiau sarkastiškai kritinė tiek vietinės, tiek tarptautinės meno sistemos atžvilgiu.

Naujas ir svarbus etapas Diržio (kūrybinėje) biografijoje buvo 2005 m. surengta „Alytaus meno streiko bienalė“, kuria buvo demonstratyviai pabrėžiamas „provincijos“ statusas, kartu išjuokiamas sostinės provinciãlios institucinių bienalių pretenzijos, taip pat ironizuojama masinės tarptautinės bienalizacijos atžvilgiu. Nuo 2005 „Alytaus meno streiko bienalė“ rengiama kas dveji metai. Tai yra, ko gero, rimčiausia antibienalė Lietuvoje ir Rytų Europoje, kurios metu nekuriamas menas (nebent kažkas to labai nori), tačiau diskutuojama, ieškoma kolektyvinio kūrybiškumo išlaisvinimo formų ir pan. Beviltiškai nuobodžių, pretenzingų, konjunktūrinių ir stereotipiškų Vilniaus, Kauno bienalių fone, Alytaus bienalė ‒ tarsi kelrodė žvaigždė visiems, kurie nori būti kūrybiškais, o ne konjunktūriškais.

Kartu, Diržys toliau tęsė ir tęsia aktyvią performerio veiklą, stengdamasis laikytis tam tikrų „akcionizmo“ principų ‒ dirbti viešoje erdvėje su ideologiniais turiniais. Diržys daugiausiai (sąmoningai) reiškiasi Lietuvos regionuose, "periferiniuose“ performansų renginiuose ir užsienyje, dažniausiai aplenkdamas sostinę. Ir nors Diržys jau kurį laiką yra viena didžiausių alternatyvios avangardinės performanso kultūros žvaigždžių Lietuvoje, vis dėlto (savaip provincialiame) sostinės instituciniame šiuolaikinio meno kontekste jis vis laikomas „enfant terrible“. Dar vienas svarbus Diržio veiklos aspektas ‒ ne tik performatyvus aktyvizmas, tačiau ir antiakademinė tekstinė kritinė veikla. Ko gero, Diržys yra vienas rimčiausių ir giliausių Lietuvos kairiojo anarchistinio sparno Lietuvos teorinės minties atstovų, sąmoningai besireiškiančių neakadameninėje plotmėje, dažnai įsiterpiančių ir į mūsų dailės kritikos diskursą.

Bet kokiu, atveju, Diržio veiklą reikia suprasti kaip aktyvistinę visumą (tačiau ne dogmatiška prasme), o ne kaip „performanso“ atstovą ar apskritai menininką.

Nuo 2009 metų Redas Diržys atsisakė vadintis menininku ir solidarizavosi su žmonėmis, gaminančiais prasmę ‒ gyvais ir mirusiais psichodarbininkais ‒ ir pats vadina save psichodarbininku.

Karjera

Mišios

Redas Diržys „Mišios“ 1997 m.

Nesvarbu koks būna Redo Diržio performansų, akcijų formatas, pagrindinė „medžiaga“ arba „pamušalas“ visada yra socioideologinė tekstūra. Šioje akcijoje Diržys padaro labai paprastą ir kartu sudėtingą „kontekstų sukeitimo“ ir „prasmių apvertimo“ judesį ‒ tiksliai atkartoja katalikiškas mišias, pasikvietęs bažnytinės muzikos chorą, tačiau daro tai ne bažnyčioje (esu įsitikinęs, kad Diržys atliktų mišias ir bažnyčioje ‒ tai būtų radikalu ‒, tačiau tai dėl savaime suprantamų priežasčių neįmanoma), o Vilniaus Šiuolaikinio meno centro fojė (tai performansų festivalio „Dimensija 0“ dalis). XX a. 10-jo dešimtmečio pabaigoje Diržys dar vadinęs save menininku, bendradarbiaudavo su tokiomis institucijomis kaip kad Vilniaus Šiuolaikinio meno centras.

Visų pirma, Diržys problematizuoja ir tarsi išardo vieną labiausiai kanonizuotų mūsų Katalikiškos visuomenės ritualų, tarsi klausdamas ar pasikeičia prasmė, kiek ir kaip ji pasikeičia kai tas pats ritualas su visu rimtumu ir nuoširdumu atliekamas ne „šventovėje“ ir ne „eksperto“, t.y. profesionalaus kunigo? Kita vertus, tai ne vien „atgyvenusio krikščioniškojo fundamentalizmo“ kritika ir išjuokimas, tačiau ir ironiška užuomina į menininko (kaip dvasininko pakaitalo) „misiją“ ir vaidmenį visuomenėje.

Kartu Diržio „mišios“ gana adekvačios ir trečiąja prasme ‒ Diržys tarsi suteikia „šventumo“ aurą, ironiškai „palaimina“ ir naująją Vilniaus menininkų „šventovę“, „meką“, t.y. ŠMC, kuris tikrai XX a. 10-jo deš. pabaigoje turėjo ambicijų tokia tapti ir, kas juokingiausia, prabėgus dešimtmečiui, iš tiesų perėmė visą bažnyčiai, kitaip sakant biurokratinei-gnostinei sistemai, būdingą dogmatiką.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/the%20Mass200%20cac.m4v</mediaplayer>

Press conference

Redas Diržys „Press conference“, 2006 m.

Dar vienas Redo Diržio „spektaklio visuomenės“ kanonų parodijavimo ir sujaukimo pavyzdys. Press konferenciją menininkas paverčia klounada, tiesiogine žodžio prasme pūsdamas susirinkusiems muilo burbulus į akis. Kad beprasmiškas spektaklis būtų atraktyvesnis, Diržys instaliuoja sudėtingą oro pūtimo į muzikinius pučiamuosius instrumentus sistemą (retkarčiais kuriuo nors instrumentu „sugrodamas“).

Kartu, pasistatęs kibirą muiluoto vandens, Diržys pučia didelius burbulus, „press konferencijos“ (kaip būdo kažką „pranešti“, pasakyti kažką „svarbaus“) formatą paversdamas parodija, tarsi sakydamas, jog perss konferencijos ir kiti socialiniai ritualai dažniausiai yra tuščiaviduriai arba dar blogiau ‒ užmaskuoti ir sofistikuoti socio-ideologinio išnaudojimo, galios įrankiai.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/dimensija-1-3.m4v</mediaplayer>

"Plein air" 2001 m.

Redas Diržys „Plein Air“ 2001 Viena pagrindinių Redo Diržio akcijinės veiklos potemių ‒ tapybos, kaip tam tikros (sovietmečiu) privilegijuotos, demoralizuojančios ir stratifikuojančios (kuriančios hierarchijas) ‒ sistemos išjuokimas, parodijavimas ir dekonstravimas ideologiniame lygmenyje. Vienas tokių būdų ‒ kojūkų iš molberto pa(si)gaminimas, kaip ikonoklazmo simbolis. Šį kartą Diržys parodijuoja tapybos (sistemos) klišes kiek kitu būdu. Jis išsirengia į „plenerą“, tapymo iš natūros sesiją su molbertu ir dažais. Visi žinome, kad gero „pleneristo“ sėkmės paslaptis ‒ rasti tinkamą arba tapybišką motyvą ir jį greitai (per kokią valandą, kol nepasikeitė apšvietimas) „užfiksuoti“. Šiuo atveju svarbiausias (tapančiojo) statiškumas tiek tiesiogine, tiek perkeltine (ideologine) prasmėmis.

Tačiau Diržys, įsistatęs molbertą, išplaukia „ieškoti motyvo“ valtimi. Pasiekęs ežero vidurį sustoja ir imasi tapyti „motyvą“. Tačiau „neužinkaruota“ valtis nuolat nešiojama po ežerą, todėl tiek tapantysis, tiek „motyvas“ nėra fiksuoti ‒ „motyvas“ nuolat keičiasi, kaip ir tapantysis, nepaisant to, kad valtyje sėdi lyg prikaltas (išlieka statiškas), nuolat blaškomas iš vieno „taško“ į kitą. Taip Diržys sukuria idiotiškos situacijos metaforą, kai „statiškumas“ (sakykime, stabili vertybių sistema ir socio-ideologinė hierarchija) tampa absurdiškas. Diržys „fiksuoja“ ne „motyvą“, bet jo nebuvimą ‒ ir paveiksle „vaizduojama“ purvina košė arba „tobulas abstraktus motyvas“. <mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/plein-nr2-veisejai.mp4</mediaplayer>

Kojūkais per vandenį

Redas Diržys „Kojūkais per vandenį“ Redo Diržio akcijose kojūkai naudojami dažnai, taip pat jie turi savo priešistorę ir simboliką. Tai pasikartojantis įvairiose situacijose artefaktas, pagamintas iš per pusę perpjauto molberto.

„KAIP IR KODĖL REIKIA IŠ MOLBERTO PASIDARYTI PORĄ KOJŪKŲ (II dalis) Molbertas ‒ tai įrenginys masinei meno kūrinių gamybai rankiniu būdu. Molbertas ‒ toks, koks sutinkamas šiandien ‒ atsirado Renesanso laikais kartu su aliejine tapyba. Molberto (angliškai ‒ easel) etimologija yra kildinama iš žodžio „asilas“.

Molbertą reiktų suvokti kaip tapytojo nešulinį gyvulį. Molbertas ‒ vienas svarbiausių klasikinio menininko ir su juo asocijuojamo „teisingo“ vaizdavimo būdo atributas. Molbertas ‒ tai buržuazinės pridėtinės vertės ekonomikos simbolis, nes ant jo sukuriamas produktas turi tendenciją įgauti pridėtinę vertę po to, kai pakliūna į kapitalistinės rinkos ryklių nasrus.

Aukcionų metu parduodami meno kūriniai paprastai dedami ant ant imitacinių molbertų. Imitacinis molbertas ‒ dažno buržuazinio interjero dalis nuo XIX a. Molbertas plius „genijus“ ‒ klasikinis pridėtinės vertės kūrimo modelis, nes garsenybė negali nesukurti vertybės tokiame derinyje.

Žmonės mėgsta vertybes.

Gavęs vertybę veltui žmogus paprastai džiaugiasi.

Jie tiki, kad kada nors tai pavirs kapitalu be jo paties pastangų. Žmonės mėgsta matyti save atvaizduotą plokštumoje ir kiekvieną kartą stebisi lyg kokiu stebuklu. Jeigu jų atvaizdas dar yra ir vertybė dėl kokių nors papildomų priežasčių, tai jiems patinka net ir negražus atvaizdas, nes dovanotam arkliui į dantis nežiūri. Ką reikštų viešas molberto sulaužymas?

Visų pirma, tai antausis buržuazinei vertės ir grožio etalono simbolikai. Antra, tai antausis menininko išskirtinumo mitui, „genijaus“ ekonomikai ir „rimtosios kultūros“ propaguotojams.

Trečia, tai gamybos priemonės sunaikinimas, luditiškas veiksmas, atsisakymas tarnauti ekonominei sistemai, antikapitalistinis veiksmas.

Ketvirta, tai atsisakymas vaizduoti, ikonoklazmas.

Kokiu būdu tai padaryti?

Paimkite medinį klasikinį trikojį molbertą ir atkabinkite atraminę jo koją ‒ jos jums jau nebeprireiks.

Pažymėkite vertikalią molberto simetrijos ašį ir pagal ją padalinkite likusią molberto dalį pusiau (geriausia tai padaryti pjūklu, bet galima ir kirviu). Štai jūs jau turite porą puikių menininko kojūkų!

Atsistoję ant kojūkų jūs galite eiti kur norit ‒ žmonės jus seks tarsi Kristų, ant asilo įjojantį į amžinąjį miestą.

Molbertą verta išardyti dar ir todėl, kad šis įrenginys yra sukonstruotas taip, kad prie jo sėdintis humanoidas dėl savo pasyvaus stebėtojo būvio prie jo greičiau pradeda rūkyti, nei mąstyti.

Pasidaręs kojūkus jis bent jau mes rūkyti, nes jais vaikštant tai daryti nepatogu.(Redas Diržys, 2008, Alytus) (Alytaus biebnalė 2: Tarptautinis eksperimentinio meno festivalis 2007 m. Rugpjūčio 20-26 d. (katalogas), Alytus, 2008, p. 32.)

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/redas-dirzys/kojukais-per-vandeni.mp4</mediaplayer>

Kojūkų futbolas

Redo Diržio akcijose kojūkai naudojami dažnai, taip pat jie turi savo priešistorę ir simboliką. Tai pasikartojantis įvairiose situacijose artefaktas, pagamintas iš per pusę perpjauto molberto.

Šiuo atveju Diržys (iš per pusę perpjauto molberto ‒ šį aspektą reikia prisiminti visada) kojūkus integruoja į viešą Klaipėdos miesto renginį, taip tarsi dvigubai dekonstruodamas atvaizdų gaminimą, kartu, futbolo, kaip kapitalistinės konkurencijos spektaklio, kanonus tarsi tęsdamas situacionistų tradicijas. Visa tai įpinama į miesto šventės formatą ir atrodo kaip neįpareigojantis, linksmas žaidimas.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/redas-dirzys/dirzis%20redas%20kojuku%20futbloas.mp4</mediaplayer>

Sadamas žengia į dangų.

Performansas „Sadamas žengia į dangų“ 2007 rengtas Vilniuje.

Performansą sudarė Diržio „piligriminė kelionė“, prasidėjusi prie JAV ambasados ir pasibaigusi prie Rusų dramos teatro. Šiame performanse galime aptikti visus Diržio performatyvios veiklos „ingredientus“ ‒ (dažniausiai) viešą erdvę ir tam tikrą veiklą, susijusią su ideologiniais lygmenimis. Vieša erdvė visada yra ideologzuota ir represuota, tereikia truputį nukrypti nuo neregimo „teisingo elgesio“ formato ir tuojau pat išryškėja represiniai aspektai. Šiame performanse Diržys taip pat išryškina šiuos ideologinės represijos mechanizmus.

Jis „keliauja“ ant nugaros užsivožęs Sadamo Husseino portretą, maža to, Diržį lydi (ir dokumentuoja) grupelė kolegų ar šiaip prijaučiančiųjų, todėl nekalta „kelionė“ vista improvizuotomis „eitynėmis“, o joms trumpam stabtelėjus prie JAV ambasados policininko „perskaitomos“ kaip nesankcionuotas „piketas“. Taigi, Diržys pasiekia savo ‒ švelniai transformuodamas įprasto elgesio kanonus viešoje erdvėje (su)kuria tokias situacijas, kuriose tarsi demaskuojamas viešos erdvės „viešumas“ ir elgesio joje „natūralumas“.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/RedasDirzys/Redo%20Diržio%20performansas%20SADAMAS%20ŽENGIA%20Į%20DANGŲ%202007.10.14.mp4</mediaplayer>

Bariccade

Performansas, surengtas Kaune. Improvizuota barikada (aliuzija į revoliucinę performanso formą) užtveriama gatvė, Redas Diržys pasako kalbą, jos pabaigoje kviečia žiūrovus išardyti (išspardyti) berikadas. Kai kurie žiūrovai pasiduoda "provokacijai" ir iš tiesų išspardo kartoninę barikadą. Tokiu būdu Diržys sukeičia vaidmenis, tie, kas statė barikadą, pasišalina, o tiek, kas taikiai stebėjo veiksmą, išspardo rikadą. Sukuriama ironiška revoliucinės situacijos parafrazė.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/redas-dirzys/bariccade.mp4</mediaplayer>

LeDZ

LeDz Performansas „LeDZ“ (1995) yra vienas ankstyvųjų menininko viešų pasirodymų. Šis performansas atsirado iš konkrečios institucinės situacijos. 1995 m. Diržiui tapus Alytaus dailės mokyklos direktoriumi, buvo „nuleistas“ nurodymas iš viršaus surengti Dzūkijos regiono dailininkų pardą dailės mokykloje. Diržys ir keletas jo kartos bendražygių nusprendė „kuratoriniame“ lygmenyje išreikšti savo požiūrį ‒ stendams supirkome medžiagą ir susikalėme patys. Dėl salės grindų remonto (jį reikėjo atlikti per kelias dienas specialia įranga) susitariau su bičiuliu Sigitu Krutuliu, tuo metu kaip tik užsiimančiu būtent tokiais darbais. Deja, jis kažkaip nesuspėjo laiku pradėti, tad parodą teko eksponuoti ant tų pačių baisiai atrodančių grindų.

Tradicinių dailininkų neatmetėme, kaip šie bandė su mumis elgtis paskutinėje bendroje parodoje, bet ir taikytis prie jų įprastos rutininės-ritualinės parodų estetikos neketinome.

Parodoje dominavo instaliacijos, objektai ‒ nebūdingi tradicinėms provincijos parodoms elementai, o per atidarymą dariau performansą: kabėdamas žemyn galva, valdžios ponioms ir ponams sakiau, kad „jų akys juos apgauna“. Juos tai ir glumino, ir patiko ‒ tokia atrakcija... žinote, „toks jau to Diržio stilius“. (...) Bet ši paroda, kaip ir reikėjo tikėtis, neatitiko tradicinių Dzūkijos dailininkų lūkesčių (...) Beje, ta paroda vadinosi „LeDZ“ ‒ sugalvojome su Audriumi Janušoniu, o turėjo reikšti kažką tarpinio tarp dzūkų, cepelinų ir „Led Zeppelin“. (Alytaus dailės mokykla: 35 pasipriešinimo metai. Alytaus dailės mokykla, 2013, p. 112-113)

Miesto valdžios atstovų būrelis ir priešais juos žemyn galva kabantis Redas Diržys ‒ pranašiškas Alytaus avangardo ir miesto valdžios santykių (dažniausiai atviros konfrontacijos) simbolis.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/ media/redas-dirzys/ledz.mp4</mediaplayer>

Akcija, skirta 1968 m. spalio įvykių Meksikoje aukoms atminti

Redas Diržys & Enrike Ježik (Argentina). Akcija, skirta 1968 m. spalio įvykių Meksikoje aukoms atminti. 1968 m. Olimpiados Meksiko mieste metu, spalio 2 d. į Meksiko gatves išėjo apie 10 000 studentų ir valstybinio sektoriaus tarnautojų, protestuodami prieš tuometinę vyriausybę. Vyriausybės pajėgos atakavo protestuotojus ir nužudė iki trijų šimtų taikių protestuotojų, keli tūkstančiai buvo suimti. Redo Diržio ir argentiniečio Enrike Ježik akcijos „branduolys“ – dviejų menininkų „kopimas“ į dangoraižio 60-tą aukštą kaip politinis veiksmas ir priminimas apie kruvinus įvykius, įvykusius taiką simbolizuojančio renginio ‒ olimpiados metu. Šią akciją stebėjo apie 20 000 žmonių.

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/web/media/redas-dirzys/enrique-jezik-ir-redo-dirzio-akcija-1968-uju-aukoms-meksikoje-atminti.mp4</mediaplayer>

Pasidaryk bienalę pats

Pasidaryk bienalę pats. Manifestas

1. Visų pirma tu turi nugalėti savo ego ir suvokti, kad bienalė yra organizuojama ne parodyti tavo paties, bet kitų darbams. Pastebėk, kad yra dar daugiau menininkų pasaulyje. 2. Parenk bienalę taip, kad pats norėtumei tokioje dalyvauti. 3. Bienalės tema turėtų atspindėti realias problemas, su kuriomis susidūrei dalyvaudamas pastarosiose keliose bienalėse. 4. Pasirink vietovę, dar neregėjusią panašaus pobūdžio renginių. 5. Surink ir paskleisk pačias linksmiausias ir absurdiškiausias istorijas apie tą vietovę. 6. Tiksliai numatyk konkretų adresatą, kurį nori atakuoti ir tuo pagrindu organizuok visą viešųjų ryšių kampaniją. 7. Kviesk žmones su kuriais norėtumei dirbti. Panaudok visus asmeninius kontaktus. 8. Niekada nekviesk žvaigždžių vien tik dėl jų statuso. Jos niekada nedirbs tavo idėjoms. Netgi, jei ir sugebėtumei gauti daugiau paramos bienalei, jų dalyvavimas tarnaus jėgoms, stovinčioms už jųjų nugarų ir jomis manipuliuojančioms. 9. Niekada netikėk institucijų patarimais. Tik viena bendradarbiavimo forma yra priimtina – paimk iš jų pinigų daugiau, nei reiktų jų inkorporuotiems reikalavimams įvykdyti. Likusias lėšas panaudok jų interesų neutralizavimui. Jeigu tavo interesai sutampa su institucijos interesais – tu kažką darai nekaip. 10. Stenkis išvengti jų teoretizuotų kalbų propagavimo bet kuria forma: paskaitos, tekstai, citatos, nuorodos; arba bent jau neutralizuok savo paties komentarais. 11. Atmink, kad ir ką bedarytumei, tu dirbi jiems ir jie bus tau dėkingi už bet kokį dėmesį jiems. Nesuk sau galvos dėl jų diskomforto – jie niekada tau nemokės tiek, kad galėtų reikalauti tavo paklusnumo. 12. Jeigu nori gauti vietos valdžios paramą – prižadėk jiems reginį. 13. Jeigu nori gauti valstybinės institucijos paramą – prižadėk įvairiapusį renginio nušvietimą spaudoje, o ypač, tarptautinėje. 14. Jeigu nori dirbti su tarptautiniais fondais – pasislėpk už lojalios ir patikimos institucijos sienų. 15. Visiems šiems trims atvejams neabejotinai pravers tavo lobistiniai sugebėjimai. 16. Jeigu dar turi kokių idėjų, dėl kurių nori surengti bienalę, panaudok jas menininkų pritraukimui. Nuostabu, jeigu šios prieštarautų aukščiau išvardintiems trims atvejams. 17. Tu turi tikėti ir pasitikėti menininkais, kuriuos kvieti į bienalę, ir jie padarys geriausia, ką gali. Niekada neatrinkinėk darbų – diskutuok su kiekvienu menininku judviejų veikimo strategiją. 18. Bienalės katalogas visuomet turi nuorodas į galios struktūras. Skirtumas tik – arba tu jas adoruoji, arba joms priešiniesi. 19. Katalogas – tai būtinas elementas, kad bienalė taptų istorija. Atmink, žmonės labiausia įsidėmi atidarymo furšetus ir katalogus. 20. Katalogas – tai pirmas žingsnis į sekančią bienalę. 21. Būk nuoširdus, kiek begali. Venk profesionalų tekstų spausdinimo kataloge. 22. Jeigu nieko nebeliko pasakyti daugiau – tylėk. Bet tai nereiškia, kad neturėtumei suorganizuoti dar vienos bienalės po dvejų metų. Galų gale tai visuomet veiks tuos, kurie daug šneka. AR TU IŠ TIESŲ TURI, KĄ PASAKYTI? KAM?

[Redas Diržys. 2005. Alytus]

Make Biennial Yourself – Manifesto (Highly recommended to self-referential artists)

1. First you have to do is to overcome your own ego and to realize that Biennial is to be organized to show somebody else’s but not yours artworks and also to realize that there are some more artists in the world. 2. The format of the Biennial and priorities should be arranged in order you would like to participate in it yourself. 3. The topic of the Biennial should be based on the real problems you’ve faced in the last few biennials you’ve participated in. 4. Choose the site never used for such kind of events and not inhabited by your family and /or you parents. 5. Collect and spread around the funny and absurd stories about the site. 6. Carefully choose the target people to be hit during the event and the main PR campaign to be organized for. 7. Invite the people you would like to work with. Use all personal contacts you ever had. 8. Never invite the stars only because of their status. That never will work for you even if you’ll get more funds because of their names – all the profit will be finally absorbed by the forces standing behind them. 9. Never trust to advises of the institutions – only one form of compromise is acceptable – to use their money which should be twice or much bigger then to cover the presentation of their promotional part. And to arrange the counter part to it. 10. Try to avoid presentation of their theoretic discourse in whatever form: lectures, texts; or at least neutralize it by your own commentaries. 11. Remember, you are working for them and you’re the one to receive thanks from them. Don’t worry about their discomfort – they’ll never pay you enough to demand you to listen at their reproaches. 12. If you tend to receive municipal recourses you should promise spectacle to them. 13. If you tend to receive money from the State – promise press coverage and especially international one. 14. If you want to receive international funds - you should hide yourself under the institution and to prove its loyalty. 15. In all these three cases would be very helpful your lobbyist abilities. 16. If you have some more ideas to persecute with the topic of the biennial – that will work to gather the artists around. That does will be perfect if that ones would contradict to the previous three. 17. You should trust the artists invited and to let them do things they’re planning to do and they’ll do their best. Never point to the work, but discuss the strategy. 18. The catalogue of the Biennial points to those who hold the power – either you adoring them or criticizing. 19. The catalogue is the necessary point to attend the history for the biennial. Remember, people mostly remember the opening parties and catalogues. 20. The catalogue is the first step to the next Biennial. 21. Try to be sincere as only you’ll be able. And try to avoid really professional texts in the catalogue. 22. If there is nothing remaining to say – better remain silent. But that doesn’t means that there is no need to arrange one more Biennial in two years. At least there is a good opportunity to oppose to those who chattering too much. DO YOU REALLY WANT SOMETHING TO SAY? WHOM FOR?

[Redas Diržys. 2005. Alytus]

Užpildo manifestas

Šiandien tampa vis labiau akivaizdu, kad meno istorijos pagrindinė funkcija yra apginti turtingųjų muziejų stambiąsias kolekcijas bei asmenis, kurie patirtų didelius nuostolius, jei sistema sugriūtų. Meno istorija kuriama remiantis žvaigždžių gaminimo industrija, bet reikia sukurti atitinkamą terpę, kurioje ir atsiskleidžia labai funkcionali kainos-vertės sistema. Labai svarbi sistemos dalimi šiandien tampa nuolatinė „užpildo“, taip reikalingo žvaigždės aplinkai suformuoti, produkcija. Kas yra tas „užpildas“ ir kodėl Rytų Europa yra pagrindinis jo tiekėjas? Dar visai neseniai už “geležinės uždangos” kiekvienas informacijos trupinys apie vakarietiškus kultūrinius judėjimus (žinoma labiausiai dominuojančius: roko ir pop muzika, abstraktus ekspresionizmas, pop ir minimalistinis menas...) buvo traktuojamas kaip begalinės laisvės apraiškos. Netgi formalistinis abstrakčios tapybos kūrinys buvo radikalus sovietinėje visuomenėje. Taigi, po sistemos žlugimo visi progresyvieji menininkai plūstelėjo į vakarus, kur netruko įsitikinti, kokie naivūs ir primityvūs jie stojo prieš vakarietišką teorinį žongliravimą. Vos keli laimingieji – daugiausia maskviečiai – sugebėjo sėkmingai pritaikyti sovietinį stilių prie vakarietiškų stereotipų ir padaryti stulbinančias karjeras. Iš kitos pusės, nacionalinės besiformuojančių valstybių sistemos buvo konstruojamos pagal provakarietiškus standartus, atsižvelgiant ne į susiklosčiusias istorines sąlygas, bet į naujosios ideologijos reikalavimus. Tarptautiniai fondai puikiai dirbo savo darbą, ruošdami naują, gerai organizuotą sistemą, kurios tikslas aprūpinti vakarietišką rinką užpildu, tinkančiu šiuolaikinės parodos užpildymui.

       Kas yra užpildas?

Užpildas – tai ideali terpė iš anksto numatytoms žvaigždėms sužibėti

Užpildas visuomet didžiuojas žvaigždžių kaimynyste.

Užpildas privalo būti kokybiškas, tiksliai atliktas, neišsišokantis.

Užpildas niekuomet neteigia savęs – jis teigia kuratorių ir žvaigždes.

Užpildas visa tai suriša į viena.

Sunaikinkime užpildą, ir žvaigždės pabirs ant dulkėtų grindų kaip parūdiję skardelės!

AR TU IŠ TIESŲ NORI TAPTI UŽPILDU?

[Redas Diržys, 2004]

It’s now becoming more and more evident that art history has only one mission – to defend some big collections of rich museums and personas that’ll loose their treasures if the system failed. The entire industry of star making was created to organize a strictly functional price-value system. A very important part of the system is the strategy of showing a few stars in a context of well prepared and proportionally weighed “filling”. What is the concept of “filling” and how it happen that Eastern European countries contributed the vast majority of that? First of all, behind the Iron Curtain every scrap of information about Western movements (in the mainstream of course: rock, pop music, abstract expressionism, pop and minimal art) were treated like a kind of ultimate freedom. Even the formal abstract picture was a radical gesture in the Soviet society. So after the collapse of the system all the vanguard artists and activists flooded to the West and they soon realized how obsolete and naïve they are in the context of the western theoretical jugglery. Only few lucky souls from the communist camp succeed in building careers, because of the clever strategy of applying a Soviet style according to Western stereotypes filling already existing folders. Another step was reorganization of the national systems into pro-Western one, with the help of ideology instead of historical survey. A great job was done with the help of networks of international foundations. They really created well-organized system, provided good taste, politically correct and undistinguished products, perfect for filling any big show.

The filling is a perfect setting for predetermined stars to be shown in. The filling is very proud to stooge around the stars. The filling should be perfect, qualitative and inconspicuous. The filling never represents itself – it represents curators and the stars. The filling holds them together. DO YOU REALLY WANT TO BECOME FILLING