Alytus Art Strike festivalis: Skirtumas tarp puslapio versijų

12:52, 8 sausio 2014 versija

Apie festivalį

Alytaus meno streiko bienalė pirmą kartą surengta 2005 metais (organizatorius ir idėjinis lyderis ‒ Redas Diržys), kaip sarkastiškas atsakas į Vilniaus šiuolaikinio meno institucijų monopolį, stagnaciją ir rengiamas pretenzingas bienales.

Iš dalies Alytaus meno streiko bienalė ‒ XX a. 10-me dešimtmetyje rengtų gatvės meno festivalių „Tiesė. Pjūvis“ idėjų tęsinys. Kita vertus, Alytaus bienalė startavo su aiškiau išreikšta kritine nuostata ir į kairįjį kultūrinį anarchizmą krypstančiomis idėjomis. Į bienalę nebuvo pakviestas nė vienas Vilniaus menininkas (pastaruosius Diržys vadina „Ž.I.V“ ‒ „žmogumi iš Vilniaus“). Bienalėje dalyvavo vietiniai ir užsienio menininkai, kurie, pasak Diržio, neatstovauja Europos institucinės-galerijos isteblišmento. Bienalė, kaip ir „Tiesės. Pjūviai“ koncentravosi ties performatyviu „gatvės akcionizmo“ formatu.

Bienalė pradėta rengti kas du metus. 2007 metų bienalė buvo atiduota kuruoti į vietinio jaunimo rankas, kartu nukreipta prieš startavusį projektą „Vilnius ‒ Europos kultūros sostinė 2009“. 2009 metais performatyvus bienalės formatas tapo dar radikalesniu ta prasme, kad visiškai atsisakyta „show“ formato ir jau atvirai išsakomos kultūrinio anarchizmo idėjos. Bienalės dalyviai nekuria meno ir stengiasi, kiek tai įmanoma, išvengti „spektaklio“ formato. Kartu bienalė pervadinama į „Alytaus psichodarbininkų ir duomenkasių kongresą“.

Dominuoja „proletarinės saviorganizacijos“ formos, kurios, vienok, išsaugo stiprų performatyvumo, netgi akcionizmo užtaisą ‒ skaitomos paskaitos, organizuojami seminarai, saviorganizaciniai workšopai, diskusijos. Situacionizmo dvasioje „Kongreso“ nariai rengia monstracijas, žaidžia psichiką dekolonizuojančius žaidimus ‒ trišalį futbolą, Manto Kazakevičiaus sukonstruoto „orgono“ pagalba siurbia seksualinę energiją iš kosmoso, rengia D.I.Y (do it yourself) koncertus, psichogeografinius pasivaikščiojimus ir t.t.

2011 ir 2013 metų Meno streiko bienalių formatas išlieka panašiai saviorganizacinis-performatyvus, tačiau kreipiamas ypatingas dėmesys Azijos ir Afrikos kontekstams. Bienalėse dalyvauja vietiniai ir kai kurie menininkai ir progresyvus jaunimas, kitų Lietuvos regionų atstovai, taip pat menininkai, teoretikai, aktyvistai ir sunkiau nusakomos veiklos atstovai iš viso pasaulio ‒ Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Kamerūno, Pakistano, Senegalo...

Alytus Art Strike festivalis: Skirtumas tarp puslapio versijų

12:52, 8 sausio 2014 versija

Turinys

Apie festivalį

Boating

Monstration

Reiu Tüür Tere Perestroika

Trišalis futbolas

DIY Total music jam

Naršymo meniu

Paieška

@@ 1 eilutė: / 1 eilutė: @@
 ==Apie festivalį==
-Alytaus meno streiko bienalė pirmą kartą surengta 2005 metais (organizatorius ir idėjinis lyderis ‒ Redas Diržys), kaip sarkastiškas atsakas į Vilniaus šiuolaikinio meno institucijų monopolį, stagnaciją ir rengiamas pretenzingas bienales. Iš dalies Alytaus meno streiko bienalė ‒ XX a. 10-me dešimtmetyje rengtų gatvės meno festivalių „Tiesė. Pjūvis“ idėjų tęsinys. Kita vertus, Alytaus bienalė startavo su aiškiau išreikšta kritine nuostata ir į kairįjį kultūrinį anarchizmą krypstančiomis idėjomis. Į bienalę nebuvo pakviestas nė vienas Vilniaus menininkas (pastaruosius Diržys vadina „Ž.I.V“ ‒ „žmogumi iš Vilniaus“). Bienalėje dalyvavo vietiniai ir užsienio menininkai, kurie, pasak Diržio, neatstovauja Europos institucinės-galerijos isteblišmento. Bienalė, kaip ir „Tiesės. Pjūviai“ koncentravosi ties performatyviu „gatvės akcionizmo“ formatu.
+Alytaus meno streiko bienalė pirmą kartą surengta 2005 metais (organizatorius ir idėjinis lyderis ‒ Redas Diržys), kaip sarkastiškas atsakas į Vilniaus šiuolaikinio meno institucijų monopolį, stagnaciją ir rengiamas pretenzingas bienales.
+Iš dalies Alytaus meno streiko bienalė ‒ XX a. 10-me dešimtmetyje rengtų gatvės meno festivalių „Tiesė. Pjūvis“ idėjų tęsinys. Kita vertus, Alytaus bienalė startavo su aiškiau išreikšta kritine nuostata ir į kairįjį kultūrinį anarchizmą krypstančiomis idėjomis. Į bienalę nebuvo pakviestas nė vienas Vilniaus menininkas (pastaruosius Diržys vadina „Ž.I.V“ ‒ „žmogumi iš Vilniaus“). Bienalėje dalyvavo vietiniai ir užsienio menininkai, kurie, pasak Diržio, neatstovauja Europos institucinės-galerijos isteblišmento. Bienalė, kaip ir „Tiesės. Pjūviai“ koncentravosi ties performatyviu „gatvės akcionizmo“ formatu.
 Bienalė pradėta rengti kas du metus. 2007 metų bienalė buvo atiduota kuruoti į vietinio jaunimo rankas, kartu nukreipta prieš startavusį projektą „Vilnius ‒ Europos kultūros sostinė 2009“.
-metais performatyvus bienalės formatas tapo dar radikalesniu ta prasme, kad visiškai atsisakyta „show“ formato ir jau atvirai išsakomos kultūrinio anarchizmo idėjos. Bienalės dalyviai nekuria meno ir stengiasi, kiek tai įmanoma, išvengti „spektaklio“ formato. Kartu bienalė pervadinama į „Alytaus psichodarbininkų ir duomenkasių kongresą“. Dominuoja „proletarinės saviorganizacijos“ formos, kurios, vienok, išsaugo stiprų performatyvumo, netgi akcionizmo užtaisą ‒ skaitomos paskaitos, organizuojami seminarai, saviorganizaciniai workšopai, diskusijos.  Situacionizmo dvasioje „Kongreso“ nariai rengia monstracijas, žaidžia psichiką dekolonizuojančius žaidimus  ‒ trišalį futbolą, Manto Kazakevičiaus sukonstruoto „orgono“ pagalba siurbia seksualinę energiją iš kosmoso, rengia D.I.Y (do it yourself)  koncertus, psichogeografinius pasivaikščiojimus ir t.t.
+metais performatyvus bienalės formatas tapo dar radikalesniu ta prasme, kad visiškai atsisakyta „show“ formato ir jau atvirai išsakomos kultūrinio anarchizmo idėjos. Bienalės dalyviai nekuria meno ir stengiasi, kiek tai įmanoma, išvengti „spektaklio“ formato. Kartu bienalė pervadinama į „Alytaus psichodarbininkų ir duomenkasių kongresą“.
+Dominuoja „proletarinės saviorganizacijos“ formos, kurios, vienok, išsaugo stiprų performatyvumo, netgi akcionizmo užtaisą ‒ skaitomos paskaitos, organizuojami seminarai, saviorganizaciniai workšopai, diskusijos.  Situacionizmo dvasioje „Kongreso“ nariai rengia monstracijas, žaidžia psichiką dekolonizuojančius žaidimus  ‒ trišalį futbolą, Manto Kazakevičiaus sukonstruoto „orgono“ pagalba siurbia seksualinę energiją iš kosmoso, rengia D.I.Y (do it yourself)  koncertus, psichogeografinius pasivaikščiojimus ir t.t.
 ir 2013 metų Meno streiko bienalių formatas išlieka panašiai saviorganizacinis-performatyvus, tačiau kreipiamas ypatingas dėmesys Azijos ir Afrikos kontekstams. Bienalėse dalyvauja vietiniai ir  kai kurie menininkai ir progresyvus jaunimas, kitų Lietuvos regionų atstovai, taip pat menininkai, teoretikai, aktyvistai ir sunkiau nusakomos veiklos atstovai iš viso pasaulio ‒ Baltarusijos, Čekijos, Estijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Olandijos, Prancūzijos, Rusijos, Kamerūno, Pakistano, Senegalo...