Aistė Kisarauskaitė: Skirtumas tarp puslapio versijų
| 10 eilutė: | 10 eilutė: | ||
Šiuo atveju menininkė „pasakos“ formatą ir (savi)žalos elementus perkelia į kūnišką tikrovę, tokiu būdu „eksponuodama“ skirtumą tarp pasakos ir tikrovės sukuria gana šokiruojančios „alternatyvios tikrovės“ dimensiją. Tai, kad „karalaitė“ žaloja save, o „princas“ eliminuotas taip pat (ne)tiesioginė aliuzija į feministinę tematiką. | Šiuo atveju menininkė „pasakos“ formatą ir (savi)žalos elementus perkelia į kūnišką tikrovę, tokiu būdu „eksponuodama“ skirtumą tarp pasakos ir tikrovės sukuria gana šokiruojančios „alternatyvios tikrovės“ dimensiją. Tai, kad „karalaitė“ žaloja save, o „princas“ eliminuotas taip pat (ne)tiesioginė aliuzija į feministinę tematiką. | ||
[[Vaizdas:KPirsteliai.jpg]] | |||
1991 m. Gintaro Zinkevičiaus fotografija | 1991 m. Gintaro Zinkevičiaus fotografija | ||
18:21, 29 gruodžio 2013 versija
Biogarfija
Viena ryškesnių XX a. 10-deš pradžios performanso menininkių ir pradininkių Lietuvoje. Ne vieno(s) to laikmečio dailės kritiko (-ės) Kisarauskaitė buvo laikoma „viena pirmųjų“ „postmodernzimo“ atstovių mūsų šiuolaikiniame mene. Kisarauskaitės performansai iš pažiūros būdavo suręsti ant „švelnaus“ karkaso ‒ „pasakos“, „pelyčių“, nereikšmingų „smulkmenų“, tačiau šis neįpareigojantis performatyvumas dažnai įgaudavo nedemonstratyviai drastišką pavidalą ‒ savižalą „pasakos“ pagrindu ir t.t. Galima sakyti, kad Kisarauskaitės „mikštos“ ir kartu tam tikromis prasmėmis drastiškos performatyvumo taktikos laikytinos ir vienais iš pirmųjų Lietuvos performanse feministinės estetikos pavyzdžių.
Karjera
Kraujuojantis pirštukai
„Pasaka apie karalaitę, kuri įsidūrė į pirštą“, 1991 m., performansų festivalis „Lango“ galerijoje Aistė Kisarauskaitė: Vestuvine suknele apsirengusi autorė (A. Kisarauskaitė?) skaitė brolių Grimų pasaką apie karailaitę, toje vietoje, kur pasakojama, kaip ji įsidūrė į pirštą, virtuviniu peiliu iki kraujo įsipjovė sau pirštą ir toliau skaitydama pjaustė pirštų galus. Pasaka baigiasi ta vieta, kur ji užmigo, princas eliminuotas. Šiuo atveju menininkė „pasakos“ formatą ir (savi)žalos elementus perkelia į kūnišką tikrovę, tokiu būdu „eksponuodama“ skirtumą tarp pasakos ir tikrovės sukuria gana šokiruojančios „alternatyvios tikrovės“ dimensiją. Tai, kad „karalaitė“ žaloja save, o „princas“ eliminuotas taip pat (ne)tiesioginė aliuzija į feministinę tematiką.
Vaizdas:KPirsteliai.jpg 1991 m. Gintaro Zinkevičiaus fotografija
Pelytės
Pelyčių laidojimas“, 1991 m., performansų festivalis „Lango“ galerijoje. Aistė Kisarauskaitė: Panaudota - žiurkėnai iš Kalvarijų turgaus. Performanso festivaliui baigiantis (šis performansas buvo vienas iš paskutiniųjų), kaip pabaigos fiksavimo akcentas pasirinktos įėjimo/išėjimo durys. Juodo aksomo laidotuviniu kostiumu apsirengusi autorė baltomis pirštinaitėmis ėmė žiurkėnus ir pakankamai įtikinamai simuliavo jų gyvų palaidojimą po plyta su užrašu “Salve” prie galerijos durų. Labiausiai pasipiktinę gyvūnų žudymu vardan meno sulaukė, kol likę žiūrovai išsiskirstė ir pamatę ištrauktus gyvus žiurkėnus, su džiaugsmu juos išsidalino.
1991 m. Gintaro Zinkevičiaus fotografija
Vinukai
