Alytaus gatvės meno festivaliai

Apie festivalį

Alytaus vienos paros gatvės meno festivalius 1993 m. pradėjo organizuoti Redas Diržys ir Audrius Janušonis. Festivaliai vyko kasmet iki 1996 m. Gatvės meno festivaliuose ir kituose R. Diržio Alytuje organizuotuose projektuose dalyvaudavo daug tuo metu jaunų ir dar nežinomų ar mažiau žinomų menininkų iš Vilniaus (pirmuosius savo žingsnius žengė menininkai E. Jansas ir D. Liškevičius, taip pat dalyvavo D. jankauskas-Duonis, R. Nemeikšis, G. Lilienė, I. Martinaitytė, A. Pakalka ir kt.)

D. Jankauskas-Duonis, įkvėptas R. Diržio iniciatyvų, 1997-2000 m. organizavo skulptūrinių objektų Telšių viešose erdvėse, festivalius.

Iš trylikos 1993 m. ir dvidešimt devynių 1994 m. visų dalyvavusiųjų vietiniai (iš Alytaus ar Daugų) tebuvo devyni (Audrius Janušonis, Algis Judickas, Redas Diržys, Liudas Ramanauskas, Saulius Lampickas, Sigitas Krutulys, Raimondas Šimkevičius, Indrė Diržienė, Rolandas Barniškis), taip pat keli pavieniai menininkai (-ės) iš Kauno, Duobelės (Latvija), Rygos ir Talino.

Šį renginį (arba bent jo katalogą) iš dalies rėmė nauja ir, kaip tada atrodė, nepriklausoma ir pažangi SŠMC institucija, taigi, Alytaus avangardizmas jau įsiliejo į naujos institucionalizacijos ir centralizacijos bangą, pasidėjusią 1992-1993 m.

Beje, periferijoje tam tikra prasme buvo galima eksperimentuoti kur kas laisviau, nes sostinėje naujų, linkusių į naujojo meno hierarchizaciją ir stagnaciją, institucijų įtaka besiformuojančiam naujajam menui buvo kur kas didesnė. Naujos institucijos labai greitai įsivėlė į intrigas, galios žaidimus ir meninės emancipacijos procesus pradėjo kreipti naujojo oficiozo linkme, nepastebimai depolitizuojant, deideologizuojant esmines sąjūdinio avangardo, eksperimentavimo intencijas.

Naujosios sostinės „šiuolaikinį meną“ propaguojančios institucijos spekuliavo „progreso“ ir „eksperimentavimo“ retorika, tačiau vis labiau gniaužė eksperimentavimo dvasią, (at)kurdami (neo)sovietinę sunkiasvorę konjunktūrinę sistemą, pamažu atsatydami sovietmečio institucijų ir nomenklatūrinių dinastijų status quo. Eksperimentavimas, savo nuomonės turėjimas, neplanuotos alternatyvos šioms dinastijoms buvo nepageidautinos, netgi žalingos.

D. Jankauskas-Duonis boksuojasi su S. Tamulevičiumi-Faja, 1994. Foto: Vytauto Stanionio

Ignas Šimelis, Rytis Kubilius. „Sprogimas“, 1994. Foto: Vytauto Stanionio

Indrė Diržienė. „Pušies spyglių instaliacija“, 1994. Foto: Vytauto Stanionio

Redas Diržys: „Deja, apie 1993–1996 metus, kuomet organizavau vienos paros meno įvykius Tiesė.Pjūvis, aš neturėjau nė menkiausio suvokimo apie kultūrinį kolonializmą ir išnaudotojišką meno prigimtį. Nesupratau ir to, kad kviesdamasis bičiulius (ir ne tik) iš Vilniaus – būtent jie sudarė kritinę daugumą dalyvavusiųjų – aš iš esmės užpildžiau sostinės išskirtinumo įtvirtinimo mitą, o ne vietinio integravimosi poreikį; aš kūriau spektaklį esantiems saugiu atstumu šiltose ir karjerai patogiose vietose, o tuo tarpu vietinių žmonių dauguma tuo baisėjosi ir netgi prisibijojo...“

Sigitas Krutulys. „Į aukštį“, 1994. Foto: Vytauto Stanionio

Jau 1995 metų festivalis išsklaidė iliuzijas, susijusias su centro ir periferijos santykiais, neva centras ir periferija gali bendradarbiauti kaip lygus su lygiu.

Redas Diržys: „tai bene stipriausiai pajutau 1995 m. per „Tiesę. Pjūvį“ Tų metų festivalio katalogo leidybą parėmė Soroso ŠMC. Šio centro vadovė atvyko pažiūrėti, ar „teisingai vykdomas“ jų renginys (tuomet aš dar naiviai tikėjau, jog renginys visgi mano, o jie – tik geranoriški rėmėjai). Tiesą sakant, kolegų menininkų (daugiausiai iš jų buvo vilniečių karjeros menininkų) negalėjau net atpažinti – beveik visi stengėsi įtikti tam vienam žmogui, jie net pakartojo performansą, kurį pirmą kartą pažiūrėti ponia patingėjo“.

Pirmieji du „Tiesės. Pjūvio“ įvykiai priminė akibrokštus, o trečiajame, nepaisant kataloge deklaruojamo stichiškumo, ko gero, potencialiai ėmė bręsti vidiniai prieštaravimai tarp festivalyje deklaruojamų kolektyvinio bendrabūvio nuostatų ir daugelio dalyvių individualių lūkesčių dalyvauti „solidžiame meno festivalyje“ (paversti tokiu „Tiesę.Pjūvį“), turinčiame svorį pildant CV.

Virginijus Mickus. „Dainos“, 1995. Foto: Vytauto Stanionio

Akivaizdu, jog daugelis menininkų iš Vilniaus nusivylė, jog „Tiesės.Pjūvio“ festivalis nevirsta „karjeros festivaliu“, o ir toliau lieka, jų manymu, „neaiškiu (regioninės) kultūros reiškiniu“.

Šiuo požiūriu, ko gero, svarbiausias, kertinis, yra paskutinis – 1996 m. – „Tiesės. Pjūvio“ renginys, kuriame minėti prieštaravimai atsiskleidžia jau aiškiai.

Audrius Janušonis. „Ir ten ir čia“, 1996. Foto: Vytauto Stanionio

Martinas jankus. „Skenduoliai“, 1996. Foto: Vytauto Stanionio

Ko gero, iš dalies tai susiję su vis augančia sostinės naujų institucijų galia (kartu ryškėjantis reakcionieriškumas „avangardinių“, alternatyvių nuostatų atžvilgiu), iš dalies – su didėjančiais vidiniais nesutarimais „Tiesės. Pjūvio“ festivalio viduje, t. y. didėjančia praraja tarp rengėjų ir daugelio dalyvių (ypač iš sostinės) požiūrio ir nuostatų (žr. Emisijos menininkų manifestą).

Redas Diržys: „Visų bendrą dalyvavimą pakeitė santykis „menininkas – žiūrovas“, kiekvienas dalyvis vis labiau ėmė orientuotis į personalinį projektą (iš dalies tai skatino ir projekto kvietimo anketa, kurioje reikėjo nurodyti, ką kiekvienas norės daryti ir ko jam reikės). Visi norėjome dėmesio, vis daugiau dalyvių pradėjo reikšti nuomones vieni kitų atžvilgiu, augo kažkokia konkurencija ir daugėjo norinčiųjų padėti „atrinkti tik gerus projektus“.

1996 m. Alytaus gatvės meno renginiuose dalyvaujantys dailininkai, menininkai pradėjo reikalauti išskirtinių teisių, dažnai savo kūrinius suvokdami kaip personalinius projektus, mažai kuo susijusius su renginio visuma ir idėja. Eksperimentinė, „chuliganiška“, bendruomeninė gatvės meno dvasia blėso. Paskutinį „Tiesės. Pjūvio“ renginį iš dalies finansiškai rėmė jau ir Alytaus miesto valdžia, o tai reiškė jei ne šiokį tokį vietinį pripažinimą, tai bent formalų skaitymąsi.

Redas Diržys. „Dokumentas pasas“, 1996. Foto: Vytauto Stanionio

Pažymėtina tai, kad maždaug nuo 1996 metų su R. Diržiu, organizuojant „Tiesė. Pjūvio“, vėliau kitus projektus, aktyviai bendradarbiavo dailės kritikas, tuometinis Vilniaus ŠMC kuratorius Jonas Valatkevičius.

1997 m. R. Diržys su J. Valatkevičiumi pateikė paraišką kasmetiniam SŠMC remiamų projektų konkursui įgyvendinti projektą „Upė ir komunikacija Nemune“, jo prieigose ir ant upę kertančių tiltų. Projekte turėjo dalyvauti dalis „Tiesės. Pjūvio“ menininkų, tačiau šį kartą projektas filantropinio finansavimo nebegavo (laimėjo paroda „Sutemos“, įgyvendinta 1998 m. ŠMC), užtat 1998 m. jį dosniai finansavo vietinė valdžia.

Tiesa, atliekant vieno projekto montavimo darbus, vienas iš pagalbininkų įkrito į upę (per stebuklą liko gyvas) ir vietinė, taip pat respublikinė spauda, šį įvykį kriminalizavo, kartu buvo atimtos projektui skirtos lėšos, ir organizatoriai palikti su skolomis. Taigi, buvo nutraukti ryšiai su SŠMC ir (kuriam laikui) su miesto valdžia – po šio įvykio (R. Diržiui) nebebuvo įmanoma gauti leidimų organizuoti renginių viešosiose erdvėse.

Alytaus gatvės meno festivalius iš dalies galima laikyti ir nuo 2005 m. startavusios Alytaus bienlės, o nuo 2009 m. Alytaus meno streiko bienalės, priešistore.

Videoįraše užfiksuotas 1995 arba 1996 m. „Tiesės. Pjūvio“ festivalis.

(Right click to control movie)