Taisomas Džiugas Katinas

==Biografija==
Džiugas Katinas (g. 1965)

1989 m. baigė Vilniaus dailės akademiją. Nuo 1990 m. pradėjo aktyviai reikštis kaip performanso, happeningo atstovas (iš pradžių su „Žalio lapo“ grupe). Taip pat kūrė objektus. Pradėjo bendradarbiauti su Linu Liandzbergiu, su kuriuo pradėjo reikštis kaip objekto meno atstovas ir performansų atlikėjas. Kartu su Džiugu Katinu dalyvavo performanso festivaliuose užsienyje.

Taip pat nuo 1995 m. (su Linu Liandzbergiu) pradėjo organizuoti „Dimensijos“ peformansų festivalius Vilniuje. Šie festivaliai tapo vienais pagrindinių performanso festivalių Lietuvoje (paskutinis organizuotas 2007 m.). Aktyviausiai kaip performansų atlikėjas reiškėsi maždaug iki 1997 m., bet ir vėliau kartais pasirodydavo kaip performansų atlikėjas.
 
Aktyviai reiškiasi kaip video meno, dokumentinio video ir animuoto video menininkas. Dažnai video meno pagrindu tapdavo nufilmuota performansinė veikla. XXI a. 1-me deš. Katinas nutolo nuo „grynojo“ performanso, tačiau bendradarbiavo su įvairiais menininkais, muzikantais performatyviuose ir/ar interaktyviuose pasirodymuose. 
Džiugo Katino autoriniams performansams, tiek atliktiems duete su Linu Liandzbergiu (kalbant apie 10-jo deš. 
performansus), būdingas „natūros“ ir „kultūros“ arba žmogaus kaip biologinės ir socialinės būtybės leitmotyvas, šių dviejų „identitetų“ dualizmas, sudėtinga sąveika. Menininko performansuose tiek „gamtinė“, tiek „kultūrinė“ aplinka neįmanoma be žmogaus (kūno), lygiai taip pat žmogaus kūnas neįmanomas be aplinkos. Liandzbergio (ir Katino) performansuose žmogus (ar jo kūnas) visada yra dalis tos aplinkos, siekianti „autonomijos“  arba priešingai ‒ kūnas, bandantis „sugrįžti“ į „natūralų“, „pirmapradį“ būvį.

Šia prasme performansų „aplinka“, vieta, kurioje atliekamas performansas, tampa psichofiziologine dimensija. Ne veltui pirmasis Liandzbergio (ir Katino) organizuotas performansų festivalis vadinosi „Kūno dimensija“. Kūnas ‒ tam tikra dimensija, per kurią ir kurioje reiškiasi gamtos ir civilizacijos lygmenys. Todėl kūnas Liandzbergio performansuose dažnai susaistytas su aplinka tiesiogine prasme (užkastas po žeme, prie ko nors pririštas, „apsiplunksnavęs“ ir t.t.)

Dažnai Katino performansuose originaliai reiškiasi „objektinis“ lygmuo, kai objektais tampa manipuliuojama ir jie tampa tarsi pagrindiniais „performanso“ atlikėjais, kitaip sakant, kuria situaciją. Tai gali būti perdirbti dulkių siurbliai, ar putas purškiančios gaisrininkų mašinos.

==Karjera==

===Reminisces about Lithuania===

Vienas grandioziškiausių Liandzbergio ir Katino (bendradarbiaujant su Antanu Jasenka) performansų, kurį jau galima būtų priskirti ir prie teatro srities. Pagrindiniai performanso prasminiai (ir formalūs) lygmenys ‒ tuo metu (maždaug 2007 m.) Lietuvos televizijoje rodytos laidos vaikams „Teletabiai“ ir „Tarybų Lietuvos kronikų“ „citatos“. Menininkai, apsirengę Teletabių kostiumais imituoja kasdienės buities sceną fone rodomų dokumentinių sovietmečio apybraižų fone. Tai, tarsi, bandymas sukurti epą Lietuvos sovietmečio istorijos ir dabarties temomis, performanso formate.


Priešpastatomi „naivus“ vaikiškas, netgi kūdikiškas ir ideologiškai brutalus sovietinės istorijos pasauliai. Nebeaišku, kuris pasaulis yra tikras, kuris ‒ vaizduotės vaisius?  Performanse keliami (post)sovietinės bū(i)ties klausimai ‒ ar ši epocha tikrai nugarmėjo į praeitį, ar įvairiomis latentinėmis (?) formomis  tebeegzistuoja mūsų kultūroje ir/ar (pa)sąmonėje, vaizduotėje iki šiol. 

<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/antanas-jasenka/dimensija-1-10.m4v</mediaplayer>

===1111 Glasses===

1991 m., vienos parodos Vilniaus Parodų rūmuose (1992 m. pervadintuose į Vilniaus Šiuolaikinio meno centrą) metu Džiugas Katinas sustatė piramidę iš (sovietmečiu paplitusių) granuliuotų stiklinių. Virš šios piramidės pakabino stiklinę smalos ir į ją įmerkė prie elektros įtampos prijungtą lemputę. 
Įjungus ji netrukus įkaito ir sprogo, susprogdindama ir stiklinę. Krisdamos šukės užkliudė stiklinių piramidę ir ši žvangėdama pabiro ir pažiro ant grindų. Tai buvo ženklas džiazo muzikantui Vladimirui Tarasovui pradėti savo koncertą.

Džiugas Katinas sukūrė "performansą", kurio pagrindiniais "veikėjais" tapo objektai, daiktai, kartu performansas tapo įvadine kito performanso, muzikinio pasirodymo dalimi.

<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/glasses.mp4</mediaplayer>

===Eteral inhale===
<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/eternal-inhale.mp4</mediaplayer>

===Pognostic===

Kelių dalyvių atliekama akcija, kuri tiesiogine žodžio prasme sukuria garsinį foną. Interaktyvi aparatūra reaguoja į akcijos dalyvių rankų judesius, transformuodama juos į garsus. Atrodytų, beprasmiška menininkų veikla, keisti rankų judesiai ir kūno plastika paradoksaliai santykiauja su garsiniu fonu (jį kuria).
Sukuriama pusiau mistinė, pusiau „ritualinė“ erdvė.

Šį pasirodymą galima vadinti performansu, koncertu arba audiovizualine instaliacija. Tačiau teisingiausia būtų sakyti, jog tai visų šių sandų mišinys ir nei vieno iš jų negalima išskirti iš visumos. Šiuo atveju akivaizdus tarpdiscipliniškumo principas.

<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/prognostic.mp4</mediaplayer>

===Virusas (kartu su  Gediminu Akstinu ir Gintaru Zinkevičiumi)===

Gedimino Akstino parodos Vilniaus ŠMC metu, Džiugas Katinas buvo „paliktas nakčiai“ patalpoje su Akstino instaliacija ir atliko daugiau nei vienuolika valandų trukusias „apeigas“. Joms pririekė skaidrių projekcijos, lipnių popierėlių „atmintukų“, parafino, vaško, žemių, gipsinių piešimo modelių, kokakolos, lašeline leidžiamos i lietuviškus batonus.

Menininkas sistemingai klijavo „atmintukus“ ant juodo, atspindinčio ekrano, rezultate sukurdamas tarsi "kompiuterinę grafiką", gramdė parafiną ir spalvotą vašką, išgaudamas „žiedlapius“, lašino vašką į vandenį, darydamas įvairius „piešinius“su parafinu uždaroje patalpoje. Dėliojo stiklines ir lėkštutes su vandeniu adatos pagalba konstruodamas archainius kompasus. Šviesos lygis buvo reguliuojamas reostatu, tarsi greitinantis dienos - nakties kaitą. Savo forma performansas priminė tarsi mandalų kūrimą, tarsi beprasmišką kalinio (Katinas dėvėjo kalinio uniformą ar pižamą) veiklą, virtusia beprotišku ritualu.
 
Formaliame lygmenyje menininkas sujungė tai, kas sakralu su tuo, kas yra profaniška, ištrindamas tarp šių sferų ribą. 
 

<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/virusas.mp4</mediaplayer>

===Grupės "Žalias lapas" akcija "The Way"===
Grupė „Žalias lapas“‒ viena pirmųjų Lietuvoje (kartu su grupėmis „Post Ars“ iš Kauno, „Prarastoji karta“ iš Klaipėdos, jaunaisiais kompozitoriais, 1988-1990 m. rengusiais happeningų festivalius prie Anykčių, Nidoje) happeningo, akcijos, performanso meną propagavusių grupių Lietuvoje. Pirmoji grupės akcija įvyko 1988 m. kovo 26 ‒ balandžio 3 dienomis tuometiniame Vilniaus dailės institute. Grupė iširo 1992 m. pabaigoje. 

Grupės, kaip kitų to meto happeninginių, žemės meno ir kitų avangardizmo rūšių atsto(i)ų, veikla dažniausiai  skleidėsi gamtoje ar improvizuotuose happeningų festivaliuose. Tiesa, grupė yra surengusi pasirodymų ir labiau sopecializuotose erdvėse ‒ Vilniaus sporto rūmuose, Vilniaus parodų rūmuose, netgi Pasaulio muzikos dienose Varšuvoje. 

Grupės veiklą įtakojo bendros to meto perstroikos, kiek vėliau sąjūdinės išsilaisvinimo (visomis prasmėmis) idėjos, taip pat tuo metu (po Černobylio branduolinės katastrofos 1986 m.) populiarios ekologinės ir žmogaus išsilaisvinimo (nuo industrinio-militaristinio režimo) idėjos (vienas sąjūdžio įkūrėjų Zigmas Vaišvila, po pirmosios „Žalio lapo“ akcijos siūlė grupei jungtis prie tuo metu besikuriančių Lietuvos žaliųjų) ir pan. tai buvo Lietuvos naujosios dailės, šiuolaikinio/tarpdisciplininio meno (iš dalies visos šios sąvokos reiškia beveik tą patį) lopšys, klestėjimo ir kartu, ko gero, maždaug iki 1993-4 m. nuoširdžiausio avangardizmo laikotarpis.

Pasak vieno grupės lyderių ‒ Gedimino Urbono ‒ (maždaug 1988-1990 m.) "veikėme kitoje plotmėje nei tuo metu besiformavusios skulptūros ar objektų bangos atstovai, kuriuos kiek ironiškai vadinome „medinukais“. A. Raila, A. Lankelis, M. Šnipas, D. Narkevičius ‒ tai tik keli geriau žinomi tos naujosios ir kylančios kartos atstovai, gavę  vyresniųjų (M. Navako, P. Mazūro, V. Vildžiūno, G. Karaliaus ir V. Urbanavičiaus) pritarimą ir netgi užuovėją. „Medinukams“ rūpėjo archetipas, identiteto paieškos, atsikuriančios nacionalinės valstybės idėja. Tuo tarpu mus domino globalūs procesai, performatyvumas ir kolektyvinė praktika (...) Svarbiausias tuo metu buvo kolektyvinė kūryba kaip politinis pareiškimas ir opozicija vienišo genijaus mitui. Kitas man (Urbonui ‒ K. Š. past) reikšmingas kūrybos aspektas ‒ tarpdiscipliniškumas ir ryšys su technologijomis. (...) hepeningas, performansas, akcija, readymade`as, pasiskolinti daiktai, citatos, tekstai ir dokumentai, socialinės skulptūros, kolektyviniai veiksmai ‒ tai buvo naujas to laikotarpio žodynas" (Pokalbis su Nomeda ir Gediminu Urbonais. In. (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987-2011 m. Vilnius: LTMKS, 2011, p. 170-171, 173, 170).

Grupės narių sudėtis ir skaičius nuolat variavo. Jos nariais vienu ar kitu metu Gediminas Urbonas, Džiugas Katinas, Danielė Vyšniauskaitė, Artūras Makštutis, Aidas Bareikis, Alvydas Vadapalas, Julius Ludavičius, Linas Liandzbergis ir kt. 

Grupės akcija, kurios pagrindiniais iniciatoriais buvo Gediminas Urbonas ir Džiugas Katinas „The Way“ atlikta 1990 m. prie dabartinės Rotušės. Tam metui būdinga ekologinė (išsilaisvinimo apskritai) simbolika, kartu ‒ dideli masteliai ir monumentalumas. Tai buvo pozityvios anarchijos laikotarpis, kai socio-ideologiniai, socio-kultūriniai, kasdienybės lygmenys buvo sujaukti, persipynę ir net gi, galima sakyti, netekę griežtos kontrolės, struktūros. Todėl buvo įmanoma įgyvendinti tokias, iš pažiūros, grandiozines ir avangardines akcijas kaip „The Way“, kuri yra ypač vertingas dokumentas monumentalaus happeningo-instaliacijos, atliktos viešoje vietoje (galima sakyti miesto širdyje, kas būtų sunkiai įsivaizduojama avangardinei akcijai šiais laikais). Maža to, kuriam laikui buvo užtvertas pravažiavimas, kol menininkai formavo piešinį ant važiuojamosios dalies.
 
Kartu akcija unikali ir tuo, jog ji iš dalies skleidžiasi kasdienybės audinyje, įsiterpia į jį, kadangi kūrinys(akcija) iš dalies realizuojasi būtent atsakomosios reakcijos pagrindu ‒ praeivių, jų reakcijų, tam tikrų veiksmų. Antai, vienas žiūrovas netikėtai ir neplanuotai įsijungia į happeningą, prasibrovęs prie mikrofono ir akomponuodamas sau kanklėmis dainuoja (turbūt) savo kūrybos dainas apie laisvą Lietuvą. Kitoje vietoje, akcijos pašonėje rusiakalbė praeivė piktinasi tokia „degradacija“ (t.y. akcija), siūlydama verčiau eiti dirbti... Aplink vaikštinėja (dar vis) sovietiniai milicininkai, tačiau akcijos nenutraukia... Šalia „pagrindinės programos“ ‒ baltais kombinezonais apsirengusių Urbono ir Katino ‒ rėžiamų kalbų, happeningas plečiasi ir realizuojasi nenumatytomis alternatyviomis kryptimis.
 
Atitveriama važiuojamoji  gatvės dalis ir per suformuotą piešinį (stilizuotas žmonių figūras) pradeda važiuoti automobiliai. Piešinys keičiamas, naikinamas, išnešiojamas (išvežiojamas) po gatvę...
Akcija ‒ ne tik unikalus totalaus happpeningo, ankstyvojo Lietuvos avangardo, tačiau ir Sąjūdžio, pirmųjų Nepriklausomybės pradžios dienų dokumentas, vertingas ne tik dailės, tačiau apskritai, mūsų istorijai. 

<mediaplayer width='640' height='480' image=''>http://www.letmefix.lt/media/dziugas-katinas/way.mp4</mediaplayer>

==Nuorodos==


[[Category:Performanso menas]] [[Category:„Nuogas“ kūnas]] [[Category:Ekologija]] [[Category:(A)socialinis kūnas]] [[Category:Happeningas]] [[Category:Pastišas/groteskas]] [[Category:Bendradarbiavimas]] [[category:Performansas kaip instaliacija]] [[Category:Performansas ir medija]] [[Category:Performansas ir muzika]]