Taisomas Eglė Rakauskaitė

== '''Biografija''' ==

Eglė Rakauskaitė gimė 1967 metais, Vilniuje. 1993 metais baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, po jų iš karto pradeda aktyviai dalyvauti Lietuvos šiuolaikinio meno scenoje. Jos kūryba iškart išsiskiria konceptualumu. Menininkė kuria fotografijas objektus, performansus, videofilmus, instaliacijas. Nuo 1994 metų Eglės Rakauskaitės kūryba demonstruojama Lietuvos ir tarptautinėse meno parodose, o 1999 metais, Lietuvai pirmą kartą dalyvaujant Venecijos meno bienalėje įrengtame šalies paviljone, kartu su Mindaugu Navaku reprezentavo Lietuvą. Šiuo metu autorė gyvena ir dirba Kaune, o jos kūriniai yra Lietuvos ir užsienio kolekcijų rinkiniuose.

== '''Meninė veikla''' ==

Eglė Rakauskaitė įeina į XX – XXI a. Lietuvos meno istoriją kaip viena garsiausių meno kūrėjų, žinoma ir tarptautiniame kontekste. Emisijos kartos atstove, savo kūrybinį kelią pradėjo dar studijuodama Vilniaus dailės akademijoje, kur tapė paveikslus, kūrė grafikos darbus. Vėliau tapybą iškeitė į naująsias menines praktikas, kurioms būdingas jusliškumas, patyriminis dėmuo. Kūryboje dominuoja ikoniškomis tapusios organinės medžiagos – taukai, maisto produktai, plaukai, gėlės. Autorė savo darbuose neretai naudoja ir savo pačios kūną. Kūrybos kontekstai siejami su istorinėmis nuorodomis, praeitų epochų estetika, socialine kritika. Nuo kūrinių neatsiejami ir kūno meno diskursai, feminizmas, biopolitika bei kultūrinių įvaizdžių kritika. Eglė Rakauskaitė naudojasi tokiomis meninėmis strategijomis, kuriomis siekiama kelti juslines estetines patirtis, kurti betarpiškumo, įsijautimo į medžiagiškumą poveikį taip pat atskleisti laikiško kismo apraiškas ir socialinius fenomenus.

== '''Kūriniai''' ==

=== „Taukuose“ (1998), 3 sinchronizuoti videofilmai, instaliacija, (foto dokumentacija) ===

Šiame videoperformanse, autorė panardina save į taukų skysti, kuriame plūduriuoja tol kol taukai pradeda vėsti ir tampa gličia mase. Įvykis fiksuojamas trimis vaizdo kameromis, kuriomis kūnas „supjaustomas“ į tris dalis – biustą, torsą ir kojas, tačiau atskiruose ekranuose vykstantis veiksmas demonstruojamas sinchroniškai ir siekiant atskleisti visumą. Šis darbas gali būti traktuojamas kaip aliuzija į ankstesnįjį –  „Meduje“ (1996). Šiame videoperformanse autore panašiu principu nardino save į permatomą gelsvą medžiagą – medų, tačiau gemalo pozoje ir kiek „tauresnėje“ substancijoje. Darbe „Taukuose“, kaip ir provaizdyje, autorės kūnas tampa panašus į inkliuzą gintaro medžiagoje, tačiau taukų medžiagai stingstant įvedama laikiškumo ir kismo dėmenys. Šio darbo meninę prasmę kuria ne tik vaizdas, bet ir medžiagos, kurios neretai būna išskirtinai organinės – šiuo atveju pats kūnas ir taukai. Kūrinyje svarbi šių medžiagų sąveika, iš kūno taukams perduodama šiluma, kūno judėjimas, virpinantis visą riebalinę substanciją. Tačiau juntama ir medžiagų priešprieša. Apie 20 minučių vykstančio veiksmo pabaigoje, taukams sustingus, lieka sekinančios fizinės apkrovos pojūtis ir balti sustingę taukai, kuriose autorės kūnas lyg įkalinamas. Kūno „šventumo“ ir taukų „purvinumo“ įspūdžių supriešinimas tampa suniveliuotas. Kuriama slogi dermė, sąlygota pačiam videoperformansui svarbiame procesualumo, kūniškumo, aplinkos ir subjekto joje pokytyje.

----
=== „Veidai“ (1998-1999), videofilmas ===

Videofilmas „Veidai“, ilgai trukęs projektas, pradėtas Niujorke 1998 metais, kuriame „kolekciuonuojami“ Eglės Rakauskaitės draugų, pažįstamų ir aplinkos žmonių veidai. Meno aplinkos žmonės pažvelgia į žiūrovą viršutiniame ekrane, perkelti į apatinį ten jau būna užsimerkę ir galų gale juos pakeičia kiti. Šis darbas gali būti suvokiamas kaip tuometinės socialinės, su autore susijusios terpės dokumentacija, bendruomenės „katalogas“, kuriama atsirandantys ir išnykstantys veidai atskleidžia neišvengiamą realybę – laikinumą.

<mediaplayer width='787' height='576' image=''>http://www.letmefix.lt/media/egle-rakauskaite/faces.mp4</mediaplayer>

=== „Gariūnai“ (2002), videofilmas ===

Dokumentinio filmo „Gariūnai“ siužete fiksuojama viena „Gariūnų“ turgavietės diena. Ji prasideda dar naktį, kuomet į tuščią ir „miegančią“ erdvę po truputį renkasi prekeiviai. Patys ankstyviausieji pradeda krauti prekes, ruoštis darbo dienai. Vis gyvėjantį veiksmą papildo pirmieji klientai, besižvalgantys po gausius prekystalius ir juos pasitinkanti aušra. Turgavietė po truputį virstanti skruzdėlynu įgauna savąją estetiką, kuriamą gausos, utilitarumo ir bei pigių prekių neskoningumo – vestuvinės suknelės, tradicinės lakierkos, džinsofkės, kilimas su moters ir tigro hibridu, visur vienodi languoto rašto maišai bei prekybininkams būdingų ūsų gausa. Visa erdvė įgauna savitą purvo įspūdį, kurį sustiprina besibaigiančios darbo dienos metu išnyrančios šiukšlės. Turgavietė po truputį „užmiega“, ją palieka paskutiniai žmonės. Tai primena kapitalistinį ritualo veiksmą, kuris nors ir būdamas kasdieniškas, vis tik iškrenta iš konteksto, dėl pačios turgaus vietos beasmeniškumo ir funkcionavimo tik komercialistiniame kontekste. Pateiktas gan slogus, praeitį menantis vaizdas, pasižymintis pilkumu ir dulkėtumu.

==Nuorodos==

[[Category:Videomenas]]