Anykščių hepeningų fesivaliai

Iš letmefix.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Anykčių hepeningų festivaliai vyko Ažuožerių kaime, šalia Anykščių 1988-1989 metais, vienas hepeningų festivalis buvo organizuotas Nidoje 1990 metais.


Pokalbis su Gintaru Sodeika

Kęstutis Šapoka: Pradėkime nuo XX a. 9 deš. antros pusės sociokultūrinio konteksto, kuriame ir užgimė Anykščių hepeningų festivaliai.

Gintaras Sodeika: 1985 m. Druskininkuose startavo Jaunimo kamerinės muzikos dienos. Statistiškai šiandien tai pats seniausias modernios muzikos festivalis, gyvuojantis iki dabar. Neseniai atšventėme jo 30 metų jubiliejų. Šiame festivalyje buvo labai palanki terpė alternatyviai muzikai, apskritai meninei raškai. Tai reiškė, kad sąlygiškoje periferijoje Druskininkuose galėjome drąsiau kalbėti ir pagroti tokios eksperimentinės muzikos, kokios galbūt nebūtume galėję pagroti Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar Kompozitorių sąjungos salėje, o ką jau kalbėti apie Nacionalinę filharmoniją ir panašias oficialias institucijas.

K. Š.: Turite omenyje Kompozitorių namų salę Žvėryne, Adomo Mickevičiaus gatvėje?

G. S.: Taip, Žvėryne. Tai savotiškai legendinė salė, nes joje sovietmečiu vyko kūrinių, kurie vėliau tapo revoliuciniai, perklausos. Pavyzdžiui, Broniaus Kutavičiaus „Iš Jotvingių akmens“ ir „Panteistinė oratorija“. Po vieno šių kūrinių perklausos partiniai vadovai pašoko iš savo vietų keikdamiesi ir šaukdami, jog tokia antisovietinė muzika neturi teisės skambėti Lietuvos tarybinių kompozitorių sąjungoje. Beje, kai kurie iš tuomečių rėksnių ir šiandien sėkmingai įsikomponavę į laisvos Lietuvos kultūrinę panoramą ir gieda visai kitas giesmes.

K. Š.: Gal buvo dar kokių nors to meto veiksnių, kurie užkūrė Anykščių hepeningų festivalius?

G. S.: Maždaug 1986–1987 m. susiformavo bendraminčių grupelė ‒ tuo metu jauni kompozitoriai Tomas Juzeliūnas, Šarūnas Nakas, Arūnas Dikčius, Ričardas Kabelis, Rytis Mažulis. Turėjo įtakos bendravimas su to meto Matematikos ir informatikos instituto programuotojais ‒ pirmųjų lietuviškų kompiuterių specialistais. Ieškojome naujesnių raiškos formų ir tai 1987 m. pavirto į eksperimentinės kompiuterinės muzikos bei gyvosios muzikos koncertą tuometės Konservatorijos Didžiojoje salėje, kuris vadinosi „Laisvojo garso sesija“. Tuo metu vartoti žodį laisvas dar buvo šiek tiek rizikinga. Skambėjo mūsų sukurti kūriniai „Dviem instrumentams ir elektroniniams priedams“. Šie kūriniai turėjo didžiulį atgarsį ir sulaukė sėkmės. Dar vienas svarbus veiksnys ‒ fragmentiškos žinios apie „Fluxus“ judėjimą Niujorke. Šios žinios mums darė įtaką. Tačiau dabar juokinga prisipažinti, nes apie „Fluxus“ žinojome labiau iš gandų, nuogirdų, legendų. Kadangi neturėjome konkretesnės informacijos, bent jau aš asmeniškai, trūkstamas grandis susigalvojau pats. Man tai buvo būdinga nuo vaikystės: kai reikėjo elektrinės gitaros, pasigaminau pats, kai reikėjo būgnų ‒ irgi pasigaminau pats... Taigi, panašiai atsitiko ir su „Fluxus“. Kartą klausėmės vieno mūsų bendraminčių ‒ Juliaus Geniušo, pianisto Petro Geniušo brolio, – namuose keisto garso įrašo. Tai buvo fortepijono ardymo ir sunaikinimo proceso garso įrašas. Kažkas iš Amerikos mums atsiuntė šį įrašą, mes nesupratome, kas šio veiksmo įraše autorius, bet mums darė didžiulį įspūdį pats faktas, kad girdime fortepijono naikinimo garsus. Mes net nežinojome, kad tai yra akcija, hepeningas, kurį būtina ir matyti, galbūt netgi svarbiau nei girdėti. Tačiau, nepaisant to, mums fortepijono ardymo, laužymo, gręžimo, kitaip sakant, naikinimo garsai skambėjo apokaliptiškai. Tai, kad šis veiksmas buvo Jurgio Mačiūno ir jo grupės bendraminčių kūrinys, sužinojome gal tik po dešimties metų. Vis dėlto žinios apie „Fluxus“ į Lietuvą skverbėsi ir mus pasiekdavo. Galbūt dar ir todėl, kad mes jų troškome. Aš maniau, kad „Fluxus“ – muzikinis judėjimas. Taip pat man atrodė, kad tai būdas paerzinti apsnūdusius sočius miesčionis. Tai buvo vienas esminių motyvacinių veiksnių asmeniškai man kuriant naujas meno formas, eksperimentuojant. Taigi, įsivaizdavimas nedaug tenutolo nuo tiesos apie „Fluxus“. Be to, apie „Fluxus“ pasakojo ir Vytautas Landsbergis. Tiesa, jo pasakojimai buvo savotiški. Pasakojo buvęs mano klasės draugas, toks keistuolis, emigravo į Ameriką ir tenai kūrė visokias keistenybes. Kartais atsiųsdavo man laišką. Rašydavo, kad įdeda ir savo „kūrinių“. Iš tiesų, voke rasdavau kažkokių šiukšlelių. Jas išmesdavau. Tačiau kai kurių laiškų neišmečiau ir tų šiukšlelių susikaupė. O šiandien tai vertingi meno kūriniai... Taigi, informacija apie „Fluxus“, apie Andy Warholą, Yoko Ono, Johną Lennoną, Nam June Paiką mums buvo labai įdomi. Tarp kitko, manau, kad „The Beatles“ išardė ne Yoko Ono, o Mačiūnas arba „Fluxus“ platesne prasme. Juk Mačiūnas jai pripūtė visokių idėjų į galvą, o Ono savo ruožtu sugadino Lennoną. Nukrypkime į šalį. Prisimenu, maždaug 1992 m. buvo susitikimas Kompozitorių namuose, rūsyje, su Jurgio Mačiūno seserimi Nijole Mačiūnas. Ta proga pasikvietėme ir Landsbergį. Dalyvavo taip pat Henrikas Šablevičius. Tą pokalbį nufilmavome, tačiau jis niekur ir niekaip iki šiol nebuvo panaudotas. Dar vienas svarbus veiksnys, kurio nepaminėjau – Druskininkų festivalyje jau 1988 m. pavasarį, be koncertų, vyko ir mokslinė konferencija. Į ją susirinko Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Arvydas Juozaitis, Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Donatas Katkus, Kornelijus Platelis. Jie pažėrė jau atviros kritikos sovietų santvarkai, kultūros apribojimams, proletariato diktatūrai... Mums, ką tik Muzikos akademiją baigusiems kompozitoriams, muzikologams, tai buvo gaivaus oro gūsis. Po pokalbio su Landsbergiu supratau, kad reikia surengti hepeningų ir performansų festivalį. Šią idėją visi labai palaikė. Nutariau jį surengti ne Vilniuje, kad būtume laisvesni. Išrinkau vietą prie Anykščių, Ažuožerių kaime.


An07.jpg

AN88-89 Akcijos fragmentas


K. Š.: Tiesiog susirinko draugų ratelis ar festivalis įvyko per kokią nors oficialesnę liniją?

G. S.: Tuo metu mes buvome Kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijos nariai. Oficialiai kreipiausi raštu į tuometį Kompozitorių sąjungos pirmininką Julių Andrejevą paramos. Parašiau, kad mes, Jaunimo sekcijos nariai, rengiame ‒ taip ir pavadinome ‒ hepeningų festivalį „AN ’88“ Anykščiuose, kad mums reikia transporto ‒ nuvažiuoti, atvažiuoti, reikia įvairiausių priemonių meninei raiškai: vinių, plaktukų, pagalių, audeklo ir kitokių dalykų. Pateikėme ilgą sąrašą. Netikėtai Andrejevas mums paskyrė, jei gerai atsimenu, 700 rublių. Tais laikais tai buvo milžiniška suma. Už juos mes ir nuvykome į Anykščius, ir iš jų parvykome, nusipirkome viską, ko mums reikėjo. Netgi legaliai spaustuvėje pasigaminome standartinį dvispalvį plakatą, skelbimą ‒ tokį, kokie tuo metu būdavo paplitę, reklamuodavo Filharmonijos, Sporto rūmų koncertus. Būdavo spaudžiamas standartinis formatas ant lino spalvos popieriaus neryškiomis raudonomis, mėlynomis arba žaliomis spalvomis. Šiandien šios spalvos labai madingos tarp dizainerių. Tuos plakatus išplatinome per platinimo firmą. Vieną dieną supratome, kad pusė Vilniaus mirga nuo mūsų plakatų. Suvokėme, kad, ko gero, persistengėme... Kabelis manęs paklausė: „O jei minios suvažiuos į mūsų festivalį? Juk mes kviečiame...“ Kitaip tariant, kiek išsigandome. Bet atvažiavo tiktai trys „pašaliniai“ ‒ Pilies gatvės pankai: Drambliukas, Atsuktuvas ir Silva. Tik tiksliai nepamenu, ar Silva buvo ta pati garsioji Peroksidinė kekšė, ar kuri kita iš pankų kompanijos. Mes jų kiek išsigandome, perklausėme, ar jie tikrai atvažiavo pas mus. Jie atsakė, kad taip, atvažiavo į hepeningų festivalį. Tačiau mes iš pradžių nenorėjome jų priimti, nes Tomas Juzeliūnas nerimavo, kad jie nepradėtų vartoti kvaišalų ar jų platinti... Aš jų paklausiau, ar jie elgsis drausmingai. Jie atsakė, kad visų pirma mes visame mieste paskelbėme, kad vyksta hepeningų festivalis, į kurį kviečiami visi. Be to, jie garantavo, kad yra „padorūs žmonės“ ir mums su jais bėdų nebus. Ir iš tikrųjų, festivalyje jie aktyviai dalyvavo ir tikrai jį papuošė.

K. Š.: Kokia buvo festivalio struktūra? Ar jis buvo visiškai spontaniškas?

G. S.: Anaiptol. Jeigu pasakyčiau, kad Ričardas Kabelis yra vokiškos tvarkos simbolis, tai būtų dar labai švelnus apibūdinimas. Kabelis reikalavo, kad skelbime tiksliai parašytume viską, kas festivalyje bus, ir tikslų tvarkaraštį ‒ kada ir kur viskas vyks. Kitaip sakant, žmonių negalima apgaudinėti. Taigi, išsami programa buvo surašyta jau plakate: hepeningų pavadinimai, jų tvarkaraščiai, autoriai. Tiesą sakant, aš turėjau išsaugojęs keletą plakatų ir laikiau juos namų Totorių gatvėje rūsyje ‒ sandėliuke. Kartu dar saugojau daugiau visokių daiktų, pavyzdžiui, partitūras iš pirmos „Žalio lapo“ akcijos. Vieną vasarą grįžę po atostogų namo radome trūkusį kanalizacijos vamzdį ir visi archyvai buvo paskendę šūduose tiesiogine šio žodžio prasme. Taigi, buvo dvi išeitys: arba visa tai kur nors išeksponuoti kaip „Fluxus“ objektus, arba paprasčiausiai išmesti. Pasirinkau antrąjį variantą. Taigi, grįžkime prie paties festivalio. Kiek atsimenu, gyvenome bendrabutyje, o kitą kartą ‒ palapinėse. Tik neatsimenu, kuriame festivalyje kaip buvo. Ko gero, festivalyje „AN ’88“ gyvenome bendrabutyje. Kai Kompozitorių sąjunga mums skyrė pinigų, parašėme raštą Sąjungos vardu į Anykščių rajono vykdomąjį komitetą draugui Juozui Ratautui, kad jis žinotų, jog vyksta festivalis, kuris galbūt yra svarbus Anykščių miestui, ir kad mus kur nors apgyvendintų. Mums leido gyventi vietos mokyklos bendrabutyje. Taip pat galiu painioti pirmo ir antro festivalio akcijas, tačiau tai turbūt nėra taip svarbu. Kiek atsimenu, „AN ’89“ dalyvavo du menininkai iš Azerbaidžano. Vienas save vadino Ašotu, kitas ‒ Vahanu. Mūsų festivaliu savotiškai pasinaudojo tuometė televizijos režisierė Rūta Stadalninkaitė. Ji ieškojo vietos savo filmui apie keturis kompozitorius: Mindaugą Urbaitį, Vidmantą Bartulį, Rytį Mažulį ir Šarūną Naką. Mūsų festivalio lokacija ir mūsų veiksmai turbūt buvo paveikūs kinematografine prasme, nes Stadalninkaitė paprašė leisti mūsų festivalio metu filmuoti. Mainais negrąžinamai pasiūlė hepeningams visokių nebenaudojamų daiktų, rakandų, rekvizito iš Lietuvos kino studijos sandėlių. Taigi, gavome akcijoms papildomų priemonių. O režisierė nusifilmavo keletą scenų savo filmui.


An01.jpg

AN88-89 Hepeningas "Veteranų rytmetis"



K. Š.: Tame Stadalninkaitės filme yra kadras, kaip Mindaugas Urbaitis gamtoje tapo paveikslą. Urbaitis irgi dalyvavo festivalyje?

G. S.: Ne. Urbaitis save laikė kiek „estetiškesnio“ meno atstovu ir mūsų festivalyje nedalyvavo, nes mūsų kvailiojimai nerimti. Apskritai, kad Urbaitis filmavosi kažkur netoliese, sužinojau tik pamatęs Stadalninkaitės filmą. Tiesiog režisierei savo filmui reikėjo tokio kadro ‒ pievoje tapančio Urbaičio. Ji kompozitorių pastatė tapyti. Žinoma, filme Urbaitis, kiti kompozitoriai ir mūsų festivalis susilieja į viena, nors buvo visai nesusiję... Gaila tik, kad Stadalninkaitė sumontuotame filme nepaminėjo, jog filmuota buvo ir per mūsų festivalį ir kad ji panaudojo originalių hepeningų kadrus. Filme yra ir mano akcijos fragmentas, kai garvežys pramuša popierinę sieną, kaip mūsų komanda važiuoja traukiniu ir išlindę pro langus groja, atlieka mano simfoniją, kurios natos išeksponuotos palei geležinkelio bėgius.

K. Š.: Stadalninkaitės filme taip pat yra keli kadrai su kompozitorių portretais...

G. S.: Tai kadrai iš Druskininkų Jaunimo kamerinės muzikos dienų festivalio. Mes sugalvojome suorganizuoti tapybos plenerą. Patys tapėme ežerėlio pakrantėje, improvizavome drobėse aliejiniais dažais. Kūriniai buvo nutapyti per valandą ar dvi, tada buvo parduoti „aukcione“. Juos įsigijome vieni iš kitų. O tada kažkas, gal Kabelis, sugalvojo, kad reikėtų pasikviesti tikrus dailininkus nutapyti mūsų visų portretus. Kitais metais taip ir padarėme, ir tada jau buvo mūsų portretų aukcionas.

K. Š.: Kokios dar buvo „AN ’88“ ir „AN ’89“ akcijos?

G. S.: Buvo akcija su monumentu su dūmų uždanga, regis, festivalyje „AN ’89“. Jau sakiau, kad galiu painioti akcijų metus. Ši akcija nebuvo suplanuota, ji buvo spontaniška. Tiesiog vieną rytą pradėjome kalbėtis, apsirengėme lietpalčius, pasiėmėme tą „monumentą“ ‒ skarda apkaltą kubą ‒ ir pradėjome „eiti“. Tai buvo improvizacija, tačiau gana sugestyvi, visi dalyviai prisijungė, Stadalnikaitė, kuri netoliese filmavo kažką kitą, metė viską, savo planinį filmavimą, ir atbėgo filmuoti mūsų. Turėjome ilgą raudoną audeklą. Vėliau mes patys šią akciją pavadinome „Veteranų rytmečiu“. Dalis mūsų buvo apsirengę pižamomis. Susitarėme, kad esame Didžiojo tėvynės karo veteranai, tarpusavyje kalbamės rusiškai, aptariame, kaip kas jaučiasi, kas laukia ateityje ir pan. Tada tie veteranai eina aplankyti neva monumento – padėti gėlių, nusilenkti. Nueiname prie to monumento. Šalia rūksta dūminė „šaškė“, iš šonų budi Ašotas ir Vahanas. Tada Šarūnas Nakas keliais eina prie monumento ir staiga kepure pradeda vaikyti dūmus, aš pribėgu ir bandau jį tempti atgal. Tada pribėga dar dviese ir daro pereviazką („perrišimą“). Taigi, trys veteranai su pižamomis – Nakas, aš ir Arvydas Baltrūnas. Taip pat buvo, jei neklystu, Arūno Dikčiaus ir azerbaidžaniečių instaliacija „Kapinės“. Jose jie palaidojo „viską“, taip pat visą sovietinę patirtį ir istoriją. Kiekvienam reiškiniui po kapelį iš „šluotų“: Josephui Beuysui, Leonidui Brežnevui ir t. t. Buvo Baltrūno instaliacija iš baltai dažytų butelių, puodų dangčių ir t. t. Galima sakyti, vizualaus meno atstovo instaliacija. Jis šią instaliaciją sugalvojo, apgalvojo, kaip darys, ir įgyvendino.


An03.jpg

AN88-89 Arvydo Baltrūno instaliacija "Horizontalus suverenitetas"


An02.jpg

AN88-89 Hepeningas "Veteranų rytmetis"


K. Š.: Tarp jūsų festivaliuose, kiek žinau, šmėžavo ir Aidas Bareikis?

G. S.: Taip, festivaliuose „AN“ aktyviai dalyvavo Bareikis, taip pat Julius Ludavičius.

K. Š.: Kieno buvo viename iš festivalių dalyvavęs GAZ 69 , liaudies vadinamas viliuku arba sovietiniu džipu?

G. S.: Tarp mūsų buvo vienas rimtas nedidukas žmogelis Viktoras Paukštelis. Jis buvo mūsų bendramokslis kompozitorius iš jaunesnio kurso. Taip pat buvo entuziastingas mūsų festivalių dalyvis. Atrodo, yra netgi sukūręs ir atlikęs viename iš festivalių hepeningą. Jis turėjo viliuką nuleidžiamu stogu, tais laikais tai reiškė maždaug tą patį, ką šiandien reikštų turėti ferarį. Jis tuo viliuku atvažiuodavo į mūsų festivalius ir kartais mes, sulipę į jį, kur nors važiuodavome. Sulipdavome į jį ir ant jo gal 20 žmonių. Buvome surengę du vizitus į Anykščius. Vienais metais važiavome į miestą įgyvendinti, atrodo, mano sugalvotos tylos akcijos. Idėja tokia ‒ visi festivalio dalyviai keliaujame į Anykščius, einame į restoraną pietauti ir grįžtame. Pagrindinė sąlyga ‒ nesikalbėti nei tarpusavyje, nei su aplinkiniais. Atėjome į restoraną, mums atnešė meniu, mes jį pastudijavome, paskui kiekvienas parodėme pirštu, ką išsirinkome. Tada taip pat tylomis atsiskaitėme. Sakyčiau, tokios akcijos poveikis įdomus tiek aplinkiniams, tiek mums patiems. Išėjome iš restorano ir eidami per miestą nešėmės trispalvę. Tais laikais miestelyje neštis trispalvę dar buvo neįprastas dalykas. Su mumis buvo toks Dzūkas, Vilniaus senamiesčio gyventojas, baigęs Dailės skyrių M. K. Čiurlionio mokykloje, dailininku netapo, bet jį galima ir dabar kartkartėmis sutikti Totorių gatvėje, jis sukasi tarp menininkų... Taigi, tas Dzūkas buvo pasigaminęs iš papjė mašė arklio galvą ir ją užsidėjo. Einame per miestelį ir vienas iš mūsų eina su arklio galva. Žinoma, labai greitai prisistatė milicija ir areštavo už „buvimą viešoje vietoje su arklio galva“. Mus ‒ mane, Arūną Dikčių ir Dzūką arklio galva ‒ pasodino į vadinamąjį voronoką. Teko milicininkams aiškinti, kas vyksta, kodėl su arklio galva viešoje vietoje. Aiškinome, kad turime draugo Ratauto patvirtintą leidimą rengti festivalį, kad viskas legalu. O Dzūkas sėdi su ta arklio galva voronoke ir visą laiką tyli. Mes ilgai kalbėjome milicininkams apie meną, daug aiškinome, kol galų gale visi, net ir milicininkai, susidomėjome, kodėl Dzūkas vis tyli. Su milicininkais sužiurome į jį. O jis staiga klausia: „Rūkyti čia galima?“ Milicininkas iš netikėtumo nieko kito nesumojo, kaip tik atsakyti: „Hmmm... Rūkyk...“ Situacijos rimtumas subliuško. Dzūkas parūkė, o milicininkai mus parvežė iki stovyklos. Per kitą festivalį irgi vykome į Anykščius, šį kartą fotografuotis. Paskui ėjome prie fontano, Tomas stovėjo fontane. Stovėjo keliese prie fontano: kompozitorius druskininkietis Kęstutis Bieliukas, Laima Kabelienė, Rimantė Sodeikienė, Viktoras Paukštelis, Gediminas Židonis. Akcijos esmė buvo akimirkos unikalumas ‒ daugiau tokia akimirka nepasikartos ir visi kartu taip nestovės toje pačioje vietoje ir tą pačią akimirką. Ričardas Kabelis prie neveikiančios komiso parduotuvės nusimovė vyriškas apatines kelnes, pakabino ir paliko... Irgi savotiška akcija.

K. Š.: Kieno akcija su degančiu ir daužomu paveikslu?

G. S.: Tai buvo spontaniškas hepeningas. Ašotas tapė abstraktų paveikslą. Iš pradžių tapė vienas, vėliau – dviese su Vahanu. Pradėjo naudoti ne tik dažus, bet vis daugiau priemonių, tiesiog tai, ką rado aplinkui. Tada pradėjo į tą paveikslą mėtyti įvairius daiktus, prakirto, numetė ant žemės. Įdomu, kad visi esantieji aplinkui įsitraukė į šį paveikslo kūrimo procesą. O gal naikinimo, nes buvo peržengta riba ‒ iš pradžių buvo tarsi kūryba, paskui perėjo į naikinimą, kuris vis dėlto buvo ir kūrybos tąsa. Kitaip sakant, kūrybos procesas sunaikinant. Visi taip įsijautė, kad pradėjo trypti, mėtyti į paveikslą viską, kas papuola. Paukštelis netgi atsinešė iš savo viliuko benzino, apipylė juo paveikslą ir padegė. Tada visi apmėtė degantį paveikslą akmenimis. To buvo maža. Paukštelis įjungė viliuką, atvažiavo ir juo dar pervažiavo paveikslo liekaną. Man buvo baisu žiūrėti. Žiūrėjau, bet nedalyvavau. Akmens nemečiau.


An4.jpg

AN88-89 Akcija su degančiu paveikslu


K. Š.: Visa tai liko vaizdo įraše, kurį man Šiaurio Narbuto dėka teko laimė peržiūrėti.

G. S.: Šiaurys Narbutas jau miręs. Jis buvo, jei neklystu, žurnalistas ir dar tais laikais garsėjo tuo, kad turėjo neblogą filmavimo kamerą. Jis lankydavosi įvairiuose kultūros renginiuose ir juos filmuodavo, dokumentuodavo. Mes su juo specialiai nesitarėme, kad jis filmuos festivalius „AN“. Sužinojęs apie „AN“, jis tiesiog atvažiavo ir, nelįsdamas į mūsų veiksmą, kompaniją, išlaikydamas atstumą, tai tą, tai aną pafilmuodavo. Šiandien man ši filmuota medžiaga atrodo labai vertinga būtent todėl, kad filmavo ne pagal užsakymą, bet pats tai, kas jam atrodė įdomu. Žvilgsnis iš šalies. Laimė, kad mums pavyko iš jo tą įrašą vėliau gauti. Be to, tiek „AN ’88“, tiek „AN ’89“ su Tomu Juzeliūnu esame sukūrę po muzikinį kūrinį, skirtą festivalių reikmėms. Jie vadinosi „Bendras reikalas“. Galbūt dar yra atsimenančiųjų „Bendro reikalo“ emblemą ant 1991 m. barikadų Vilniuje. Negalėčiau sakyti, kad tie muzikiniai kūriniai buvo festivalių himnai, tačiau kažkas panašaus. Visada buvau tos nuomonės, kad muzika, sukurta specialioms reikmėms, spektakliui, renginiui, įvykiui, suteikia papildomos prasmės ir turinio. Pavyzdžiui, 1988 ar 1989 m. Sąjūdžio mitingui Vilniaus Kalnų parke sukūrėme specialų kūrinį „Muzika mitingui“ ir muzikinių skirtukų tarp kalbėtojų. Buvo tiksli programa, kas po ko kalbės ‒ kandidatai į SSRS liaudies deputatus ‒ ir sukūrėme po garso skirtuką kiekvienam iš kalbėtojų.

K. Š.: Šarūnas Nakas pasakojo, kad dar buvo pusiau neįvykęs trečiasis hepeningų festivalis Nidoje 1991 metais?

G. S.: Aš asmeniškai jį laikau įvykusiu. Į Nidą važiavo „Žalio lapo“ grupė. Mes irgi nusprendėme važiuoti kartu. Tačiau su „Žaliu lapu“ važiavo Raminta Jurėnaitė, galima sakyti, jų prodiuserės teisėmis. Ji suorganizavo jiems, kur gyventi, globojo. Kartu su jais dar važiavo Jurėnaitės sūnus, Gražina Pajraskaitė. O Jurėnaitė mus mandagiai pavarė šalin, atseit, mes nesusiję su „Žaliu lapu“, tai ir būkim atskirai. Taigi, mes veikėme savarankiškai. Mano bendrakursė dirbo Nidoje pagal paskyrimą kultūros skyriaus vedėja. Gavome Maskvos nomenklatūrininko Kosygino vilą pačioje prabangiausioje Nidos vietoje. Kai nacionalizavo, šita vila buvo skirta kultūros skyriui. Taigi, bendrakursė skyrė mums vilą, leido gyventi, kiek norime, kurti meną. Tiesa, pinigais paremti negalėjo. Aplink vilą buvo puikios erdvės. Tenai padarėme nemažai hepeningų. Aš tenai sukūriau baletą „Durkintas ir Lazdonė“.

K. Š.: ?!

G. S.: Nereikia stebėtis, tai autentiški senoviški lietuviški vardai! Taigi, šalia vilos buvo teniso aikštynai, aptverti aukšta vieline tvora. Jie buvo užpilti raudonu žvyru, bet tinklo nebuvo. O toje raudonoje skaldoje buvo priaugę daug retų ir labai aukštų žolių. Galima sakyti, jau gatava instaliacija. Visą teniso aikštynų teritoriją nuo tvoros iki tvoros išpyniau magnetofono juostomis. Suformavau audinį. Ištemptas magnetofono juosteles vėjas virpino ir sukūrė neapsakomai įdomius garsus. Su muzikologu Giedriumi Gapšiu atlikome baletą. Ant tvoros ištiesėme audeklą, jame įsiuvome kalio permanganato juostą ir iš jos suformavome mums reikiamą užrašą, tik nebeprisimenu, kokį. Baleto kulminacijos metu aikštynuose uždegėme karinę dūmų uždangą, audeklą iš nugarinės pusės apipylėme vandeniu, kalio permanganatas sudrėko, atgijo ir staiga audekle išryškėjo mūsų užrašas. Dūmų uždanga sudomino ir sujudino pasieniečius iš Kaliningrado pusės. Jie pakėlė helikopterį ir labai operatyviai atsirado pas mus patikrinti, kas dega, kas ką sprogdina. Tačiau pamatę, kad nieko pavojingo nevyksta, pasišalino. Tai ir buvo visas baletas su magnetofono juostomis, užrašu ir dūmų uždanga.

K. Š.: Atskyrėte save ir „Žalią lapą“, sakydamas „mes“ ir „jie“. Tačiau juk jūs irgi buvote „Žalio lapo“ narys?

G. S.: Taip. Tam tikrą laiką veikėme kartu, aš irgi dalyvavau šios grupės veikloje. „Žalias lapas“ buvo savaveiksmė organizacija, į grupę nebuvo įstojama arba iš jos išstojama. Į ją nebuvo priimama arba iš jos išmetama. Tuo metu jau egzistavo „Žalias lapas“ su Aidu Bareikiu ir Gediminu Urbonu. Jie buvo atvažiavę į festivalį „AN“ kaip „Žalias lapas“ ir atliko akciją „Paskutinė vakarienė“. Jiems buvo svarbu, kad akciją atliko būtent jų grupė. Po festivalio jie mane pradėjo kviesti dalyvauti bendroje veikloje. 1991 m. „Žalio lapo“ parodoje ŠMC dalyvavau kaip lygiavertis grupės narys. Šioje parodoje buvo pristatyti trys mano darbai. Simfonijos partitūra, kuri Anykščiuose buvo išeksponuota palei traukinio bėgius. Ją minėjau, kai muzikantai grojo pagal ją ir kartu ją koregavo taškydami rašalu bei dažais iš važiuojančio garvežio. ŠMC partitūra buvo išvyniota nuo antro aukšto laiptų žemyn palei dabartinę budėtojų vietą iki tualeto rūsyje. Antras mano kūrinys ‒ kabėjimas maišuose ŠMC „Akvariume“ antrame aukšte, vidiniame kiemelyje. Norėjau prisiminti labai seną Meksikos indėnų meditacijos, savęs suvokimo būdą, kai indėnų karys nuspręsdavo suvokti save, pasigamindavo maišą, pakabindavo medyje ir pats tame maiše pralindėdavo, kaip rodo šaltiniai, beveik savaitę. Pamaniau, kad mes irgi galėtume surengti tokią savęs suvokimo akciją atidarant parodą ir viešai paskelbti, kad mes maišuose kabėsime iki parodą uždarant. Per atidarymą tai ir pasakiau, o pasakęs įlipau į maišą. Trečias kūrinys, galbūt vienas žinomiausių mano kūrinių, ‒ „Baza Gaza“. Kinas, filmuota medžiaga, garsas ir kvapai. Taigi, „Žalio lapo“ parodoje pasirodžiau su šiais trimis kūriniais. Vėliau su „Žaliu lapu“ santykiai lyg ir nutrūko. Iš dalies dar ir todėl, kad pats „Žalias lapas“ reiškėsi gana sporadiškai, nes kiekvienas grupės narys ėmė reikštis individualiai. Dar kiek vėliau, kai kažkam kilo poreikis dalytis grupės nuopelnus, kilo neaiškumų, nes kiekvienas grupės narys norėjo tų nuopelnų prisiskirti kuo daugiau.

K. Š.: Trumpam norėčiau grįžti į 1988–1991 m., į festivalių „AN“ laikotarpį, tačiau ne į pačius festivalius, o į Vilnių. Minėjote, kad lengviau buvo eksperimentuoti toliau nuo centro, tačiau ar Vilniuje buvo kokia nors kompozitorių avangardinė terpė?

G. S.: Vilniuje kompozitoriai savo eksperimentams sėkmingai išnaudojo netgi oficialią sovietinę platformą. Vykdavo festivaliai „Muzikos ruduo“, kuriuose mes, jaunieji kompozitoriai, išsiderėdavome pozicijas nekonvenciniam menui. Šia prasme labai aktyvus buvo kompozitorius Vidmantas Bartulis. Jis visada scenoje pateikdavo kokią nors staigmeną, pavyzdžiui, pagal muzikos garsus gamindavo maistą. Gerai žinoma jo kūrinių serija, kuri vadinasi „I like...“: „I like J. S. Bach“, „I like F. Schubert“, „I like L. van Beethoven“... Ne kartą buvo atliktas mano kūrinys „Baza Gaza“. Atrodo, kad 1989 m. „Lėlės“ teatre buvo atliekama „Baza Gaza“. Kai pradėjo rūkti dūminė „šaškė“, paskleidžiau visus kvapus, paskambinau į gaisrinę ir pasakiau, kad dega „Lėlės“ teatras. Atlėkė trys gaisrinės, gaisrininkai įsiveržė į salę. Gerai, kad tuo metu dar nebuvo bausmių už melagingus iškvietimus. Tuo metu taip pat aktyviai veikė Šarūno Nako Naujosios muzikos ansamblis. Man irgi teko ilgokai šiame ansamblyje dalyvauti, keliauti po pasaulį ir atlikti lietuviškos muzikos programą ‒ Kutavičiaus „Magišką sanskrito ratą“, Algimanto Martinaičio „Sakmę apie šūdvabalį“, Osvaldo Balakausko, mūsų pačių kūrinius.


An05.jpg

AN88-89 Gintaras Sodeika


An06.jpg

AN88-89 Akcija "Išvyka į Anykščius"


The media player is loading...