Jonas ir Justinas Vaitiekūnai
Meninė veikla
Broliai Jonas (g. 1966 m.) ir Justinas (g. 1972 m.) Vaitiekūnai tapo legendinėmis, kultinėmis XX a. 10-jo deš. antros pusės Lietuvos šiuolaikinio meno asmenybėmis po (tęstinio) projekto „Varymas“, kurio pirmas „dublis“ įvyko „Jutempus“ galerijoje (arba „Kablyje“ ‒ buvusiuose Geležinkeliečių kultūros rūmuose). Vaitiekūnai tiesiog sugalvojo varyti samanę pagal dzūkiškus receptus. „Varymo“ idėja atsirado 1994 m. rudenį, gal rugsėjo mėnesį. Ėjom su Justinu Gorkio (dab. Pilies) gatve ir kalbėjomės tarpusavyje. Gal apie tai, kad... esmėje tai apie „drungną“ ir neįdomų meno formų importą, kuriuo masiškai užsiėmė „gudresni“ VDI/VDA studentai – ypač skulptoriai. Jie vartė vakarietiškus meno žurnalus ir lygino, gretino. „Varymas“ gimė iš linksmo pašnekesio apie tai, kad „šiltam“, plagijuojamam menui būtina uždėt ant viršaus kažką tautiško ir gerokai didesnių gabaritų. (iš pokalbio su Jonu Vaitiekūnu).
Ir (pasak Jono Vaitiekūno), surašę koncepciją, nuėjo pasidalyti šia idėja su ŠMC direktoriumi. Tačiau prieš tai užsuko į ŠMC kavinę „išmesti“ po bokalą alaus. Kaip žinia, tuo metu ŠMC kavinė buvo centras, kuriame rinkosi „visi“ ir „visos“. Ir taip gurkšnojant alų ir draugiškai, nuoširdžiai pliauškiant su kolegomis ir kolegėmis apie šį bei tą, lyg tarp kitko buvo papasakota idėja varyti ŠMC salėse samanę... Puiki idėja, ‒ pritarė visi.
Broliai baigė alų ir nuėjo pas ŠMC direktorių papasakoti idėjos... O direktorius nustebo išgirdęs jų idėja – puiku, sako, bet šią idėją jau įgyvendina ? (Jonas Vaitiekūnas kol kas nenori atskleisti pavardės). Jis (ar ji) ką tik buvo pas mane ir šią idėją jau siūlė!
Taigi, kol Jonas ir Justinas Vaitiekūnai, pasipasakoję apie linksmą idėją, kavinėje baigė gerti alų, vienas kolega (ar kolegė), spėjo patyliukais „nusimuilinti“, įsmukti pas ŠMC direktorių ir pasiūlyti linksmą idėją kaip „savo“... Juokas juokais, tačiau ši istorija puikiai atspindi XX a. 10-jo deš. vidurio ir antros pusės „naujojo meno“ atmosferą. „Naujos idėjos“ ir „naujumas“ mene buvo pati paklausiausia prekė prieš kelis metus atsiradusiose šiuolaikinio meno institucijose, ir nuo to, kiek ir kokiu greičiu menininkas ar menininkė pasiūlys „naujų idėjų“, priklausė jo ar jos karjera. Viskas virė lyg katile, o parodų, įvykių, „skandalų“ kaleidoskopas sukosi pašėlusiu greičiu. Vaitiekūnų „vaidmuo“ šioje istorijoje toks, kad jie, tose lenktynėse beveik nedalyvaudami, iš tiesų sugalvojo originalią idėją ir netrukus ją įgyvendino. Idėja elementari ‒ vieną kontekstą, samanės varymo technologiją ir procesą, perkelti į kitą, galerinį.
Tai iš dalies atitiko to meto „kasdienybės poetikos“ ar „kasdienybės estetikos“, kai menas ir tikrovė, kasdienybė tarsi suliejami, nuotaikas. Ir menininkai iš tiesų tobulai sujungė tikrovę su menu ‒ „Varymas“ tapo performatyviu įvykiu, veiksmu, savotišku traukos, diskusijų (ir išgertuvių) centru įvairių kartų menininkams. Tai galima būtų pavadinti „performansu“, „happeningu“, „totaline instaliacija“ ar viskuo iš karto, nors patys Vaitiekūnai netgi buvo linkę šio proceso nevadinti „menu“. Tačiau kai įsikišo policija ir norėjo šį „projektą“ uždaryti, būtent samanės varymas kaip „meninis“, o ne pogrindinio verslo aktas (pasižadėjus nevartoti ir neprekiauti) išgelbėjo jį nuo uždarymo ir teisinės atsakomybės.
Kūriniai
„Varymas“
„Vyko trys pagrindiniai „Varymai“:
-„V“1 1995 m. rugsėjo 16 d. Geležinkeliečių rūmuose (kam tada priklausė tų rūmų didžioji salė, aš nežinau). Kuratorius G. Urbonas su „Jutempus“. -„V“2 1996 m. spalio mėn. „Jutempus“ galerijoje. -„V“3 1997 m. ŠMC, tarptautinio performansų festivalio „Dimensija 0“ kontekste.
Institucijos arba terpės, aplinkos, kuriose tai vykdavo, tapdavo sudedamosiomis kūrinio dalimis. Šiuo atveju miškas, pirminė „Varymo“ buvimo vieta, irgi yra kontekstas. Tik ten nebūna nei parodų atidarymų, nei meno kritikų. Svarbu perkėlimas ir distancija iki natūralios buvimo vietos. Idėja tarsi ir ta pati, tačiau kontekstai lėmė visiškai skirtingas kūrinio formas.
Pirmojo „Varymo“ mastelis, atmosfera, o ir meno/produkto kiekis kėlė įspūdį, kad į miestą perkėlėm ne tik veiksmą, bet ir gerą hektarą miško.
Antrasis „Varymas“ tapo estetizuotas, „harmonizuotas“, tarsi prisitaikė prie miesto.
Trečiasis „Varymas“, vykęs ŠMC, dėl nepakenčiamo performansų festivalio šurmulio momentiškai transformavosi: autorių nebuvo varymo vietoje, varė samdytas žmogus, mes telekomunikacijų pagalba viskam vadovavom iš tolo: ekspozicijoje dideliame ekrane buvo rodomi autoriai, iš to ekrano realiai stebėjome ir kontroliavome varymą. Autorių nebuvo fiziškai. Produkto išvarvėjo maždaug stiklinė metilo nuodų.
Vėlesniais metais įvairūs parodų rengėjai įkalbinėdavo prie jų renginio prisidėti bent dalimi „Varymo“. Dažniausiai tam naudodavom 1994–1997 m. dokumentaciją. Ypatingos reikšmės tam neteikiu.“ (iš pokalbio su Jonu Vaitiekūnu).
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/jonas-vaitiekunas/jonas-vaitiekunas-v2-1.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/jonas-vaitiekunas/jonas-vaitiekunas-v2-2.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/Jonas%20Vaitiekunas/JonasVaitiekunasV2%203.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/jonas-vaitiekunas/jonas-vaitiekunas-v2-4.mp4</mediaplayer>
<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/jonas-vaitiekunas/varymas.mp4</mediaplayer>
Varymas ir samanės degustacija "Kablyje"
Iš kairės į dešinę: Justas Vaitiekūnas, Jonas Vaitiekūnas, Evaldas Dirgėla
„Varymo“ atkūrimas Šiuolaikinio meno centre 1997 metais, performansų festivalio "Dimensija 0" ribose