Gintarė Rakickaitė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iš letmefix.
Peršokti į: navigacija, paiešką
(„Trys Ketvirtinės“ (2010))
(Biografija)
1 eilutė: 1 eilutė:
 
==Biografija==
 
==Biografija==
  
Gintarė Rakickaitė gimė 1986 metais Kaune. 2006-2010 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgavo fotografijos ir medijos meno bakalauro laipsnį, vėliaus studijas tęsė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, montažo režisūrą. Menininkė nuo 2003 metų bendradarbiauja su įvairiais projektais ir parodomis, susijusiomis su filmais, taip pat dalyvauja šiuolaikinio meno festivaliuose.  
+
Gintarė Rakickaitė gimė 1986 metais Kaune. 2006-2010 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgavo fotografijos ir medijos meno bakalauro laipsnį. Vėliaus studijavo montažo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2003-ųjų metų dalyvauja įvairiuose projektuose ir parodose, šiuolaikinio meno festivaliuose.
  
 
==Kūryba==
 
==Kūryba==

08:28, 10 rugsėjo 2018 versija

Biografija

Gintarė Rakickaitė gimė 1986 metais Kaune. 2006-2010 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kurioje įgavo fotografijos ir medijos meno bakalauro laipsnį. Vėliaus studijavo montažo režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2003-ųjų metų dalyvauja įvairiuose projektuose ir parodose, šiuolaikinio meno festivaliuose.

Kūryba

Dar besimokant Vilniaus dailės akademijoje, menininkė pradėjo kurti trumpametražius filmus. Autorės kūrybai būdingas dokumentalumas, atsiskleidęs pirmajame dokumentiniame filme „Parkas“ (2009). Autorė stebi kasdienybės vaizdinius, fiksuoja ją įkvepiančias istorijas. Menininkė siekia smulkiomis detalėmis atskleisti siužetą, taip dokumentiškai formai suteikiant naraciją, tačiau kai kur išlaikydama neįsiterpiančio į siužetą fiksuotojo įspūdį, žiūrovą nukelia į pasyvaus stebėtojo poziciją. Fiksuojant įvairius vizualius pasakojimus, Gintarei Rakickaitei svarbus vietos žavesys, kuris ir tampa pagrindiniu filmų objektu. Susiedama jas su laiku ir istorija, autorė įveda konteksto reikšmę, kuri atsiskleidžia per nostalgijos momentą. Kūryboje svarbi laiko kategorija, vietos ir su ja sąveikaujančių žmonių kismas ar priešingai – sustingimas. Autorei svarbi asmeninė patirtis, jausmas tampa svarbesniu už analizę. Autorės kūryba keliauja po įvairius festivalius Lietuvoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Ispanijoje ir kitur. Gintarė Rakickaitė nuo pat pirmo kurso bendradarbiauja ir su kitų sričių menininkais.


„Presas“ (2008)

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/presas.m4v</mediaplayer>

Video darbe „Presas“, sukurtame dar studijų pradžioje, vaizduojamos savartyno šiukšlės pateiktos išilgintame ekrane. Vaizdą iš viršaus ir apčios spaudžiantys juodi plotai, sukelia klaustrofobiškumo įspūdį. Filmą lydinti čaiži muzika, vėliau protarpiais ryškumą prarandantis vaizdas aktyviai simuliuoja pojūčius. Filmo eigoje vis varijuojantis vaizdo susipaudimas atskleidžia tai, jog šiuo darbu manipuliuojama žiūrovo būsenomis ir jutimais. Kūrinys gerai iliustruoja vizualiųjų ir garso medijų sintezės paveikumą. Kuriama purvo estetika - vaizde fiksuojamos industrinės šiukšlės rūdys - gali sukelti ne tik taktilinius, bet ir skonio pojūčius. Visą darbą papildantis garsas, šio darbo neleidžia suvokti vien per vizualią prizmę, bet lygiavertiškai svarbiu paverčia ir kitas jusles.


„Trys Ketvirtinės“ (2010)

<mediaplayer width='640' height='480' image=>http://www.letmefix.lt/media/gintare-rakicaite/trys-ketvirtines.m4v</mediaplayer>

Filmo „Trys ketvirtinės“ siužetas vaizduoja pagyvenusių žmonių šokius. Fiksuojami po truputį besirenkantys žmonės, stebintys laiką ir laukiantys bendraminčių. Penktą valandą vakaro, prasideda šokiai valso ritmu. Šiame filme autorė siekia pavaizduoti šį fenomeną, kaip atitolinantį nuo senatvės, sentimentaliai prikeliantį jaunystės prisiminimus. Svarbus tampa socialinis dėmuo, susirinkusių žmonių tarpe besiformuojanti bendruomenė, kurioje kai kam pavyksta ne tik susirasti naujų pažinčių, bet ir dar kartą įsimylėti. Lyg sustingusiame laike vykstantis veiksmas leidžia į šį kūrinį žvelgti ir kiek ironiškai, tačiau kasdienybės dokumentika atsiskleidžia ir kaip nuoširdus bandymas įprasminti nostalgiškos akimirkos paprastumo grožį.

Nuorodos